Savo girnose tarsi grūdus į miltus sutrinusi Angolos, Pietų Korėjos, Rusijos ir Suomijos krepšinio kultūras Lietuvos nacionalinė komanda paskutinę iki planetos pirmenybių starto likusią savaitę pasitinka ne tik su teigiamu pergalių ir pralaimėjimų draugiškuose mačuose balansu (5/3), bet ir su vienu geriausiu pliusiniu taškų santykių tarp visų būsimojo turnyro dalyvių (+125 tšk.).
Tiesa, reikia pripažinti, kad ir savo partnerius draugiškiems pasimatymams lietuviai pasirinko ne pačius patraukliausius: tik dviem iš jų visų – Serbijai ir Ispanijai – prognozuojama vieta antrame čempionato etape. Visiems kitiems, įskaitant ir antradienio porininkus čekus, Kinijoje piešiamas trumpas ir liūdnas likimas, o suomiams, su kuriais buvo susitikta net du kartus, apskritai Pasaulio taurės kovas teks stebėti tik per televizorių.
Ar tos lengvos mūsiškių pergalės ką nors reiškia? Kodėl net ir žaidžiant su visa galva žemesniais varžovais rinktinės žaidimas neretai girgžda? Kaip įmanoma, kad Pietų Korėjos lygos vidurio puolėjas niekuo nenusileidžia NBA centrui? Kokius galutinius dvylikos kėdžių savininkus antradienį paskelbs Dainius Adomaitis ir ar vienu iš jų gali tapti Arnas Butkevičius? Ir kiek aukštai australų pergalė prieš JAV pakylėja juos favoritų sąraše?
Pokalbis apie tai – naujausioje DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu Tomu Purliu ir Sostinės krepšinio mokyklos įkūrėju Andriumi Čerškumi.
– Tomai, Lietuvos rinktinė jau raško pergales saujomis Azijoje. Ar tie laimėjimai 30 taškų ir didesniais skirtumais reiškia, kad lietuviai jau pasiruošę šturmuoti Kiniją?
– Labai sunku pasakyti, kai rungtynėmis laimimos tokiais skirtumais ir nėra to lygesnio, stipresnio varžovo. Bet aš tikiu, kad mes tikrai pasiruošę. Bet be abejo, dar yra problemų ir apie jas yra garsiai šnekama: didžiausia – tai klaidos, kurių vis dar darome labai daug ir dėl to stringame pusę rungtynių. Ko gero, žaidėjai dar nepakankamai koncentruojasi ir kažkiek tauposi arba prisibijo tų traumų, nes tos klaidos yra pakankamai vaikiškos.
– Jonas Valančiūnas abiejuose mačuose Seule surinko dvigubus dublius (20 taškų, 15 atk. kam. ir 16 taškų, 12 atk. kam.), tačiau per akistatą su P. Korėja sutiko savęs vertą oponentą – Ricardo Ratliffe'ą, kuris atsakė puikiu pataikymu, 24 pelnytais taškais ir tuo, kad JV leido įmesti tik kas trečią metimą iš žaidimo (6/18). Ar tai galima laikyti savotišku kuklios Korėjos lygos žaidėjo spyriu į užpakalį NBA centrui?
– Manau, kad tas varžovas nėra labai parankus Jonui. Jis – žemesnis, judrenis ir turintis tikrai gerą metimą iš vidutinio nuotolio. Be to, jis nuo pat pradžių parodė, kad yra komandos lyderis ir kad jam viskas leidžiama. Galbūt Domantas Sabonis būtų geriau su juo tvarkęsis.
Kitas dalykas, pats J. Valančiūnas kartais bando labai primityviai, tiesiog jėga nugalėti savo priešininką, o tai šiuo atveju nebuvo paprasta, nes R. Ratliffe'as ir fiziškai labai tvirtas, todėl jo lengvai nenustumsi. Jonui prieš tokį oponentą reikia būti universalesniam ir ieškoti kitų būdų užpulti – ne tik jėga laužti jį.
