J. Arlauckas pristatė naujausią savo podkastą, kurio svečias – Eurolygos naujokės Podgoricos „Budučnost“ (Juodkalnija) strategas, 2011-2012 metais treniravęs Vilniaus „Lietuvos rytą“.
Pašnekovai buvo nusiteikę puikiai ir nevengė pajuokauti. Kai J. Arlauckas pradėjo pasakoti, kaip iš Niujorko atvyko žaisti į Europą, A. Džikičius jį pertraukė ir pasitikslino, ar 1995 metais su Madrido „Real“ (Ispanija) Eurolygą laimėjęs aukštaūgis nėra lietuvis.
„Ne... Norėjau, bandžiau. 1992 metais turėjau būti Barselonoje, bet tai kito pokalbio tema“, – atsiduso J. Arlauckas.
„Keista, metų metus žmonės galvojo, kad tu lietuvis“, – juokais stebėjosi A. Džikičius.
Istoriją, kaip buvo kviečiamas į Lietuvos rinktinę, lietuviškų ir itališkų šaknų turintis J. Arlauckas jau yra papasakojęs anksčiau.
„Su manimi buvo susisiekta 1991 ar 1992 metais ir pasiūlyta žaisti Lietuvos rinktinėje. Domėjausi tuo, tačiau ne itin rimtai. Atsisakiau kvietimo dėl šeimyninių priežasčių. Tuomet maniau, kad tos priežastys teisingos, tačiau dabar dėl to savęs nekenčiu. Turėjau labiau pasidomėti galimybe ir žaisti rinktinėje 1992 metais. Jeigu būčiau žaidęs toje komandoje, niekas taip nešnekėtų apie JAV „Svajonių rinktinę“, – apgailestavo buvęs krepšininkas.
Savo ruožtu, valandos trukmės podkasto įraše A. Džikičius pasakojo, jog J. Arlauckas kartu su buvusiu savo komandos draugu „Real“ klube Arvydu Saboniu ir NBA žvaigžde Michaelu Jordanu praėjusio amžiaus pabaigoje buvo itin populiarūs jo gimtinėje.
Dėl Balkanų karų ir tarptautinių sankcijų Belgradas tuomet buvo atsidūręs izoliacijoje. Nors 1992 metais „Partizan“ vienintelį kartą laimėjo Eurolygą, jau kitame sezone vietos krepšinio mėgėjai savo numylėtinių nebematė – namų rungtynes jie žaidė Madrido priemiestyje Fuenlabradoje.
„Tokie vyrukai kaip Jordanas, Arlauckas ar Sabonis neturi žalio supratimo, kokie populiarūs anuomet buvo Belgrade. Matydavome, kaip jie žaidžia, nes tuo metu jau buvo pradėtos transliuoti Europos ir NBA rungtynės. Mes patys tuo metu buvome eliminuoti iš krepšinio pasaulio, bet šie vardai padėjo vaikams išlaikyti susidomėjimą krepšiniu. Aš tuomet jau buvau pradėjęs dirbti treneriu, todėl žinau, ką sakau, mačiau, kaip jaunuoliai jais domisi“, – prisiminė A. Džikičius.
Pokalbyje su J. Arlaucku jis taip pat pasakojo, kaip netikėtai buvo atleistas iš „Lietuvos ryto“, kaip sudėtinga buvo žaisti prieš „Žalgirį“ ir kaip sekėsi treniruoti Joną Valančiūną.