Ilgametis legendinio Kauno „Žalgirio“ žaidėjas praėjusią savaitę savo mylimai komandai suteikė gerą pamoką – trenerio karjerą pradedančio Šarūno Jasikevičiaus auklėtinius su „Chimki“ sutriuškino net 111:80 ir pragariškoje Eurolygos TOP-16 etapo F grupėje išsaugojo lyderio poziciją.
Tokias žvaigždės kaip Aleksejus Švedas, Zoranas Dragičius ar Tyrese‘as Rice‘as savo Maskvos srities komandos sudėtyje treniruojantis lietuvis užtruko 5 mėnesius, kol sulipdė vieningą komandą. Matydamas vis solidesnį savo auklėtinių žaidimą R. Kurtinaitis patyliukais pasvajoja ir apie Eurolygos trofėjų, kuris puikiai derėtų prie praėjusiame sezone iškovotos Europos taurės.
Tiesa, net ir tai neužtikrintų „Chimki“ klubui vietos kito sezono turnyre, nes naujieji Eurolygos pokyčiai už borto palieka daugelį Europos komandų. Jų tarpe – ir šį klubą-milijonierių. R. Kurtinaitis pripažino palaikantis Rusijos federacijos prezidento Andrejaus Kirilenkos poziciją, kurio akys krypsta į alternatyvų FIBA Čempionų lygos turnyrą.
Išsamiame interviu Krepšinis.lt R. Kurtinaitis papasakojo apie darbą su ryškiausiomis žvaigždėmis, Europos krepšinio karą, akistatą su „Žalgiriu“ ir Š. Jasikevičiaus potencialą trenerio kėdėje, galimybę treniruoti Lietuvos nacionalinę komandą bei idealų Arvydo Sabonio ir Jono Kazlausko tandemą Lietuvos krepšinio federacijoje.
– Esate pirmasis VTB lygos treneris, iškovojęs 100 pergalių. Ką jums reiškia toks pasiekimas?, – Krepšinis.lt paklausė R. Kurtinaičio.
– Aš tokios statistikos pats neseku – iškovojau, tai iškovojau. Dirbu ir malonu, kad kažką pasiekiu, bet to nesureikšminu.
– Eurolygoje tenka žaisti sunkius mačus, daug tenka keliauti ir dėl VTB rungtynių. Ar tai neišmuša iš ritmo?
– Išmuša, bet išmokome ir tokiomis sąlygomis dirbti. Grįžome šiandien 7 ryto iš Tbilisio, rytoj treniruojamės, o poryt važiuojame į Atėnus. Taip, sunkios kelionės. Atstumai labai dideli – žaidėme Madride, grįžome dienai, o jau kitą teko skristi į Kazanę. Bet ką padarysi – negaliu nei tvarkaraščio, nei geografinės padėties pakeisti. Aišku, reikėjo prisitaikyti: ne kartą teko keisti ir savo išankstinius planus dėl treniruočių proceso. Sudėtinga, bet toks trenerio darbas – o ir sekasi kol kas neblogai.
– Praėjusią savaitę be gailesčio sutriuškinote „Žalgirį“. Ar nebuvo skaudu taip sumušti savo buvusią komandą?
– Aš stengiuosi, kad mano žaidėjai stengtųsi visų rungtynių metu. Mes šiemet neturime nusiteikimo problemų net ir žaisdami prieš silpnesnes komandas. Kitiems Eurolygos klubams iškyla problemų nacionalinėse pirmenybėse – tas pats „Žalgiris“ jau pralaimėjo ne tokiai stipriai komandai, nes sunku persiorientuoti po maksimalaus fizinio ir psichologinio išsiliejimo Eurolygos mačuose – ne taip lengva po poros dienų grįžti į tą nusiteikimą ir fizinę formą. Bet aš ruošiu žaidėjus taip, kad nėra nesvarbių rungtynių – mes turime visą laiką žaisti iš visų jėgų, nepriklausomai nuo rezultato. Aš džiaugiuosi, kad mano žaidėjai išsikrovė – rungtynės mūsų atžvilgiu pavyko neblogos. Kažkaip apie „Žalgirį“ net nepagalvojau, norėjau tik, kad mano komanda žaistų gerai. Kitokių jausmų aš neturiu.
– O kaip vertinate Šarūną Jasikevičių kaip trenerį? Galbūt jau matosi kažkoks naujas ir išskirtinis braižas „Žalgirio“ žaidime?
– Negali apie trenerio darbą nuspręsti po savaitės ar mėnesio darbo. Baigsis sezonas – pamatysime. Bet energija visai kita, vyrai kaunasi. Taip, su mumis rungtynės nepavyko, bet su „Olympiakos“ – pavyko. Lygiai taip pat ir Gintarui Krapikui buvo: su „Barcelona“ mačas susiklostė, su „Panathinaikos“ – ne. Todėl sunku kažką analizuoti. Pirmiausia, pati komanda nėra galingiausio pajėgumo – viskas priklauso, kaip sužais likusias Eurolygos ir LKL rungtynes. Tada bus galima daryti pirmuosius apibendrinimus, nes dabar dar anksti.
