Žinomų sporto žurnalistų – Gintarės Grikštaitės ir Tautvydo Meškonio – atžalos pavardė vis dažniau ir garsiau nuskamba naujienų antraštėse ar televizijų ekranuose.
Lietuvos moterų rinktinės narė G. Meškonytė – trečios savo šeimos kartos atstovė tarptautinėje krepšinio arenoje. Šioje sporto šakoje kadaise pasižymėjo senelis Vaclovas Grikštas ir motina G. Grikštaitė. Apie žaidimą gerai išmano ir jį mėgstantis tėvas. Tačiau dukros rinktis krepšinį tėvai neragino, greičiau priešingai – siūlė kitas sporto šakas, bet oranžinio kamuolio trauka buvo didesnė.
21-erių Gabija ketvirtus metus iš eilės atstovauja Vilniaus „Kibirkšties“ komandai, kurioje prieš daugelį metų žaidė ir motina. Merginos užsidegimas krepšiniui duoda rezultatų – šį sezoną ji šalies čempionate buvo antra pagal rezultatyvumą, o su „Kibirkštimi“ iškovojo bronzą Lietuvos ir Baltijos moterų lygose.
Nuo 2016-ųjų Gabija žaidžia Lietuvos moterų rinktinėje, pernai išrinkta geriausia jaunąja U-20 (iki 20 metų) krepšininke. Visgi motinos patirtis – dėl sveikatos G. Grikštaitei teko anksti palikti aktyvų sportą – skatina merginą nepamiršti ir mokslų.
Ji netgi svarstė rinktis žurnalistiką, kurioje abu tėvai turi didžiulę patirtį, bet galų gale pasuko į kitą sritį. Vilniaus Gedimino technikos universitete sportininkė dabar studijuoja finansų inžineriją.
Apie sporto pasirinkimą ir naudą mokslus, pirmąjį atlyginimą ir treniruotes G. Meškonytė papasakojo TV laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“.
Pokalbio pradžioje mergina atrodo susijaudinusi ir pripažįsta, kad aikštelėje jaučiasi geriau „Rungtynių būna daugiau. Daug žaidžiu – todėl ir drąsiau nei prieš kamerą“, – paaiškino ji.
– Ar krepšinis tau visada buvo geriausia sporto šaka? Kuo tau jis žavingas?
– Žaisti norėjau nuo mažens, bet iš pradžių bandžiau kitas sporto šakas – plaukimą, gimnastiką. Dar vienu metu galvojau, jei nepavyks krepšinio, eiti žaisti futbolą, bet visgi nuėjau prie krepšinio. Visi šeimoje žaidė jį, taip ir pasirinkau. Kai buvau maža – buvau aktyvus vaikas, tai buvo gera vieta pajudėti. Daug davė ir draugių. Dabar kaip ir darbas, bet kartu ir malonumas.
– Esi labiau juodadarbė ar talentinga?
– Galbūt per vidurį. Kai atėjau į krepšinio mokyklą, 3 klasėje, buvau apie 9-10 metų, mano komandos draugės jau buvo sportavusios apie porą metų, bet pavyko gana greiti įsilieti. Po treniruočių dar eidavau žaisti į kiemą su berniukais. Turbūt talento turėjau, bet be darbo čia dabar nebūčiau.
– Namuose turbūt apie krepšinį pasišnekate nemažai?
– Iš tikrųjų daug sporto namuose. Mama netgi sako, kad kartais per daug. Net norisi atsiriboti, kažkiek kita tema pašnekėti. Su tėčiu turbūt daugiau pasišnekame. Tėtis domisi labai daug sporto šakų. Taip išeina, kad dažnai ir apie krepšinį, ir kitas sporto šakas pašnekame.
– Tėvai komentuoja sportą, o ar šneka apie tavo rungtynes, ar gauni patarimų?
– Patarimų – taip. Mama pradžioje iš karto nesako, palaukia, kol pati paklausiu. Nenori kritikuoti iš karto. Tėtis dažnai juokų forma pasako, ką ne taip dariau, kas jam atrodė kitaip.
– Tavo senelis – taip pat krepšininkas?
– Taip, galbūt krepšinis ir labiau patraukė dėl senelio. Kai mama dar komentuodavo rungtynes, aš dažnai namuose žiūrėdavau su seneliu. Jis žiūrėdavo visas Lietuvos komandas. Turėjau tokį krepšiuką namuose. Būdavo – senelis žiūri krepšinį, aš mėtau į krepšiuką. Senelis labiausiai ir privedė prie to krepšinio.
– Kaip pavyko derinti mokslus ir sportą?
– Tai buvo sunkiausia, kai buvau 11, 12 klasėje, buvo egzaminai. Būdavo, kad nueinu ryte į pamokas, tada vakare į treniruotę. Dabar universitete sunkiausia, kai būna sesijos. Tada daugiau visokių darbų. Kai tiesiog paskaitos – nėra labai sunku suderinti. Įpratau, išmokau tą laiką labiau suderinti. Viską spėju.
– Ar sportininkui reikalingas išsilavinimas?
– Išsilavinimas svarbus. Jei tau ir gerai sekasi, vis tiek krepšinį kažkuriuo momentu baigsi. Apskritai kuo labiau išsilavinęs žmogus – tuo geriau. Jei sugebi suderinti – geriau taip pat kažką ir mokytis.
