Net 20 metų (1996–2016 m.) profesionaliai krepšinį žaidęs ir po Graikiją, Turkiją, Kroatiją, Italiją, Ukrainą ir net Katarą klajojęs 206 cm ūgio J. Žuža būtent Lietuvoje pradėjo naują savo karjeros etapą – tapo krepšinio treneriu.
Jis praėjusį sezoną taip pat dirbo su dabartiniu „Neptūno“ vyr. treneriu Kaziu Maksvyčiu, tik kitoje Lietuvos komandoje – Panevėžio „Lietkabelyje“. Praėjęs krepšinio sezonas šiems strategams buvo itin sėkmingas – iškovoti LKL sidabro medaliai.
„Džiaugiuosi, kad treneris Kazys Maksvytis manimi pasitikėjo ir pasikvietė į trenerių štabą. Juk aš neturėjau trenerio patirties, 20 metų buvau žaidėjas, o štai mane pasikvietė dirbti treneriu Lietuvoje, kur krepšinio lygis – itin aukštas. Man dirbti treneriu krepšinio šalyje – tikra garbė. Galima sakyti, kad mano karjeroje tai didelis žingsnis į priekį“, – pabrėžė J. Žuža.
Jis džiaugiasi, kad su K. Maksvyčiu lengvai pavyksta rasti bendrą kalbą.
„Visų pirma, Kazys yra labai geras žmogus. Labai. Žinoma, jis yra geras treneris, kuris supranta krepšinį. Man patinka jo žmogiškumas, paprastumas. Jis savo asistentams duoda reikalingos laisvės ir su jais nuolat bendradarbiauja. Aišku, galutinius sprendimus priima jis, nes taip ir turi elgtis vyriausiasis treneris“, – kalbėjo kroatas.
Šilti bendražygių atsiliepimai
Apie jubiliatą tik gerais žodžiais atsiliepė ir K. Maksvytis.
„Pirmiausia aš su J. Žuža susipažinau kaip su žaidėju. Tada jis rungtyniavo „Lietkabelyje“, o aš buvau šios komandos treneriu. Iškart supratau, kad tai labai atsakingas, punktualus, patikimas ir profesionaliai į savo darbą žvelgiantis žmogus. Man tai labai patiko. Jis yra tikras darboholikas – savo darbui negaili nei laiko, nei jėgų. Be to, puikiai sutaria su žaidėjais. Tai taip pat didelis pliusas“, – sakė K. Maksvytis.
Panašiai kalbėjo ir Kšištofas Lavrinovičius, kuriam teko su J. Žuža kartu būti vienoje komandoje.
„Tai žmogus, kuris puikiai išmano krepšinio filosofiją. Galėčiau pasakyti, kad jis savo darbui atsidavęs ne 100, o net 150 procentų. Jis puikiai atlieka varžovų analizę, belieka peržiūrėti video, išklausyti šio trenerio žodžius ir viską supranti.
Be to, jis kaip žmogus labai fainas ir tikrai nesugadintas. Jubiliejaus proga norėčiau jam palinkėti gražios šeimos, vaikučių ir, žinoma, kilti krepšinio trenerio karjeros laiptais. Žuža tikrai to nusipelnė, net neabejoju, kad jis ateityje bus itin žinomas treneris visoje Europoje ar net pasaulyje“, – pabrėžė K. Lavrinovičius.
Netrukus jis šmaikščiai pridūrė: „Tai vienas fainiausių ir geriausių mano pažįstamų plikių. Tą būtinai akcentuokite.“
Krepšininkas Dainius Šalenga, su kuriuo J. Žužai kartu teko žaisti krepšinį, akcentavo, kad tai ne tik puikus žaidėjas, o dabar treneris, bet ir charizmatiškas bei įdomus žmogus.
„Su juo visada įdomu pabendrauti visomis temomis“, – teigė D. Šalenga.
