Jam vadovaujant, į Lietuvos krepšinio istoriją įrašytos pačios gražiausios mūsų sportininkų pergalės: triskart tapta SSRS čempionais, dukart žaista Europos šalių taurių turnyrų finale, tolimojoje Argentinoje laimėta Tarpkontinentinė Williamo Joneso taurė.
Ir pagaliau pasiektos pačios įspūdingiausios pergalės per visą Lietuvos sporto istoriją: Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse iškovoti bronzos medaliai, o 1995 m. Atėnuose tapta Europos vicečempionais.
„Tai žaidėjų, o ne mano nuopelnas, man buvo didelė garbė su jais dirbti“, – prisiminęs įspūdingus laimėjimus dabar sako V. Garastas.
Dvi kadencijas legendinis treneris vėliau vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai ir jos vairą perdavė savo geriausiam auklėtiniui Arvydui Saboniui. Dabar jis – LKF garbės prezidentas.
Ko gero, retas atvejis pasaulyje, kad žmogus per vieną mėnesį švęstų du savo gimtadienius.
Viena tokių išimčių – V. Garastas: vasario 2 dieną jis gimė, o vasario 8 d. buvo pakrikštytas bažnyčioje, tėvams išduoti sūnaus gimimo metrikai ir nuo to laiko pradėti skaičiuoti jo metai.
„Kvailai išėjo su tuo mano gimtadieniu.
Anksčiau moterys gimdydavo namuose, padedant pribuvėjoms. Nebuvo metrikacijos skyrių, nebuvo kur užregistruoti naujagimių. Tėvams iš Joniškėlio, kur gimiau, pervažiavo į Linkuvą, ten bažnyčioje buvau pakrikštytas.
Esu pasimetęs su savo gimtadieniais, kurie seka vienas po kito. Vasario 8 dieną per Eurolygos atidėtas rungtynes tarp „Žalgirio“ ir Milano „Armani Exchange“ per didžiąją pertrauką Lietuvos krepšinio federacija yra numačiusi sveikinti mane. Jos atstovams ir sakau, kad jie nesuktų galvos dėl mano pasveikinimo: medalių, diplomų turiu užtektinai, užtektų kuklaus rankos paspaudimo ir viskas“, – pasakoja jubiliatas.
Vasario 2 dieną V. Garastas irgi sulaukė sveikinimų, jį labiausiai nustebino krepšinio komentatorius Karolis Tiškevičius.
„Jis man vakare apie 20 valandą paskambino ir sako, kad ateinu jūsų pasveikinti. Jam ir sakau, ką tu čia patamsiais vaikščiosi, ateik rytoj. Tačiau nepaklausė ir atėjo su didele puokšte rožių. Įteikė vien rožę ir sako, kad čia – už 1985 metų SSRS čempionų titulą, įteikė kitą – už 1986 metų laimėtą Joneso taurę, įteikė trečią – už Barselonoje laimėtus bronzos medalius ir t. t. Pralinksmino mane krepšinio komentatorius“, – sako V. Garastas.
Sakoma, kad nuo likimo nepabėgsi. Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšinio strategų nuo jo irgi bėgo.
Nepabėgo, o galėjo ir pabėgti. Tuo laikmečiu garsėjantis „Armonikos“ ansamblis galėjo turėti puikų armonininką. Laikraščių redakcijos – puikų sporto žurnalistą. Menininkai – puikų dizainerį, dainininkai – gerą solistą. Vladas galėjo būti ir su lengvaatlečiais, futbolininkais, plaukikais. Bet jis liko krepšinyje. Liko garsinti Lietuvą.
– Neišsipildė jūsų vaikystės svajonės, kuo norėjote būti?
– Iš pradžių – lakūnu, vėliau – gydytoju, žurnalistu. Mokykloje leidome sienlaikraštį, buvau jo redaktorius. Pats nemažai rašydavau. Patiko lietuvių kalba, perskaičiau daug knygų, buvau nuolatinis bibliotekos lankytojas.
Tėvas norėjo, kad tapčiau muzikantu. Dainavau klasės kvartete, mokiausi groti pianinu, akordeonu. Gerai groti pianinu buvo mano svajonių svajonė. Tačiau užsikrėčiau krepšinio bacila, kuri visą gyvenimą liko mano kraujyje.
– Kaip dabar bėga jūsų dienos?
– Metų jau daug, gyvenimas pralėkė kaip viena diena, nespėjau atsikelti, o, žiūrėk, jau ir vakaras, jau ir Naujieji atėjo. Tačiau apie savo metus stengiuosi negalvoti, nuo jų niekur nepabėgsi. Jaučiuosi vienodai, kiek neramu, kad mano gyvenimas tapo neaktyvus.
Prieš pandemiją eidavau į baseiną, aktyviai plaukiodavau, vaikščiodavau, o dabar gyvenimo tempas sulėtėjo, prarado ritmą. Baseino man labai trūksta. Plaukimas – nuostabus dalykas. Manau, kad plaukioti turi visa Lietuva. Nors visą gyvenimą buvau krepšinio treneris, tačiau plaukimas kiekvienam žmogui – ypač reikalingas.
