Nors Turkijos lygoje įspūdingus pasirodymus šį sezoną rengia Eglė Šikšniūtė ir Gabija Meškonytė, Italijoje itin solidžiai atrodo Gintarė Petronytė, Ispanijos lyderių gretose svarbų vaidmenį vaidina Laura Juškaitė, Lenkijoje su dvigubu dubliu nuolat flirtuoja Laura Miškinienė, pajėgaus klubo sau ieško užpraėjusių metų geriausia šalies krepšininkė Kamilė Nacickaitė, o 14-metė Justė Jocytė sėkmingai kovoja dėl vietos po saule Prancūzijoje, rinktinei grįžti į elitą kol kas nesiseka.
Lietuvės (FIBA 31) ir šią savaitę vykusiose atrankose į 2021-ųjų Europos čempionatą rungtynėse neįkando Serbijos atstovėms (FIBA 8) – 71:82.
Prieš tai itin skaudžiai 51:74 pralaimėjusios turkėms Mano Šerniaus auklėtinės E grupėje įspraustos į kampą: tam, kad pretenduotų bent į antrą vietą joje Lietuvos moterys dabar privalės atsiteisti tiek su serbėmis, tiek su turkėms, arba laukti pastarųjų nesėkmės sekmadienį ir tuomet atsirevanšuoti joms bent 23 taškų skirtumu. Akivaizdu, kad misija – tikrai ne iš lengvųjų.
Tiesa, serbių nepabūgusios lietuvės įpūtė pozityvo, kai net du kartus per susitikimą sugebėjo atsitiesti ir sumažinti savo atsilikimą nuo 19 iki 7 ir nuo 20 iki 10 taškų.
Šios sėkmingos atkarpos prieš vieną pasaulio moterų krepšinio lyderių parodė, kad talento, charakterio ir kovingumo Lietuvos rinktinei netrūksta. Ar to užteks, kad grįžtų pergalės ir seni geri laikai namo?
Pokalbis apie tai – naujausioje „Delfi“ TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu M. Šerniumi.
– Treneri, skirtingai nei mače su turkėmis, serbėms buvo pasipriešinta išties garbingai. Tiesa, vėl koją kišo klaidos (22) ir tritaškių nepataikymas (3/15). Ko, jūsų manymu, labiausiai pritrūko iki pergalės?
– Apie tai, ko pritrūko, galėčiau kalbėti iki ryto. Nekalbant apie taktinius dalykus, vien pasiruošti rungtynėms buvo didelis iššūkis. Norisi ilgesnio pasiruošimo, norisi turėti visas žaidėjas sveikas.
Trumpam susirinkus ir turint tik tris žaidybines treniruotes, padaryti mažiau nei 20 klaidų turbūt būtų stebuklas. Matėme, kad ir serbės, kurios treniravosi kiek ilgiau, taip pat suklydo 20 kartų. Pats tas atrankos formatas yra sutvertas nekokybiškam krepšiniui.
Anksčiau langai būdavo tokie, kad mėnesį ruošiesi ir atada važiuoji žaisti rungtynių. O šiuo metu mano, kaip trenerio rankos, yra gana surištos, nes žaidėjos suvažiuoja iš įvairių klubų ir su skirtingais puolimo bei gynybos instinktais, todėl 3-4 treniruočių neužtenka. Kaltinti žaidėjų, kad jos, atiduodamos 100 procentų savo jėgų, klysta, būtų neetiška ir nekorektiška.
– Nepaisant visų šių minusų, lietuvės, net ir atsilikusios 20 taškų skirtumu, du kartus galingai spurtavo ir privertė varžoves kaip reikiant sunerimti. Kiek jus džiugina tas jų kovotojų charakteris?
– Pažiūrėkime į serbių FIBA reitingą – jos yra pirmame dešimtuke visame pasaulyje. Tikrai džiugina, kad mes galime kovoti su jomis ir likus 5 minutėms iki rungtynių pabaigos vis dar tikėti pergale. Aikštelėje vyko charakterių kova. Truputį sėkmės ir mes galėjome jas pavyti. Visgi lemiamu metu pasireiškė varžovių meistriškumas ir patirtis.
– Abu spurtai kilo tada, kai aikštėje buvo jaunoji J. Jocytė, kuri užfiksavo tiesiog fenomenalų pasiekimą ir surinko +20 taškų pagal pliuso/minuso statistiką, nors jos atstovaujama komanda ir pralaimėjo dviženkliu skirtumu. Ką tokio Justė darė naudingo ir teisingo, kad padėjo rinktinei pakilti į šturmą?
