Tiesa, kaip atskleidė pats krepšinio specialistas, treniravęs tokias Lietuvos krepšinio žvaigždes, kaip Jonas Valančiūnas ir Rimantas Kaukėnas, paskutinio taško savo profesijoje dar neskuba dėti ir galbūt ateityje turėsime galimybę ir toliau išvysti trenerį prie šoninės linijos, dalinant nurodymus jauniesiems krepšinio talentams: „Kol kas neįvardinčiau, kad baigiau trenerio karjerą, tiesiog noriu šiek tiek pailsėti, skirti laiko šeimai, susidėlioti mintis, pasimėgauti kitomis veiklomis.“
Praėjusį sezoną su perspektyviausiais VKM šešiolikmečiais Moksleivių krepšinio lygos (MKL) finalo ketverto varžybas pasiekęs treneris vadovavo ir Vilniaus „Ryto“ klubo jaunimo sistemos komandai „Rytas-MRU-VKM“, kuri varžėsi Regionų krepšinio lygoje (RKL) bei buvo vos per žingsnį nuo 4 stipriausių B diviziono ekipų.
Krepšinis neatitolo nuo G. Reginos net priėmus sprendimą pailsėti – šią vasarą treneris gavo kvietimą atvažiuoti į krepšinio stovyklą Nidoje „Team97 Nida Camp 2021“ padirbėti su jaunimu: „Negalėjau atsisakyti, visada smagu sudalyvauti tokiose stovyklose bei prisidėti prie jaunųjų krepšininkų tobulėjimo, todėl gavęs kvietimą nedvejodamas sutikau.“
Būtent stovyklos metu patyręs strategas rado laiko vilniauskm.lt svetainei ir papasakojo apie savo ilgą kelią krepšinyje, pasidalino mintimis apie trenerio darbo ypatybes, ryšį su jaunimu bei pateikė įžvalgas apie Lietuvos krepšinio sistemą.
Visą karjerą profesionaliai į savo darbą žiūrėjęs treneris atskleidė, kad pirmieji žingsniai šioje profesijoje buvo nelengvi: „Savotiškai net turi užduoti klausimą sau nuo ko pradėti, ką vaikus mokinti, todėl normalu, kad iš pradžių buvo blaškymosi dėliojant treniruočių planus“, – prisimindamas savo pirmąsias treniruotes sakė G. Regina.
– Kaip krepšinis atsirado jūsų gyvenime?
– Aš buvau aktyvus, judrus vaikas ir sportas man apskritai patiko, ne tik krepšinis. Anksčiau, kai nebuvo jokių pagundų sėdėti prie kompiuterio, jaunimas didžiąją dalį laiko praleisdavo lauke, žaisdami futbolą, krepšinį ar net ledo ritulį žiemos laikotarpiu. Vėliau, 5-oje klasėje pradėjau lankyti krepšinio treniruotes savo gimtajame miestelyje Stakliškėse.
Iš karto labai patiko, nors tais laikais dar nebuvo atskiro krepšinio trenerio, užsiėmimus vesdavo bendrojo fizinio lavinimo mokytojas Pranas Kundrotas, tačiau jis buvo labai aktyvus ir jaunatviškas. Tuo metu nebuvo sporto mokyklos, tačiau dalyvaudavome varžybose, atstovaudami savo vidurinę mokyklą rajono pirmenybėse. Taip pat teko žaisti ir Prienų rajono rinktinėje, kur rungtyniaudavome prieš kitų vietovių ekipas.
Mano pomėgis krepšiniui vis stiprėjo ir atsirado noras toliau tą tęsti. Vėliau studijuodamas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, taip pat žaidžiau krepšinį, o pabaigus studijas iš karto pradėjau dirbti treneriu 1980 metais.
Esu dalyvavęs ir legendinio Lietuvos krepšinio klubo „Statyba“ dublerių komandos atrankoje. Gavau kvietimą sudalyvauti peržiūroje, bet tais laikais mažo ūgio žaidėjams buvo labai sudėtinga pakliūti į sudėtį ir dažniausiai tokio tipo krepšininkai būdavo „atkabinami“.
– Ar jūsų trenerio karjera prasidėjo būtent Vilniaus krepšinio mokykloje?
– Taip. Kadangi gerai baigiau mokslus, gavau laisvą pasirinkimą, kur įsidarbinti, nes tais laikais būdavo paskiriama po studijų, kur turi važiuoti dirbti. Aš buvau paskirtas dirbti vienoje iš Vilniaus rajono mokyklų bendrojo fizinio lavinimo mokytoju, bet man prie širdies buvo krepšinio trenerio darbas.