Treniravosi pas Željko Obradovičių
– Jurica, kiek teko bendrauti su „Neptūno“ žaidėjais, trenerių štabu ir kitais bendražygiais, su kuriais teko kartu dirbti, visi apie jus atsiliepia tik gerais žodžiais. Su visais lengvai pavyksta rasti bendrą kalbą?
Aš visada tiek sporte, tiek gyvenime esu savimi. Nemėgstu vaidybos ar perdėto lipšnumo. Kai viską darai nuoširdžiai, natūraliai, stengiesi atlikti savo darbą taip, kaip gali, tada ir kiti aplink tampa tokie pat – paprasti bei natūralūs.
Man patinka trenerio Kazio Maksvyčio filosofija: „Galime turėti geriausius pasaulio žaidėjus, bet jeigu neturėsime geros vidinės atmosferos ir „chemijos“, viskas bus labai blogai ir gerų rezultatų nepasieksime. Kai komplektuoji komandą, didelį dėmesį reikia skirti žaidėjų charakteriams.“ Aš tikrai daug ko išmokau ir nuolat mokausi iš šio trenerio.
– Anksčiau ne kartą esate minėjęs, kad didžiausią įspūdį tarp trenerių jums paliko Željko Obradovičius. Kodėl?
– Željko neabejotinai yra geriausias Europos treneris. Jis man paliko neišdildomą įspūdį ir kaip asmenybė, ir kaip specialistas. Jo treniruotės pasiruošimo sezonui etape yra labai sunkios. Krepšininkai prakaitą lieja 4 kartus per dieną.
Kiekviena treniruotė yra tarsi rungtynės, niekada negali atsipalaiduoti, jeigu sezonas nesibaigė. Jo filosofija – padaryti viską, kad jo žaidėjai taptų čempionais ir tokiais gerais, kokiais tik gali būti. Jeigu esi perėjęs Željko mokyklą, tavęs neišgąsdins jokios treniruotės ar treneriai. Aš iš jo išmokau daug ir dabar stengiuosi tas pamokas perteikti jau pats būdamas treneris.
Jei matau, kad kuris nors žaidėjas tikrai stengiasi ir nori kartu papildomai dirbti, niekada neatsakysiu ir ateisiu į treniruotę pamiegojęs vos kelias valandas. Tarkime, buvo tokių atvejų, kai iš rungtynių grįžome apie 1 val. nakties, o žaidėjas man sako: „Galime ryte papildomai padirbėti?“ Jau 9 ryto buvome salėje ir dirbome. Man labai malonu matyti, kaip žaidėjai mano akyse tobulėja, keičiasi. Pats daug metų profesionaliai žaidžiau krepšinį, apkeliavau daug šalių, patyriau pačių įvairiausių patirčių.
Graikijoje pajuto sirgalių šėlsmą
– Pačiam teko rungtyniauti itin galinguose Europos klubuose, tarp kurių – Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija), Zagrebo „Cibona“ (Kroatija), Bursos „Tofaš“ (Turkija). Spalvingi karjeros vingiai jus buvo nubloškę net į egzotiškąjį Katarą. Papasakokite plačiau kuo, jūsų akimis, krepšinis skiriasi minėtose šalyse ir Lietuvoje?
– Galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvoje krepšinio lygis – itin aukštas. Man čia tobulėjimo galimybės – vienos geriausių. Pavyzdžiui, savo gimtojoje Kroatijoje tokių tobulėjimo galimybių neturėčiau, kadangi ten, palyginti su ankstesniais metais, krepšinio lygis yra smuktelėjęs.
Aš, manau, kad Lietuvoje yra du pagrindiniai Lietuvos krepšinio miestai – Klaipėda ir Kaunas. Šiuose miestuose žmonės išties mylį krepšinį, tiesiog gyvena krepšiniu, nuoširdžiai palaiko savo komandas ir po pergalių kartu be jokios vaidybos džiaugiasi, po pralaimėjimų – liūdi ar net išlieja ašarą. Manau, kad tikri sirgaliai taip ir turi daryti – būti kartu ne tik džiaugsmuose, bet ir tada, kai komandai nesiseka. Jei dirbi iš širdies, anksčiau ar vėliau sėkmė tikrai atsigręš į tavo pusę. Šimtu procentų esu tuo įsitikinęs.