– Kodėl pasirinkai studijuoti ne žurnalistiką, kur dirbo tėvai, ar pvz. kūno kultūrą?
– Kūno kultūros niekuomet nenorėjau – kad būtų ir mokslai, ir krepšinis. Norėjau kažkiek atitolti nuo sporto. Vienu metu, 12 klasėje, norėjau studijuoti žurnalistiką. Bet tėvai atkalbėjo, sako – užtenka dviejų žurnalistų šeimoje. Tada norėjau su verslu, kažką į tą pusę. Krikšto mama labiau pastumėjo į tą finansų sritį, pasirinkau finansų inžineriją. Tai daug matematikos, apskaitos.
– Kada supratai, kad sieksi profesionalios krepšininkės karjeros?
– Kai atėjau į „Kibirkštį“ prieš trejus metus. Ten vis tiek buvo vyresnių žaidėjų. Tada pajutau, kad galima ne tik savo malonumui žaisti, bet ir užsidirbti.
– Ar apsidžiaugė tėvai, kai gavai pirmąjį atlyginimą?
– Galbūt labiausiai aš apsidžiaugiau. Nors alga buvo nedidelė, bet atrodė, kad tiek visko galėsiu nusipirkti, kad jau būsiu tokia nepriklausoma nuo tėvų, kad jau viską galėsiu pati. Kai gauni atlyginimą supranti, kad gauni kažkokius pinigus, tad norisi žaisti dar geriau, kad galėtum geriau užsidirbti.
– Už pirmąją algą galvojai apie batelius, rankinukus, ar vis dėlto buvo kitas pasirinkimas?
– Kai buvau jaunesnė, 15-16 metų, iš pirmo atlyginimo pirkau šunį. Tada pirkau planšetinį kompiuterį. Tuo metu to norėjau. Po to, kai buvau didesnė, norėjosi ir drabužių daugiau, ir batelių, kaip panelei. Stengiesi suderinti – kad ir kažkiek pasitaupyti, bet ir išleisti.
– Gali prisiminti pirmą treniruotę, kai atėjai ir sutikai garsias krepšininkes?
– „Kibirkštyje“ buvo daugiau jaunesnių, tai buvo drąsiau. Pirmoje sezono pusėje kiek bijojau, kad kažką ne taip padarysiu. Nors daugiau baimės buvo pirmą kartą patekus į moterų rinktinę. Ten visos jau geros žaidėjos, jaučiausi kaip vaikas. Tačiau vyresnės žaidėjos palaiko, kad ir ne taip darai, duoda patarimų.
– Kaip jautėsi dabar, būdama viena vyresnių „Kibirkšties“ krepšininkų?
– Keistas jausmas, nes pati jauna, bet „Kibirkštyje“ žaidžiu ketverius metus. Man 21-eri, bet esu viena iš vyresnių. Stengiuosi patarti, bet dar pati nesu turinti tiek daug patirties.
– Kiek svarbus geras, draugiškas kolektyvas?
– Kai pradedi lankyti, gerai sutarti su komanda – galbūt net vienas svarbiausių dalykų. Kai pradėjau savo treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje buvo labai smagu, kad gerai sutarėme su visa komanda. Jei kartais nelabai nori eiti į treniruotes, tai eini vien todėl, kad susitikti su draugėmis. Kai geras kolektyvas – visada smagiau, ką nors galime veikti ir po treniruočių. Žymiai geriau nei ateiti pasportuoti ir nebebendrauti.
– Kokias charakterio savybes gali išugdyti sportas?
– Didelį užsispyrimą, nes kad nemestum to, ko pradėjai, reikia daug užsispyrimo. Kai esi aikštelėje nuo mažens įgauni daugiau pasitikėjimo savimi, savarankiškumo priimti pačiai sprendimus. Daugelis iš mano pažįstamų, kurie lanko sportą nuo mažens, yra labiau savarankiški žmonės. Žinoma, išsiugdai disciplinos, nes jei žaidi – reikia laikytis kažkokio režimo. Manau, kad tikrai sportas gali duoti daug gerų dalykų.
– Ką tau davė sportas?
– Daug kur pakeliavau. Kai buvau krepšinio mokykloje, važiavome į Prancūziją, su rinktine taip pat keliavau. Davė daug draugų ir kelionių, kur nebūčiau nuvažiavęs, jei ne krepšinis. Turėjau gerą laisvalaikio praleidimo būdą, kuris tapo ir darbu.
– Kai žaidei už mokyklą, pelnei 63 iš 63 savo komandos taškų. Tai buvo įsimintiniausios tavo rungtynės?
– Rezultatyviausios – taip, bet kai žaidžiau už savo gimnaziją, mūsų buvo tik trys, kurios žaidusios krepšinį. Įsimintiniausios buvo pernai, kai su Lietuvos U-20 rinktine užėmėme trečią vietą Europos B diviziono čempionate. Labiau įsiminė žaidimas už rinktinę, visgi už Lietuvą žaisti didžiausia garbė.
– Ką tau reiškia atstovauti gimtajai šaliai? Ginti trispalvę?
– Tai yra garbė. Nuo pat mažens, kai pradedi lankyti, kiekvienos krepšininkės, krepšininko yra didžiausias tikslas atstovauti savo šaliai. Tai tikrai labai didelė garbė. Visada smagu ir džiaugiuosi kai pakviečia į rinktinę.
– Kokias turi svajones?