Tais pačiais metais po studijų baigimo atėjau į Vilniaus krepšinio mokyklą kalbėtis dėl galimybės dirbti ir tuometinis laikinai direktoriaus pareigas einantis Leonardas Makauskas suteikė tokią galimybę.
– Kokie didžiausi iššūkiai buvo pradedant dirbti treneriu, kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo suprasti nuo ko pradėti apskritai, kadangi kai pats treniruojiesi treneris tau duoda užduotis, tau viską paaiškina, tačiau, kai esi studentas, treniruočių procesas yra visiškai kitoks negu su mokyklinio amžiaus vaikais. Savotiškai net turi užduoti klausimą sau nuo ko pradėti, ką juos mokinti.
Todėl normalu, kad iš pradžių buvo ir blaškymosi dėliojant treniruočių planus. Tiesa, tais laikais jauni treneriai gaudavo bendras programas, kuriose buvo nurodyta pagal vaikų amžių kokių įgūdžių juos mokyti. Tas iš tiesų gelbėdavo ir buvo savotiškas instruktažas.
Taip pat, bendraudavau ir su patyrusiais VKM treneriais tokiais, kaip buvęs „Statybos“ žaidėjas Eduardas Kairys, šviesaus atminimo Juozas Mateika. Klausinėdavau jų, kaip jie dirba, ką akcentuoja treniruočių procese, pats papildomai domėjausi, nebijojau eksperimentuoti, nes pedagoginiame institute buvome labiau ruošiami, kaip bendrojo fizinio lavinimo treneriai, kas iš pradžių tikrai atsiliepė, bet pamažu įsivažiavau.
– Kas Jums labiausiai patinka ugdant jaunuosius krepšininkus? Kas yra didžiausia motyvacija šiame darbe?
– Man didžiausia motyvacija yra tada, kai išleisdamas laidą matai, kad žaidėjai progresuoja nuolatos, dalyvauja aukšto rango varžybose, puikiai pasirodo, laimi čempionatus. Man tai visuomet buvo stimulas, kad būti nugalėtojų komanda, turėti tokį mentalitetą. Savo darbe visuomet siekiu šio tikslo nežiūrėdamas, kiek tam reikia atiduoti laiko, įdėti daugiau darbo, kad pasiekti rezultatą. Malonu matyti, kai žaidėjai kviečiami į įvairaus amžiaus rinktines, garsina tiek Vilniaus, tiek Lietuvos vardą.
– Per savo ilgametę trenerio karjerą esate išugdęs ne vieną garsų krepšininką. Tiesa, tik nedaugelis tampa profesionalais.
– Susideda daug niuansų ruošiant jaunimą. Pavyzdžiui, mano 1-ajai, 1969 metų gimimo laidai buvo labai sunku, nes atsikuriant Lietuvos valstybei nutrūko visi čempionatai, reikėjo laiko, kol vėl bus pastatyta sistema. Iš 1973 metų laidos Tomas Rimkus yra žaidėjas daugiausiai pasiekęs krepšinyje. 4 metais jaunesnių grupėje daugiau iškilo krepšininkų, kurių ryškiausias yra Rimantas Kaukėnas.
Esu prisidėjęs ir prie daugelio kitų žaidėjų tokių, kaip Antanas Kavaliauskas, Jonas Valančiūnas, Regimantas Miniotas, Laurynas Birutis, Margiris Normantas, Einaras Tubutis ir kiti. Aš tikiuosi, kad mano prisidėjimas jiems padėjo kylant į aukštesnį lygį bei labai už juos džiaugiuosi.
– Esate treniravęs ir legendinę Vilniaus „Statybą“. Gal galite papasakoti apie šį etapą?
– Teko treniruoti. Porą kartų šią komandą buvo bandoma atgaivinti. 2001-2002 metais ekipą prikėlė buvę „Statybos“ veteranai ir gavau kvietimą būti vyriausiuoju treneriu. Būtent tuo metu teko treniruoti Antaną Kavaliauską. Iš pradžių jis buvo jaunimo komandoje, po to buvo perkeltas į pagrindinę vyrų komandą, o vėliau išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti ir žaisti.
Vėliau komandą buvo mėginama atkurti antrą kartą 2011 metais. Ekipa egzistavo porą sezonų, per kuriuos spėjome užfiksuoti neblogų rezultatų bei patekome į Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) finalą.
