„Komandiška dvasia, bendruomeniškumas ir abipusis ryšys yra kertiniai dalykai klubui pasiekti sėkmę. Turbūt dauguma žaidėjų pasakytų, kad sunkiausia, bet tuo pačiu smagiausia yra žaisti „Ryto“ komandos arenoje, kur sirgaliai sukuria stiprią atmosferą.“
Pastaruosius metus Klaipėdoje praleidęs I. Sargiūnas savo karjeroje turėjo įvairios patirties – keleri metai praleisti už Atlanto, sugrįžimas į Lietuvą ir pirmieji žingsniai „Betsafe-LKL“. Nors tikrai ne visi sezonai buvo lengvi, kaunietis džiaugiasi skirtinguose klubuose išmoktomis pamokomis.
„Skirtingi sezonai, skirtingi vaidmenys, skirtingos dinamikos. Iš to gali kiekvienąkart kažko išmokti, ypač iš nesėkmingų sezonų – jie užgrūdina, pakeičia požiūrį į pergales, pradedi visai kitaip tai vertinti.“
24-erių metų gynėjas portalui rytasvilnius.lt papasakojo apie savo karjeros pradžią, skirtingus sezonus „Betsafe-LKL“ krepšinio lygoje bei pasidalino lūkesčius „Ryto“ organizacijai ir fanams.
– Kaip prasidėjo tavo krepšinio kelionė? Kas įkvėpė rinktis profesionalaus krepšininko kelią?
– Krepšinį pradėjau lankyt nuo pirmos klasės, kai buvau nuvestas į treniruotę ir nuo to karto visąlaik krepšinį ir žaidžiu. Apie profesionalų krepšinį nemąstydavau, bet taip susiklostė aplinkybės, gavau šansą ir bandžiau juo pasinaudoti.
– Kas yra tavo krepšinio autoritetai?
– Specifinių autoritetų neturiu, tačiau visad stengiuosi pastebėti kaip aukščiausio lygio žaidėjai, ar tai Eurolygoje, ar NBA atkrintamosiose, reaguoja į karštas, įtemptas situacijas. Pirmas šovęs į galvą yra Anthony Edwardsas, šiuo metu jį labai įdomu stebėt.
– Keletą sezonų praleidai už Atlanto. Kaip apibūdintum savo laiką Amerikoje?
– Amerikoje įgavau įvairiapusiškos patirties: tiek gyvenimo, kultūros, tiek mokslų ir krepšinio aspektais. Tai buvo įdomus etapas, ir nors daug žaidybinės patirties neturėjau, manau, kad vis tiek pavyko išmokti tam tikrų dalykų, ypač požiūryje.
– Sugrįžęs iš Amerikos žaidei Prienuose ir debiutavai Lietuvos krepšinio lygoje? Kas iš tų pirmųjų sezonų „Betsafe-LKL“ labiausiai įsiminė? Kaip šie sezonai padėjo augti kaip žaidėjui?
– Sugrįžus iš JAV Prienuose gavau šansą pradėti savo karjerą, už ką esu labai dėkingas. Turėjau ten du sezonus, kurie buvo labai skirtingi. Vieną sezoną užbaigėme penkti, kitą – paskutiniai. Skirtingi sezonai, skirtingos rolės, skirtingos dinamikos. Iš to gali kiekvienąkart kažko išmokti, ypač iš nesėkmingų sezonų – jie užgrūdina, pakeičia požiūrį į pergales, pradeda visai kitaip tai vertinti.
Tarkime, sezone Klaipėdoje, kur svarbių ir smagių pergalių turėjome, jau mokiausi kitokių dalykų. Tarkim, kaip išlaikyti koncentraciją ir tinkamą požiūrį po pergalių serijos, supratimą kada gali atsipalaiduoti, o kada ne. Manau, kiekvienam sezone, kad ir koks jis būtų, gali kažko išmokti – krepšinis yra permainingas sportas.
– Kaip vertini savo sezoną Klaipėdoje? Ką teko išmokti ir ką žinai, kad dar turi pagerinti?