Manau, kad „Neptūno“ komanda per kelerius metus dar gerokai kilstelės į viršų, kadangi čia gyvena nuostabūs žmonės, palaikantys, remiantys ir mylintis krepšinį.
Nepamiršiu, kai pirmą kartą su „Lietkabeliu“ atvykau žaisti į Klaipėdą. Tada mane „Švyturio“ arenos atmosfera tiesiog pakerėjo. Labai priminė gimtąjį Zadarą, kuriame profesionalo karjerą pradėjau būdamas 18-os metų. Tuomet Zadare dar buvo mažesnė arena ir ji visada būdavo sausakimša. Ten, kaip ir Klaipėdoje, yra dvi sirgalių kartos – vienoje pusėje buriasi jaunimas, o kitoje – vyresnio amžiaus krepšinio sirgaliai. Visi nuoširdžiai palaiko savus. Tai nuostabu.
Aš asmeniškai manau, kad sirgaliai savo komandas turi palaikyti gražiai, be jokių perdėtų pykčių, muštynių ar kriminalinių atspalvių. Suprantu, kad sportas iššaukia emocijas, tačiau aš nuolat visiems kartoju, kad tiek gyvenime, tiek sporte visų pirma reikia būti žmogumi ir elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Pavyzdžiui, niekada nepamiršiu, kai rungtyniavau „Panathinaikos“ klube ir įveikėme AEK komandą. Tada varžovų sirgaliai tiesiog pašėlo, ėmė mėtyti daiktus, mes net apie tris valandas laukėme rūbinėje ir niekur nejudėjome, laukėme kol sirgaliai išsiskirstys. Iš rūbinės dėl saugumo mūsų neišleido policija. Esu įsitikinęs, kad tokie dalykai sporto nepuošia. Manau, kad tikrai galima to išvengti.
Patirtis – keturi sezonai Eurolygoje
– Keturis sezonus rungtyniavote prestižiniame Senojo žemyno turnyre – Eurolygoje. Trejus metus su Zagrebo „Cibona“, vienerius metus – su Atėnų „Panathinaikos“. Kokia tai patirtis?
– Tai išties neįkainojama patirtis. Tik šiek tiek apmaudu, kad neišsipildė mano svajonė – tapti Eurolygos čempionu. To nepavyko įgyvendinti kaip žaidėjui, tad reikia daryti viską, kad tai įgyvendinčiau būdamas treneriu. Reikia dirbti, atiduoti visą širdį ir viskas yra įmanoma. Vadovaujuosi principu: „Niekada nesakyk niekada“.
– Per savo krepšininko karjerą esate iškovojęs daugybę titulų. Koks jums pats svarbiausias?
– Visi titulai yra labai svarbūs, pradedant nuo jaunimo rinktinių pergalių su gimtojo Zadaro komanda U-16, U-18 Kroatijos čempionatuose. Su aštuoniolikmečiais esu tapęs ir Europos čempionu. Tada įspūdžių ir puikių emocijų buvo išties daug. Nepamiršiu ir to, kaip 1998 metais su Zadaro komanda po 23 metų iškovojome Kroatijos taurę.
Su „Cibonos“ komanda dukart esu tapęs Kroatijos čempionu, Turkijoje esu iškovojęs ir antrosios krepšinio lygos čempionų laurus.
Itin sėkmingi buvo 2003-ieji metai, kai su Atėnų „Panathinaikos“ komanda tapome Graikijos taurės laimėtojas ir Graikijos lygos čempionais.