– Grįžtant prie VKM, per ilgą laikotarpį dirbote su daug kolegų bei tuo pačiu matėte daug jaunimo. Jūsų manymu, kokia kryptimi žengia VKM?
– Pati specifika keičiasi, kadangi sovietmečiu mokykla vadinosi olimpinio rezervo mokykla ir viskas buvo orientuota tik į aukštą meistriškumą – jeigu žaidėjas nepasirenkamas į pagrindinę komandą, jaunimas tiesiog paleidžiamas nuo treniruočių.
Šiais laikais krepšinio mokykla turi dvi kryptis: viena kryptis yra meistriškumas, kita dėmesį skiria vaikų užimtumui. Pastaruoju atveju, jei žaidėjas neturi tiek gabumų, kad būti labai aukšto lygio sportininku, treniruotės nėra nutraukiamos ir auklėtinis toliau lieka krepšinyje. Kitų didelių skirtumų aš neįžvelgiu, darbo specifika išlieka ta pati, galbūt keičiasi pats krepšinis, darbo metodika ir krūviai, bet pati kryptis yra pastovi. Toliau ruošiami žaidėjai rinktinėms bei Vilniaus miesto pagrindinei komandai „Rytui“.
– Jūsų nuomone, kokios yra svarbiausios priežastys, leidžiančios pasiekti profesionalo lygį?
– Pirmiausia yra gebėjimai, žaidėjo talentas. Krepšinis šiuo metu yra pasiekęs labai aukštą lygį, kitos šalys labai stipriai vejasi vadinamąsias krepšinio valstybes. Prieš porą dešimtmečių buvo labai didelis skirtumas tarp stipresnių ir silpnesnių šalių rinktinių, bet laikui bėgant jis mažėja. Didėja konkurencija apskritai. Taip pat, norint jaunam sportininkui pasiekti aukštą lygį labai svarbu didžiulė motyvacija, tvirtas charakteris.
Pavyzdys yra Jonas Valančiūnas, kurio gabumai, charakteris ir atsidavimas darbui lėmė jo sėkmę bei puikius rezultatus. Tai yra sudedamosios dalys, nuo kurių priklauso žaidėjo galimybės. Yra daug žaidėjų, kurie turi puikią darbo etiką, yra labai motyvuoti, bet galbūt trūksta fizinių galimybių ar to pačio talento žaisti dar aukštesniame lygyje.
– Į Vilnių žaidėjai neretai dar labai jauname amžiuje atvyksta treniruotis. Pats ryškiausias pavyzdys Jonas Valančiūnas. Ar buvo tokių situacijų, kai jaunimui reikėjo padėti ne tik treniruojantis, tačiau ir kasdieniame gyvenime?
– Jei žaidėjas į mano komandą atvažiuoja iš kito miesto, tai aš automatiškai jaučiuosi už jį atsakingas ir turiu atlikti ne tik trenerio pareigą, bet iš dalies net kaip ir tėvo. Domėtis, kaip jam sekasi, kas nesiseka, tiesiog pasikalbėti, padėti, išsiaiškinti ar nieko netrūksta, nes tu prisiimi už jį atsakomybę.
Greičiausiai pats jauniausias žaidėjas, atvažiavęs į Vilnių treniruotis buvo Darius Tarvydas, kuriam tuo metu buvo 12 metų. Tokio amžiaus vaiką atvežus į kitą miestą, ypač pradžioje, kol jisai pripranta, susipažįsta su supančia aplinka, reikalinga visapusiška pagalba ne tik trenerio, bet ir visos komandos.
Į tai aš kreipdavau labai didelį dėmesį, kad ir komandos draugai vilniečiai pasirūpintų ir padėtų atvykusiam žaidėjui geriau jaustis. Būdavo ir tokių pavyzdžių, kad jei savaitgaliais atvykę žaidėjai neišvyksta namo, komandos draugai juos pasikviečia į savo namus pas savo šeimas. Emociškai būdavo sudarytos sąlygos, kad jie nesijaustų vieniši.
– Kalbant apie pačią Lietuvos krepšinio sistemą, kurios dalimi esate jau daugelį metų, rezultatų prasme matomas nuosmukis. Galbūt jūs įžvelgiate vietų, kur reikėtų pokyčių?