– Justė yra labai talentinga. Į aikštę ji žengė labai rami ir nuramino komandą, sustatė žaidėjas į vietas. Jai žaidžiant mums visada pavykdavo atlikti norimą derinį. Ji davė komandai ramybę ir pasitikėjimą. Keli geri jos sprendimai užaugino sparnus ir kitoms žaidėjoms.
Galima tik pasidžiaugti, kad žaisdama prieš tokias varžoves kaip serbės, kurios kaip pikti šunys, kanda pasitaikius kiekvienai progai, ji nepasimetė. Tuo labiau, kad kovojo prieš WNBA patirties turinčią amerikietę Yvonnę Anderson (13 tšk., 7 rez. perd.), kuri, ko gero, įeina į dvidešimtuką geriausių įžaidėjų pasaulyje.
– Treneri, kodėl tuomet Justė gavo tik 14 žaidimo minučių, nors buvo tokia visapušiškai naudinga (6 taškai, 2 rez. perd.)?
– Ar ji apskritai žais, dieną prieš rungtynes dar buvo didelis klausimas, nes ji yra susižeidusi čiurną. Ji žaidė kęsdama skausmą. Pasikalbėjome su ja, kad ji žais ne ilgiau nei 10 min., ir turės padėti pagrindinei mūsų įžaidėjai Gabrielei Šulskei atsikvėpti. Justė pati sakė, kad pakankamai gerai jautėsi, todėl net ir sukandusi dantis žaidė. Tai daug ką pasako apie ją.
– Kiek realu per kitą moterų rinktinių langą vasarį pasiekti revanšą tiek prieš serbes, tiek prieš turkes ir išsikapanoti iš grupės?
– Kol kas sunku numatyti, kad tiksliai tos rungtynės įvyks ir ar iš viso jos įvyks. Šansų šioje grupėje mes, pripažinkime, turėjome nedaug. Serbija ir Turkija šiuo metu turi pajėgesnes komandas. Yra taip, kad arba mes tą dieną užsikabinsime su jomis, arba ne. Spręsti jums.
– Europos čempionate Lietuvos moterų rinktinė nesisvečiavo jau 5, pasaulio – net 15 metų, o į olimpines žaidynes dar apskritai niekada nėra įkėlusi savo kojos. Kada, jūsų manymu, galėtų baigtis ši sausra?
– Kuri kita mūsų šalies komandinė moterų sporo šaka dalyvauja Europos čempionate? Nei futbolo, nei rankinio, nei tinklinio komandos į jį nepatenka. O iš moterų krepšinio kažkodėl reikalaujame tiek pat, kiek ir iš vyrų. Investicijų jos gauna 10 ar 20 kartų mažiau nei vyrai. Tai ir šansus kur nors patekti turėtume vertinti tiek kartų mažiau.
Norint tai pakeisti, reikia į moterų krepšinį investuoti tiek pat dėmesio ir finansų, kiek ir į vyrų. Kol to nebus, prasibrauti į čempionatus artimiausiais metais bus labai sunku.
Moterų krepšinyje tikrai yra šviesulių – tiek tarp trenerių, tiek tarp žaidėjų. Galiu net vieną palyginimą pasakyti: kovojant su turkėmis leisti į aikštę jaunas žaidėjas man dar buvo truputį neramu, o su serbėmis jos jau davė apčiuopiamos naudos. Per metus ar kelerius jos dar labiau patobulės ir džiugins mus.
– Kaip pats vertintumėte, jei Lietuvos rinktinėje ateityje žaistų natūralizuota krepšininkė?
– Kol aš esu treneris, šito nebus. Kaip aš sakau, tai yra labiau ne nacionalinė, o tarptautinė Serbijos rinktinė. Y. Anderson pabuvo dvi dienas Serbijoje, gavo pasą ir jau atvažiavo žaisti. Šitaip krepšinio vaizdas išsikreipia. Aš esu prieš tokius dalykus. Mes esame krepšinio šalis ir turime gerbti save bei savo žaidėjas.
Yra net tokių pavyzdžių, kaip kad Slovakijoje, kai užsienietė, gavusi pasą, už rinktinę sužaidžia vienas rungtynes, o tada atsisako jai padėti, bet labai sėkmingai su nauju pasu užima kitų žaidėjų vietas Europoje. Manau, kad FIBA sprendimas leisti natūralizaciją yra neteisingas, ir aš esu prieš tokią legionierų invaziją.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