Labai daug plaukiodavau Biržuose, Širvėnos ežerą išplaukiojau skersiai išilgai. Pirmą rimtą egzaminą ežere laikiau, kai man buvo vienuolika. Tada pirmą kartą perplaukiau 2 km ilgio Širvėnos ežerą. Ne tik gerai plaukiojau, bet ir nardžiau.
Studijuodamas Kūno kultūros institute, žaidžiau krepšinį, dalyvaudavau įvairiose plaukimo varžybose, iškovojau medalių. Mano mėgstamiausiais stilius nebuvo iš lengvųjų – peteliškė, kuriuo tais laikais mažai kas mokėjo plaukti. Labai gaila, kad šią žiemą pavojinga judėti gamtoje: gatvės slidžios, sunku eiti, slysta kojos. Mano metai tokie, kad turiu visko saugotis.
– Atskleiskite savo ilgo gyvenimo receptą: sulaukus šitiek metų neprarandate humoro jausmo, esate gyvastingas, vaikščiojate į rungtynes, pasižymite aštriu protu ir gera atmintimi?
– Reikia viskuo domėtis, daug skaityti, galvoti, rašyti, nebūti pesimistu. Reikia būti fiziškai aktyviam, nes pasyvus poilsis – pats blogiausias. Reikia gyventi, nes gyvenimas duotas tik vieną kartą. Gyvenimu reikia džiaugtis, o ne aimanuoti, burbėti.
– Kuriuos savo metus labiausiai vertinate?
– Matyt, gimiau krepšiniui. Iš savo metų išskirčiau du laikotarpius: vieną – kai treniravau „Žalgirį“ (1979-1989 m.) ir kai dirbau su Lietuvos nacionaline rinktine (1992-1997 m.).
Tai – mano patys brandžiausi ir žymiausi metai: pergalės SSRS čempionatuose, per Barselonos ir Atlantos olimpines žaidynes laimėti bronzos medaliai, 1995 metų Europos vicečempionų titulas – visa tai jau niekas neišbrauks iš mano sportinės karjeros.
Visada mus vienijo viena mintis – žaisti Lietuvos žmonėms, juos džiuginti gražiomis pergalėmis. Mūsų didelio patriotizmo dėka Lietuvos vėliavą matė ir himną girdėjo visa Europa ir pasaulis. Kartu išgyvenome irgi labai daug. Lenkiu galvą prieš savo komandą ir jai dėkoju už viską.
Puikiai prisimenu savo metus. Jeigu reikėtų, žinočiau, kam padėkoti, o kam pasakyti atsiprašau. Išvažinėjau kone visą pasaulį, tačiau niekada nenorėčiau gyventi svetur, tik Lietuvoje.
– Daugumai likote neįminta mįsle, kaip jūs, 47-erių atvažiavęs iš Biržų, prikėlėte „Žalgirį“, jūsų treniruočių metodikai ir įžvalgoms neprieštaravo to meto legendos Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, krepšininkai jus vadino Tėvu, tik jūsų auklėtinių dėka, jiems pasisakius, kad jūs geriausiai tinkate vadovauti Lietuvos olimpinei vyrų krepšinio rinktinei Barselonoje, į žaidėjų prašymą buvo atsižvelgta.
–Žaidėjai tavęs klauso, kaip jiems tampi artimas, stengiesi padėti ne tik aikštelėje, bet ir buitiniuose reikaluose.
Su savo žaidėjais turi atsisėsti į vieną vežimą. Ankstesnieji „Žalgirio“ treneriai, nepasisekus pasiekti gerų rezultatų, dažniausiai kaltindavo žaidėjus. Tai – didžiausios trenerių klaidos. Aš pirmiausiai stengdavausi analizuoti, ką pats blogai padariau.
Jokiu būdu negalima viešai kaltinti žaidėjų, kurie būna labai jautrūs. Su auklėtiniais puikiai sugyvenau, ne veltui jie mane vadino Tėvu. Niekada netroškau garbės ir turtų, niekada niekam nebuvau pavydus. Žaidėjai nusipelno ir kritikos, ir pagyrimų, turi būti lygybė 50×50.
Visi mano vadovaujami krepšininkai studijavo aukštosiose mokyklose, man rūpėdavo, kaip jiems sekasi, stengdavausi bendrauti su dėstytojais. Su komanda neiškildavo aštresnių situacijų. Jeigu toks momentas artėdavo, kalbėdavau vienas prieš vieną. Tų konfliktinių situacijų gyvenime visiems reikia vengti, nes jos prie gero nepriveda.
– Jums teko patirti ir daug nuoskaudų bei išgyvenimų, kada sovietmečiu per įvairias treniruočių stovyklas būdavote nuolat kontroliuojamas, tikrinamas mūsų sporto funkcionierių, kviečiamas ant kilimėlio į Komunistų partijos Centro komitetą pasiaiškinti, kodėl pralaimėjote vienas ar kitas rungtynes. Ar liko nuoskauda?