– Kaip minėjau pradžioje pokalbio, anksčiau būdavo gairės ir programa, kuria vadovaujantis buvo dirbama. Šiuo metu to nėra Lietuvos mastu bendrai apibrėžta, kad visi treneriai, atsižvelgiant į vaikų amžių, dirbtų su specifiniais įgūdžiais, kuriuos turi įgauti vaikai. Kaip treneris tą pasieks – kokiais pratimais, čia jau yra trenerio kūryba, bet mano nuomone bendros gairės turėtų būti.
Turi būti apibrėžtas reikalingas krūvis ir rungtynių skaičiai, kurie būtų aiškiai moksliškai įrodyti, diskutuojant su medikais bei fizinio rengimo treneriais. Tokio bendrumo trūksta, nes mokyklos atskirai, kuriasi savo programas ir pagal jas dirba. Bendra programa manau padėtų ir jauniems treneriams, tik pradedantiems dirbti.
– Jūsų nuomone, ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama pačių trenerių kvalifikacijos kėlimui?
– Aš manau, kad seminarai turėtų būti labiau konkretūs, atsižvelgiant, su kokio amžiaus vaikais dirba treneriai, nes šiuo metu jie yra visiems bendro pobūdžio. Šioje vietoje svarbu atskirti mokomąją medžiagą reikalingą jauniems vaikams ir vyresniems. Žinoma, seminarų apskritai turėtų būti daugiau nei jų yra dabar.
Kitas labai svarbus dalykas, kad patys treneriai būtų linkę domėtis, kaupti žinias, tobulinti savo metodikas. Galbūt ne visi treneriai į savo darbą žiūri preciziškai, svarbu neužmigti ant laurų ir nenustoti tobulėti. Čia yra lygiai tas pats, kas su žaidėjais – metai iš metų turi kelti savo meistriškumą, nes krepšinis nestovi vietoje.
– Ko palinkėtumėte tiek jauniesiems krepšininkams, tiek treneriams dirbančiais su jais?
– Keičiantis gyvenimo sąlygoms, joms gerėjant pastebiu, kad daugeliui sportininkų pritrūksta motyvacijos. Jeigu žaidėjas nusprendžia siekti krepšininko karjeros, jis turi būti labai motyvuotas, visą laiką turi save kontroliuoti.
Sportininko kelyje labai svarbu ne tik pačios treniruotės, bet ir mityba, poilsis, režimas – visas paketas. Jaunimui palinkėčiau atidumo, savikontrolės, daugiau reiklumo iš savęs. Aš pastebiu labai dažnai, jog dabar jei žaidėjui kažkas nepavyksta neretai jis nori tą kaltę suversti ant kitų – trenerių, komandos draugų.
Ieško priežasčių pirmiausiai ne savyje, kodėl aš gaunu mažai žaidimo laiko, ką aš turiu pagerinti, ką turiu padaryti, jog tapčiau lyderiu. Jaunimas kartais nusprendžia eiti kitu keliu, kaltę suverčiant aplinkai. Manau, kad žaidėjai turėtų būti savikritiškesni.
Na, o treneriams palinkėčiau kantrybės, nes jos kuo toliau, tuo labiau reikia. Iš tikrųjų spaudimas treneriams yra didžiulis, bet žinoma reikia suprasti, kad čia yra toks darbas, kur reikalingas rezultatas, nesvarbu ar tai klubo, ar rinktinės, ar krepšinio mokyklos lygmuo. Mūsų darbe vertinamos pergalės, pasiekimai, išugdyti sportininkai, tai norėčiau palinkėti kantrybės ir užsispyrimo bei nenuleisti rankų jei kažkas nepavyko.
– Dabar greičiausiai turėsite daugiau laiko ir kitoms veikloms – ką mėgstate veikti laisvalaikiu be krepšinio?
– Veiklų gali būti visokių. Pažįstamų rate daugelis kalba, kad dabar treneris nuolatos žvejos. Aš mėgstu žvejoti, tai mano vienas iš geriausių atsipalaidavimo būdų, kuris padėdavo atitrūkti ir nuo krepšinio. Žvejodamas aš pailsiu nuo krepšinio, išvalau mintis nuo susikaupusių negatyvių emocijų, tai man labai padėdavo, kai aš dirbdavau.
Žinoma, nuo krepšinio visiškai nenutolsiu, man patinka stebėti viską – tiek vyrų, tiek moksleivių krepšinį. Nesiruošiu užsidaryti tarp keturių sienų ir visiškai pabėgti nuo šios sporto šakos. Aš stebėsiu jaunus žaidėjus, tiek buvusius auklėtinius, tiek besitreniruojančius pas kitus kolegas. Man įdomu, kaip jie tobulės, ar pasieks rezultatą.