Aišku, žaidėjas – vienas geriausių pasaulyje, strategas – taip pat. Man teko dirbti rinktinėje antru treneriu ir aš žinau jo galimybes mąstyme, krepšinio supratime. Nors tuo metu atrodė, kad mes su Ramūnu Butautu žinome, ką daryti, vis tiek išklausydavome ir Šaro, Ramūno Šiškausko ar Rimanto Kaukėno nuomonės. Patiko, kaip jis supranta krepšinį. Bet jį perteikti žaidėjams ir realizuoti gyvenime yra kitas iššūkis. Tai nėra greitas ir paprastas procesas.
Kalbant apie mane, aš tik po kokių trejų metų ėmiau mąstyti kaip treneris, o ne kaip žaidėjas. Nemanau, kad kas nors iš jaunų trenerių gali šitą procesą paskubinti. Čia kaip gimdymas – nepriskubėsi. Startavo neblogai – žiūrėsime, kaip toliau bus.
– „Chimki“ sezoną pradėjo mirtininkų grupėje ir iš jos pakankamai sunkiai išsikapstė. Dabar žaidžiate pragariškoje grupėje, bet esate jos lyderiai. Ar galima sakyti, kad komanda atrado savąjį žaidimą?
– Mes šį sezoną pakeitėme tris žaidėjus, o juos iš naujo sulipdyti vien per pasirengimo laikotarpį nėra taip paprasta. Be to, daugelis žaidėjų rungtyniavo savo šalių rinktinėse, todėl iš pradžių buksavome. Kai vasarą komplektavau komandą, įsivaizdavau, kad demonstruosime būtent tokį krepšinį, kokį žaidžiame dabar. Bet tam mums prireikė net 5 mėnesių. Žaidžiame stabiliai, esame geros sportinės formos, atsirado žaidėjų tarpusavio supratimas. Ir aišku, komandoje daugelis žaidėjų yra aukšto meistriškumo, galintys realizuoti bent 70% trenerio idėjų.
– „Chimki“ komandoje – daug žvaigždžių. Ar neiškyla kokių nors nesutarimų dėl minučių ar rolės aikštėje?
– Trenerio darbas yra paaiškinti, kad visi žaidėjai yra svarbūs – rungtyniauji 1 ar 30 minučių. Pergalė yra svarbiau nei asmeniniai rezultatai. Komplektuodami komandą mes atsirenkame: surenkame daug informacijos, kaip žaidėjas elgiasi po rungtynių, laisvos dienos metu, kaip jis treniruojasi, myli krepšinį ar jam svarbiau statistika ir atlyginimas. Tą informaciją atsirenkame ir bandome komandą sulipdyti iš profesionalių sportininkų. Aišku, mums daug ką leidžia ir galimybės, nes tinkamas žaidėjas dažnai būna brangesnis – kiti klubai negali jo įpirkti. Kartais sako, kad permokam, bet mes išsirenkame žaidėjus, kurių mums reikia. Todėl ir matome dabar tokį rezultatą.
Aišku, visi yra asmenybės, visi žaidę geruose klubuose, visi uždirba gerus pinigus – tas valdymo procesas nėra lengvas, bet tai yra trenerio darbas. Tarkime, kaip Philas Jacksonas į komandą įklijavo Dennisą Rodmaną, kuris nelabai norėjo treniruotis, bet vis tiek žaidė puikiai ir išvengė konfliktinių situaciją. O va Davidas Blattas nesugebėjo rasti bendros kalbos su LeBronu Jamesu, nors ir yra labai geras taktikas, labai geras diplomatas – ne visada treneriams pavyksta tą padaryti.
Mūsų klube tokių problemų kol kas nėra. Aišku, būna iškyla darbinių nesutarimų – žaidėjai galvoja vienaip, treneriai – kitaip. Reikia jiems viską paaiškinti. Bet iki šiol viskas gerai.
– FIBA ir Eurolygos karas. Rusijos federacija palaiko FIBA pusę, o „Chimki“ klubas, net ir laimėjęs Eurolygą, neišsaugotų vietos šiame turnyre. Kaip vertinate susidariusią situaciją?
– Visi klubiniai turnyrai prasidėjo nuo sportinio principo – čempionai žaisdavo Eurolygoje, antros vietos laimėtojai – Koračo taurėje, o Taurių taurėje rungtyniaudavo klubai, laimėję nacionalinių čempionatų taures. Tada viskas būdavo aišku, o dabar niekas neaišku. Aš pats asmeniškai pažįstu Jordi Bertomeu, daug su juo kalbame – visiškai nesuprantu, ko jie nori. Reglamente aiškiai parašyta, kad Eurolygoje gali žaisti tik 4 vienos šalies komandos, bet kai „Valencia“ laimėjo Europos taurę, buvo 5 Ispanijos klubai, nors aiškiai parašyta, kad taip negali būti jokiais atvejais. Eurolyga tapo Uždarąja akcine bendrove (UAB), kuri priklauso nuo vieno žmogaus sprendimų. Manau, kad tai ir yra neteisinga. Daug federacijų su juo nesutinka ir kovoja už savo klubus. Aš Kirilenką visiškai palaikau, nes mes esame nelaimingi. Kodėl Lietuva aprimo? Nes „Žalgirį“ iš trečio karto priėmė, todėl visiems gerai. O jeigu nebūtų priėmę, tai tikrai būtų neteisinga, nes Lietuva galėtų turėtų dvi, o galbūt net tris komandas – „Neptūnas“ jau įrodė, kad gali žaisti Eurolygoje. Nežinau, pagal kokius kriterijus tos vietos atiduodamos prancūzams, vokiečiams... Visi mato šią neteisybę, todėl niekieno tai ir netenkina.