Savo trofėjų kolekciją papildžiau ir Lietuvoje, kai su „Lietkabelio“ ekipa tapau Baltijos krepšinio lygos (BBL) bronzos medalio laimėtoju, o praėjusį sezoną, jau dirbdamas treneriu, galiu didžiuotis iškovota LKL vicečempiono taure.
Per dvejus metus, praleistus LKL, būdamas krepšininku pelniau 520 taškų, o BBL pirmenybėse – 238 taškai. Tai, manau, taip pat nėra prastas rezultatas. Žinant tai, kad Lietuvoje rungtyniavau, kai man buvo 37-38 metai.
Paskutinį sezoną dėl nugaros skausmų rungtyniavau per skausmus, kasdien po du kartus – ryte ir vakare, tekdavo leistis nuskausminamuosius vaistus. Taigi, nusprendžiau krepšininko karjerą baigti ir išbandyti trenerio duonos. Darbas su krepšiniu – visas mano gyvenimas. Tai ir hobis, ir laisvalaikis, ir gyvenimo būdas. Viskas viename.
Hobis – žvejyba
– Bet vasaromis gi turite laisvo laiko. Kaip jį leidžiate?
– Mėgstu tiesiog būti savo gimtajame Zadare ir leisti laiką su savo šeima, draugais. Mano namas yra 500-1000 m atstumu nuo Viduržemio jūros. Dažnai prie jos apsilankome, nes esu aistringas žvejys ir apskritai jūros gerbėjas. Nemėgstu keliauti, nes tai tenka labai dažnai daryti sezono metu. Taip pat laisvalaikiu mėgstu pažaisti tiek stalo, tiek lauko tenisą, pasivažinėti dviračiu, nuolat per TV stebiu ir futbolo rungtynes.
– Sakėte, kad esate užkietėjęs žvejys. Kokią didžiausią laimikį yra tekę pagauti?
– Mano pagautos žuvys ne tokios jau ir didelės – maždaug 1-1,5 kg, tačiau esu ištraukęs 2,2 kg aštuonkojį.
– Esate ne tik jūros ir žvejybos, bet ir kavos mėgėjas. Galbūt ją iš naujo atradote žaisdamas Italijoje?
– Taip, kava ir laikraštis kasdien yra mano rankose. Negaliu įsivaizduoti savo dienos be kavos. Be abejo, tokiose šalyse kaip Graikija, Italija ir Turkija kava yra neatsiejama kultūros dalis. Man du puodeliai kavos per dieną yra pakankamas skaičius. Mane kasdien galima sutikti arba vienoje iš „Akropolio“, arba miesto centro kavinių.
Pranašiški Martyno Mažeikos žodžiai
– Krepšinį profesionaliai žaidėte iki 38-erių. Kokie veiksniai leido taip ilgai tęsti karjerą?
– Rūpinausi savo kūnu ir sportine forma. Kiekvieną vasarą 4 savaites ilsėdavausi, o vėliau pradėdavau ruoštis artėjančiam sezonui su asmeniniu treneriu Sime Tomaševičiumi. Su juo bendradarbiavome 10 metų ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl galėjau taip ilgai žaisti krepšinį.
Mano jaunystės laikais vyravo kitos taisyklės – mūsų treneriai buvo labai griežti, dirbti ir augti su jais tikrai nebuvo lengva. Galima sakyti, mes kažkuria prasme užaugome gatvėje, kasdien žaisdavome krepšinį ir futbolą, o dabar vaikai šiuos žaidimus žaidžia „Play Station“ ar kompiuterio pagalba. Mano tėvas yra labai griežtas vyrukas, Aš, būdamas 40-ies, labai jį gerbiu ir niekada nesakau jam nieko, kas galėtų jį bent kiek įžeisti. Tokia ta manoji karta Kroatijoje (šypsosi). Tiesa, jis į mano krepšininko karjerą niekada nesikišo, leido viską spręsti pačiam.
