Prieš pat Naujuosius Metus J. Petkevičiui buvo įteiktas bendrovės „Volfas Engelman“ ir Lietuvos krepšinio lygos įsteigtas apdovanojimas „Už džentelmeniškumą sporte ir gyvenime“. Atsiimant apdovanojimą Vilniuje, „Siemens“ arenoje susirinkę žiūrovai sutiko J. Petkevičių didžiulėmis ovacijomis ir pakilę nuo savo kėdžių. Bet Juozukas liko ištikimas sau – įvertinimą pasitiko besikuklindamas.
LKL. lt pasikalbėjo su J. Petkevičiumi apie tai, kaip jis jaučiasi gavęs tokį įvertinimą ir kokiomis vertybėmis vadovaujasi gyvenime.
– Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Labai malonu, kad taip šiltai žmonės mane sutiko. Net atsistojo ir paplojo. O šiaip nežinau, kur tas mano džentelmeniškumas? Gyvenu savo gyvenimą, bendrauju su žmonėmis, aišku, stengiuosi jų neįžeisti, nepasirodyti pasipūtusiu, noriu būti malonus kiekvienam. Juk reikia elgtis su žmonėmis taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Galvoju, kad galėjau būti ir geresnis, gal čia man per didelis įvertinimas.
– Ar su visais pavyksta gerai sutarti?
– Dažniausiai taip, kivirčų nebūna. Aišku, sprendžiant kokius nors klausimus, gali iškilti ginčų, bet reikia suprasti kitą žmogų. Jei įvyksta konfliktas, reikia kaip įmanoma maloniau išsiskirti.
– Krepšinio gerbėjai plojo Jums atsistoję. Koks jausmas apėmė?
– Malonu. Nemanau, kad esu tiek nusipelnęs, galvoju, kad yra žmonių, kurie vertesni už mane gauti tokį apdovanojimą. Dabar toks dvejopas jausmas – galvoji, kad galėjai būti geresnis, bet iš kitos pusės, kaip jau praėjo gyvenimas, taip praėjo.
– Kodėl svarbu išlaikyti pagarbą ne tik savo bendražygiams, bet ir varžovams?
– Man yra įprasta, kad jeigu varžovas pralaimi, aš visada sergu už jį. Čia toks įgimtas dalykas. Visada noriu, kad būtų lygi kova, visada vertinu varžovą, kad ir koks jis bebūtų, negalima nieko smerkti. Pavyzdžiui, koridoje man visą laiką gaila buliaus. Taip ir kitur – visi varžovai yra žmonės, jie siekia pergalių, todėl reikia juos gerbti.
– Pats puikiai sutariate su krepšininkais, kaip pavyko tai pasiekti?
– Visada stengiausi, kad jiems būtų kuo geriau. Ne tik jie pas mane eidavo, bet ir aš pas juos, nes neturėjau įsirengęs kabineto, kaip kiti. Krepšininkai turbūt pamatė, kad atiduodu jiems visą save ir ėmė tai vertinti. Visada su jais bendrauju atvira širdimi, tada ir jie su manimi taip pat. Nesvarbu ar krepšinyje, ar kitose srityse bendraujant su žmonėmis turi būti abipusis ryšys.
– Laikote save džentelmenu?
– Nežinau (juokiasi). Gal aš per mažas džentelmenui. Džentelmeną įsivaizduoju aukštą, su skrybėle, o aš toks mažiukas, tai koks aš džentelmenas. Niekuo ir tie mano veiksmai neišsiskiria, aš vadovaujuosi taisykle – nedaryk niekam blogo ir tau nedarys.
– Kaip krepšinis gali pasitarnauti skiepijant pagarbą vieni kitiems ir džentelmeniškumą?
– Reikia, kad krepšininkai rodytų pavyzdį, bet tai galioja ir kitoms sporto šakoms. Apskritai, krepšinis yra kaip spektaklis, kur kovoja blogis su gėriu ir gėris nugali. Čia ir žaidimas toks, kad negali vien tik bėgti be galvos, be mąstymo ir tą kultūra duoda savo. Aš galvoju, kad ir krepšinio sirgaliai yra kultūringesni.
– Jūs turite ir vaikų, ir anūkų. Kokias vertybes skiepijate jiems?
– Dukrai įskiepijau meilę krepšiniui, ji taip pat masažuotoja. Sūnui – sąžiningumą, darbštumą. Jis visą tai turi. Anūkai irgi labai geri, sportuoja, dirba, yra kultūringi. Galima tik džiaugtis tuo, pavykęs reikalas.