Aišku, įdomu, kaip FIBA pateiks savo turnyrą. Visos varžybos šiais laikais labai priklauso nuo finansavimo – o juk visi rėmėjai turnyre nori matyti garsius klubus. Bet šiuo atveju FIBA pagal savo modelį yra daug arčiau teisybės nei Eurolyga.
Žiūrėsime, kaip jie išspręs šį konfliktą. Tik žinau, kad dėl tokių konfliktų niekada nelaimi krepšinis. Net neįsivaizduoju, kaip dabar tos komandos pasidalins, nes Turkijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos federacijos nusisuko nuo Eurolygos – tik laiko klausimas, kada jie savo komandoms neleis žaisti Eurolygoje.
Be to, kertasi ir nacionalinių rinktinių interesai – bus juk atrankiniai turnyrai, į kuriuos Eurolyga nenori išleisti žaidėjų ir daryti pertraukų. Jeigu Eurolyga nenusileis FIBA, tai aišku, kad federacijos bus nepatenkintos. Įsivaizduokite, jei „Žalgiryje“ žaistų 7-8 rinktinės nariai, tai net negalėtumėm dalyvauti atrankose, nes jie turėtų žaisti Eurolygos rungtynėse. Tai kirstųsi su Lietuvos interesais.
– Jeigu reikėtų rinktis: Eurolyga ar FIBA – į kurią pusę žiūrėtumėte?
– Mes nežinome, nes labai daug neaiškumų – net nežino, ką Eurolyga siūlo. O ką aš, aš tik treneris. Aišku, Eurolygos turnyras yra prestižinis, jį visi žino, stebi. O jeigu prasidės naujas turnyras, jam reikės galbūt net kokių 10 metų, kol pasieks tokį lygį. Jeigu pusę klubų perbėgtų į FIBA turnyrą, tai mes net kokiems 5 metams galime prarasti krepšinio įdomumą.
Aš esu treneris, nepalaikau jokios pusės. Nelendu į šiuos reikalus – aišku, klubas klaus mano nuomonės, bet kaip nuspręs, ten ir dalyvausime. Viską lems siūlomos sąlygos. Jeigu net už triumfą Eurolygoje negalėtumėm žaisti kito sezono turnyre, tai manau, kad čia neteisybė. Net neįsivaizduoju, ką Eurolyga mums galėtų pasiūlyti, jei netyčia toks dalykas įvyktų.
– Viename interviu sakėte, kad Arvydas Sabonis jums siūlė treniruoti jaunimo rinktinę, bet atsisakėte. O jeigu sulauktumėte kvietimo perimti Jono Kazlausko vietą, galbūt nuomonė pasikeistų?
– Ten yra netikslumas. Kai atėjo Jonas, Arvydas man pasiūlė treniruoti 20-mečių rinktinę, kad būtų tinkamas perėjimas iš jaunimo rinktinės į vyrų. Pasitikėjo manimi, norėjo, kad ruoščiau jaunimą. Bet aš pasakiau, kad aš nedirbu su rinktinėmis, nes turiu darbą klube. Tačiau tai buvo ne šiemet, o prieš ketverius metus.
Dėl vyrų rinktinės – savo nuomonės kol kas nekeičiu. Atsisakiau dalyvauti rinkimuose į Rusijos trenerio postą, nes turiu daug darbo, kuris kainuoja daug nervų – sezono metų labai išsikraunu. Ne viename interviu esu sakęs, kad nematau galimybių treniruoti bet kokią rinktinę, nes esu gavęs ne vieną pasiūlymą.
Nežinau, kad bus toliau. Jeigu mūsų nepriims į Eurolygą, o FIBA nieko nepasiūlys, tai gali rėmėjai pasakyti, kad jiems šito klubo iš vis nereikia. Galbūt kažkas keistųsi, jei Jonas Kazlauskas atsisakytų tęsti darbą. Nors aš nemanau, kad jam reikėtų atsistatydinti – jis geras treneris ir kartu su Saboniu galėtų kartu dirbti dar vieną kadenciją. Kazlauskas su rinktine atlieka labai gerą darbą ir galėtų likti vien dėl Lietuvos krepšinio.
Aišku, nežinau, kaip jis jaučiasi: jaučia psichologinį ir fizinį nuovargį – reikėtų jau jo paties klausti. Jis puikiai dirba ir, manau, netgi po olimpiados turėtų dirbti toliau.