– Tie įvairūs tikrinimai mano gyvenimą tikrai trumpino, buvo gana sudėtingas laikotarpis. Nesupratau, kam viso to reikėjo, kodėl taip buvo elgiamasi. Krepšininkai buvo profesionalai, aš, treneris, su jais dirbau sąžiningai.
Ne kartą buvau kviečiams ant kilimėlio Į Centro komitetą ir, dalyvaujant įvairių ministerijų atstovams, turėjau aiškinti dėl daug ko. Prieš 36 metus buvau smarkiai kritikuojamas dėl, atseit, mano blogo auklėjamojo darbo komandoje.
Istorija buvo paprasta: „Žalgiriui“ Budapešte pirmą kartą kovojant dėl stipriausio Europos krepšinio klubo vardo ir mums pralaimėjus Zagrebo „Cibonai“, nervų nesuvaldęs Arvydas Sabonis buvo diskvalifikuotas ir išprašytas iš aikštės. Štai tada ir pliekė mane, netgi dabar viską puikiai prisimenu.
Niekada neužmiršiu ir į Lietuvą iš Argentinos parvežtos Tarpkontinentinės W.Joneso taurės. Grįžome ketvirtą valandą ryto ir po pietų ketvirtą valandą jau turėjome išvykti į tuometį Leningradą žaisti SSRS čempionato turo rungtynių. Išvykome be Arvydo Sabonio, kurį paguldėme į ligoninę dėl Achilo sausgyslių problemos.
Tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis nepasirūpino, kad turas būtų nukeltas kelioms dienoms. Kai Kijevo „Dinamo“ futbolininkai laimėjo Europos taurę, jiems SSRS čempionato rungtynės buvo nukeltos netgi vienam mėnesiui. Be jokios aklimatizacijos pirmąsias dvejas rungtynes pralaimėjome Leningrado „Spartakui“ ir Kijevo SKA. Po to kitas laimėjome.
Vos tik sugrįžus, vėl buvau iškviestas „ant kilimėlio“ ir svarstomas, kad „Žalgiris“ nemoka žaisti be vidurio puolėjo. Buvo bandoma mane mokyti, kaip reikia žaisti be Arvydo Sabonio.
Sporto komiteto vadovai suskubo sukurti kažkokią koordinacinę komisiją ir, mums sugrįžus iš Leningrado, įvyko jos pirmasis posėdis. Žinote, kiek jis truko? Aštuonias valandas. Mokė, mokė mane, pliekė iš visų pusių, tada tiems „krepšinio specialistams“ instruktorėliams ir sakau, kad manęs vyrai jau laukia treniruotėje.
„Nieko, palauks, pasiklausyk, ką mes tau sakome“, – nepaleido manęs. Į treniruotę išvažiavo Henrikas Giedraitis.
Po tokių „mokymų“, užgauliojimų mano širdis baladodavosi, atrodydavo, tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Kišenės buvo pilnos tabletės, kurios padėdavo nusiraminti. Kai po to tapome SSRS čempionais, vėl išgirdau: „Matai, Garastai, ta koordinacinė komisija tau padėjo“.
Kai, tarkime, Palangoje per treniruočių stovyklą žaidėjai bėgiodavo krosus, atvykę tikrintojai skaičiuodavo, ar visi žaidėjai yra treniruotėje.
Jeigu tik nepasisekdavo, mažiausiai penkiems reikėdavo atsiskaityti: miesto krepšinio federacijai, „Žalgirio“ miesto ir Centro taryboms, Lietuvos krepšinio federacijai, Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetui. Šitaip – 10 metų. Dešimt metų dirbau be atostogų, gyvenau kaip ant adatų.
Nepaisant viso to, buvau laimingas treneris, didžiavausi savo komanda, savo vyrais. Komandos rezultatai buvo geri: per 10 metų triskart tapome SSRS čempionais, penkis kartus – vicečempionais ir dukart buvome ketvirti.
– Anksčiau esate prasitaręs, kad niekada nevairuosite mašinos, nes jums galvoje – ne vairas, o krepšinio kamuolys. Tikriausiai krepšinis jau visam gyvenimui bus jūsų širdyje?
– Jau galėčiau ir sakyti: po perkūnais, užtenka. Tačiau ne, kitoks aš jau nebūsiu. Net ir nežinau kodėl, tačiau nelabai mėgstu atsisukti atgal. Mano bute gausu vaizdajuosčių apie „Žalgirį“, ko kero, įamžintos kiekvienos rungtynės.
Tačiau – tai jau praeitis, nenoriu žiūrėti. Nenoriu gyventi ne tik praeitimi, bet ir ateitimi, noriu gyventi dabartimi. Džiaugiuosi dideliu anūko Roko Garasto talentu, širdį pamalonina abi mano septynerių ir penkerių metų proanūkės, kurios pamilo čiuožimą ir lanko treniruotes.