Vakar beveik visą mačą šeimininkai privertė šokti varžovus pagal savo dūdelę. Šias rungtynes iškalbingiausiai iliustruoja du statistikos rodikliai. „Lietuvos ryto“ žaidėjai kovą dėl atšokusių kamuolių laimėjo net 47:23, iš dviejų taškų zonos jie atakavo 61 proc. taiklumu, o žalgiriečiai – vos 34 proc. (po dviejų kėlinių svečių dvitaškių pataikymas buvo 24 proc.).
„Lietuvos ryto“ sirgaliai turėtų nusiimti kepures prieš Tomą Pačėsą, o Gedvydas Vainauskas treneriui įpilti dvigubą viskio porciją. Mat emocingasis dzūkas, atrodo, išrado vaistą, kaip sustabdyti ar bent pristabdyti Paulių Jankūną – keleto pastarųjų metų pagrindinį kauniečių kozirį mūšiuose su vilniečiais. Dengdami Kauno komandos sunkųjį puolėją, šį ir praėjusį sezoną žemesnis už jį Gediminas Orelikas ir gerokai vyresnis Kšyštofas Lavrinovičius buvo bejėgiai.
T. Pačėsas patikėjo P. Jankūno priežiūrą kiek lėtesniam, bet fiziškai stipresniam ir aukštesniam Antanui Kavaliauskui (Marcelo Nicola to neišmąstė). Ir tai pasiteisino su kaupu. Paulius pelnė 12 taškų, bet atkovojo tik vieną kamuolį. „Lietuvos ryto“ barzdočius ne tik užtikrintai gynėsi, bet ir pasakiškai puolė. Vilniaus klubo aukštaūgis įrodė, kad gali pataikyti ir iš 4-6 metrų atstumo. Tiesa, reikia pripažinti, kad A. Kavaliauskui kiek ir sekėsi – tiek dvitaškių iš vidutinio nuotolio turbūt nėra pataikęs per visą savo karjerą „Lietuvos ryte“.
Kitas T. Pačėso gynybos receptas – naudojant didelę gynėjų rotaciją ties pražangos riba dusinti varžovų įžaidėją. Daug kas stebėjosi ar dar stebisi, kodėl į komandą buvo pakviesti „vidutiniokai“ Kendrickas Brownas ir Denisas Lukašovas. Viena to priežasčių ta, kad jie gali kibiai gintis ir pagriebti už gerklės oponentų įžaidėją. Vakar smaugiamas Lukas Lekavičius sužaidė vieną prasčiausių sezono mačų.
Nuolat žaisdamas su dviem aukštaūgiais „Lietuvos rytas“ kiek rizikavo, bet uždarė savo baudos aikštelę, neutralizavo žalgiriečių prasiveržimus. Tiesa, jeigu svečiai būtų bent šiek tiek taikliau metę iš vidutinių ir tolimų nuotolių, šeimininkai būtų nebegalėję laikyti aikštėje dviejų lėtokų bokštų, ir mačas galėjo pakrypti visiškai kita linkme. Galima tik spėlioti, dėl ko kauniečiai nuolat šaudė tuščiais šoviniais – dėl nuovargio, įtampos ar didelio Šarūno Jasikevičiaus nervingumo? Vakar Šaras per daug pasidavė emocijoms ir ne visada valdė komandą.
Manau, kad po sekmadienio akistatos „Lietuvos ryto“ aistruoliams nereikėtų pulti į euforiją, o „Žalgirio“ gerbėjams – į neviltį. Vilniečių pergalę lėmė ir tai, kad jie, žaisdami tik LKL čempionate, kryptingai rengėsi Karaliaus Mindaugo taurės turnyrui. Beveik aišku, kad „Žalgiris“ pasitrauks iš Eurolygos po antrojo etapo ir tada turės kur kas daugiau laiko galąsti ginklus kovoms su pagrindiniais priešininkais vietos fronte.
Vilniečiams nereikia turėti daug iliuzijų, kad „Žalgirio“ krepšininkai taip tragiškai atakuos krepšį ir kituose tarpusavo mačuose. Taip pat nereikia pamiršti, kad kauniečiai, kai pirmą kartą nusileido „Lietuvos rytui“, vos pavilko kojas, nes ką tik buvo grįžę iš mūšio su Madrido „Real“. „Žalgiriui“ gyvybės turėtų įpūsti ir į krepšį sugebantis pataikyti naujasis atakų organizatrius Jerome'as Randle'as. Be to, sostinės komanda LKL čempionus abukart nugalėjo namie. Kaune „Žalgiris“ paprastai rungtyniauja daug solidžiau.
Sekmadienį matėme labai intensyvų, kietą, fizine jėga paremtą žaidimą, tačiau tai nebuvo aukšto lygio rungtynės. Suskaičiavau, kad „Žalgirio“ krepšininkai net 21 kartą prametė visiškai nedengiami, be to, ne sykį ir ne du nepataikė būdami apylaisviai. Vilniečių gynyba buvo gera, bet tikrai ne nuostabi. Be to, T. Pačėso auklėtiniai vien per du kėlinius padarė 12 klaidų. Nėra aukštas daugelio abiejų komandų žaidėjų individualus meistriškumas. Taigi vakarykštė dvikova parodė ir šalies klubinio krepšinio nuosmukį. Tikėsimės, jog laikiną.