– Kuo būti lengviau – krepšininku ar treneriu?
– Kai esi žaidėjas, tu turi rūpintis tik savimi, o trenerio darbas yra rūpintis dešimčia ir daugiau žaidėjų. Treneris turi dirbti 24 valandas per parą, reikia kasdien mokytis ir tobulėti. Kai pradėjau dirbti treneriu, pirmieji mėnesiai buvo sudėtingi, tačiau vėliau viskas klostėsi gerai. Jau įsivažiavau ir pripratau.
Dabar prisiminiau vieną įdomų nutikimą. Dar būdamas žaidėju rungtyniavau Klaipėdoje prieš „Neptūno“ komandą ir tada pelniau 14 ar 16 taškų. Po rungtynių prie manęs priėjo „Neptūno“ komandos kapitonas Martynas Mažeika ir pasakė: „Sužaidei puikias rungtynes. Kitąmet tu ateisi į „Neptūną“. Taip ir atsitiko, tik ne kitąmet, o po dar vieno sezono, praleisto „Lietkabelyje“. Ir į „Neptūną“ aš atėjau jau ne kaip žaidėjas, o kaip treneris. Išties džiaugiuosi šia karjeros stotele.
Moka 6 kalbas
– Esate kroatas. Kaip susikalbate Klaipėdos mieste ar kur parduotuvėje? Ar išmokote lietuvių kalbą?
– Aš kalbu ne tik savo gimtąja kalba, moku ir angliškai, ir rusiškai, susikalbu ir turkiškai bei graikiškai. Ten, kur gyvenu, visada stengiuosi išmokti tos šalies kalbą. Lietuviškai taip pat kažkiek moku, tačiau man lengviau suprasti, ką kiti kalba lietuviškai, nei pačiam kalbėti. Lietuvoje jaunimas puikiai moka anglų kalbą, vyresnieji – rusų kalbą, tad taip ir dėlioju žodžius – rusiškai, angliškai ir lietuviškai. Taip ir sudėlioju sakinį (juokiasi). Dėl susikalbėjimo Lietuvoje tikrai jokių bėdų nėra.
– O kaip lietuviški papročiai, maistas, lietuvių merginos?
– Oi, Klaipėdoje ir Lietuvoje labai daug gražių merginų (juokiasi). Maistas man taip pat skanus. Patys skaniausi krepšinio trenerio Gintaro Kadžiulio mamos pagaminti cepelinai. Mėgstu ir tinginį, šakotį. Stengiuosi laikytis ir lietuviškų papročių. Kartu su trenerio Kazio Maksvyčio šeima paminėjome Šv. Velykas. Man Kazio šeima yra tapusi tarsi mano šeima. Tai nuostabi šeima.
Kalbant apie naktinio gyvenimo kultūrą, po naktinius klubus ar barus nevaikštau, mieliau vakarus leidžiu ramiai namuose, stebėdamas krepšinio ar futbolo rungtynes ar besitreniruodamas „Impuls“ sporto klube.
–Šiandien jums – 40 metų. Ar jaučiate laiko lėkimą?
– Iki 30-ies metų laikas bėgo normaliai, o po 30-ties net nespėjau pajusti kaip prabėgo dar 10 metų.
Jei dar pajėgiu rungtyniauti Klaipėdos krepšinio mėgėjų lygoje ir dar per vienerias rungtynes sugebėjau įmesti, berods, 41 tašką, po krepšiais atkovoti 20 kamuolių ir atlikti 11 rezultatyvių perdavimų, tai dar nesu pasenęs (juokiasi).
Pasakysiu atvirai, aš džiaugiuosi kiekviena gyvenimo diena, esu laimingas, kad dirbu su krepšiniu susijusį darbą. Kaip sakoma: „Susirask mėgstama darbą ir tau niekada nereikės dirbti.“ Taip aš ir jaučiuosi. Man geriausia dovana – darbas „Neptūno“ krepšinio klube.