– Sezonas Klaipėdoje buvo labai įdomus, jį visada prisiminsiu. Permainos trenerių štabe, pakilimai ir duobelės, pergalių serija. Nors ir gaila, kad buvom per centimetrą nuo KMT savaitgalio ir netoli LKL ketverto, tai buvo visapusiškas ir įdomus sezonas. Pats jaučiau, kad augau kaip žaidėjas ir vis drąsiau prisiimdavau atsakomybę, tam labai padėjo pasitikėjimas, kurį jaučiau iš aplinkos.
– Teko girdėti, kad tavimi domėjosi ne vienas Lietuvos klubas. Kodėl pasirinkai „Rytą“?
– Pasirinkau „Rytą“, nes labai patinka šio klubo tęstinumas, charakteris ir bendruomenė, taip pat išreikštas noras matyti mane savo gretose.
– Ar teko stebėti „Ryto“ sezoną? Kaip galėtum jį įvertinti?
– Labiausiai patiko stebėt „Ryto“ kovingumą ir norą laimėti finalo serijoje. Tą nesunkiai buvo galima pastebėti, o visi su kuo kalbu, šitą ir pamini. Ta ambicija ir alkis atneša ne tik grožį sportui, bet ir pelnytus rezultatus klubui.
– Kokios stipriausios tavo, kaip žaidėjo, pusės? Kokio vaidmens norėtum „Ryte“? Ar turi kokių nors lūkesčių sau ir visai organizacijai?
– Manau, kad esu žaidėjas, kuris gali įnešti energijos, tempo, noro, prisitaikymo prie situacijos ir pozicijos. Mano tikslas „Ryto“ komandoje – dėti visas pastangas ir širdį dėl pergalių ir tokiu būdu atstovauti klubui ir jo kultūrai. Būtų nuostabu pakartoti LKL finalinį rezultatą, o BCL nuveikti daugiau nei pernai. Taip pat demonstruoti smagų krepšinį sirgaliams, mėgautis krepšiniu, laikyti pozityvumą.
– Ką tau reiškia komandinė dvasia? Ar sirgalių palaikymas yra svarbus jos išlaikymui?
– Komandiška dvasia, bendruomeniškumas ir abipusis ryšys yra kertiniai dalykai klubui pasiekti sėkmę. Turbūt dauguma žaidėjų pasakytų, kad sunkiausia, bet tuo pačiu ir smagiausia yra žaist „Ryto“ komandos arenoje, kur sirgaliai sukuria stiprią atmosfera. Visada smagu čia žaisti, o dar labiau nekantrauju tą pajusti būnant to dalimi.
– Kaip pasiruoši rungtynėms psichologiškai? Galbūt klausai kokios nors specifinės muzikos?
– Rungtynių dieną turiu šiokią tokią rutiną, o šiaip pagrinde bandau galvoje atsipalaiduoti, bet tuo pačiu nusiteikti kovingai. Priešvaržybinė muzika dažniausiai būna pikta, griausminga, nuteikianti kovai.
– Kas yra svarbiausia, norint tapti geru lyderiu aikštelėje?
– Manau, visi lyderiai pasitiki savimi, bet tuo pačiu skleidžia pasitikėjimą aplinkiniais, komunikuoja, skatina, nebijo atsakomybės, padeda visiems atskleisti savo geriausias savybes tiek aikštėje, tiek už jos.
– Jauniems žaidėjams kartais būna sunku subalansuoti savo profesinį ir asmeninį gyvenimą. Ar susiduri su tokia problema? Kaip bandai subalansuoti savo gyvenimo ritmą, kad išvengtum perdegimo?
– Dažnai sezone būna viena ar dvi duobės, kai atrodo, kad viskas sekasi sunkiau, trūksta entuziazmo – esu pats tą pajautęs. Tam išvengti pats stengiuosi daugiau laiko skirti veiklom nesusijusioms su krepšiniu – skaitymas, domėjimasis dalykais, pasivaikščiojimai ir kita. Laikui bėgant išmokau turiningiau leist laiką, neapkrauti savęs vien profesine veikla ir sportu.
– Kokios yra įsimintiniausios tavo karjeros rungtynės?
– Šiuo metu labiausiai prisimenu trejas paskutines rungtynes su „Lietkabeliu“, dvejos iš jų buvo KMT. Visos jos baigėsi vieno metimo skirtumu ir man metant iš po krepšio paskutinę sekundę. Dvejose iš jų šventėm pergalę, vienose – ne. Tiesiog stebina šis faktas iš tikimybių teorijos pusės.