– NBA lygoje, bent jau Toronte, J. Valančiūnas dėl jam reiškiamų pastabų gynyboje buvo įpratęs atkaklių susitikimų pabaigas praleisti ant suolo. Ar jam atsiras vieta aikštėje Lietuvos rinktinėje, jei paskutinėmis minutėmis rezultatas bus apylygis?
– Viskas priklausys nuo to, kokį penketą pasiūlys priešininkai. Jeigu jie žais sunkesniu ir mes pirmausime keliais taškais, Jonas turėtų būti aikštelėje, o jeigu mums reikės vytis varžovus ir šie versis mobilesniu penketu, tuomet J. Valančiūno vieta gali būti ir už aikštelės ribų.
– Andriau, tau jau aiškus Lietuvos rinktinės starto penketas, ar, tavo manymu, jis gali kisti čempionato eigoje?
– Manau, kad treneris žiūrės, kas varžovai, ir pagal tai keis tą penketą. Bet keletas starto žaidėjų tai tikrai aiškūs. Manto Kalniečio nėra kam pakeisti, Marius Grigonis demonstruoja puikią formą, J. Valančiūnas irgi užsitarnavęs vietą po krepšiais.
Bet žinote, kas man baisiausia ir gali pakišti koją rinktinei, yra tai, kad mes labai akcentuosime žaidimą per centrus ir nuolat bandysime įmesti jiems kamuolį į baudos aikštelę bei tapsime labai lengvai nuspėjami.
Neseniai žiūrėjau auksinio mums 2003 m. Europos čempionato rungtynes ir mačiau, kaip Šarūnas Jasikevičius viską kūrė. Ten derinių daug nereikėdavo – tiesiog visi žaidėjai ir treneris laukdavo, ką sugalvos Šaras ir kur nuskris kamuolys. Tokio žaidėjo rinktinėje dabar nėra. Taigi ko aš labai bijau, kad mums pritrūks kūrybos ir tos laisvės.
– Tomai, o kas tave labiausiai neramina šioje rinktinėje tiksint paskutinėmis dienoms iki čempionato atidarymą paskelbsiančio gongo dūžio Kinijoje?
– Mes turime daug lengvųjų kraštų, bet kol kas nei Jonas Mačiulis, nei Edgaras Ulanovas nežaidžia taip, kaip mes tikimės. Man kartais atrodo, kad Mindaugą Kuzminską vertėtų pabandyti trečioje pozicijoje, nes labai įdomu, kaip jis atrodytų šalia D. Sabonio ir J. Valančiūno.
Šiemet trūksta J. Mačiulio prasiveržimų, jis atlieka tik metimus. O E. Ulanovo centravimas irgi yra sudėtingas, nes nei JV, nei Domantas nėra geri metikai ir negali išplėsti žaidimo, todėl visi susispaudžia ir tokio Edgaro žaidimo, kokį esame įpratę matyti Kauno „Žalgiryje“, mes nematome.
– Vienas iš pretendentų į šią poziciją vis dar yra ir Arnas Butkevičius, kuris, pasirodęs aikštėje per dvikovą su Angola, iškart inicijavo lietuvių spurtą 14:0 ir pabėgimą į priekį. Kaip atrodo Arnas kitų, garsesnius vardus turinčių, Lietuvos rinktinės lengvųjų kraštų kontekste?
– Žinote, ir aš, ir daugelis kitų ekspertų Arną matėme kaip tryliktą žaidėją, nes jo pozicijoje – daug tariamai geresnių žaidėjų. Bet jis kiekvienose rungtynėse įrodė, kad jis nori ir tikrai vertas būti tame dvyliktuke. Ir jeigu dabar atsispirsime nuo to, kad nei J. Mačiulis, nei E. Ulanovas nedemonstruoja geros formos, manau, kad tas klausimas dėl dvyliktuko dar yra labai atviras.
A. Butkevičius yra tikras kovotojas, labai mobilus žaidėjas, puikiai drasko gynybą ir žiba greitame puolime, o mums labai svarbu įmesti keletą pigesnių taškų, nes matome, kad tiek Kanados, tiek Australijos rinktinės žaidžia labai greitą krepšinį. Todėl manau, kad Arnas, kad ir kaip būtų keista, tikrai tiktų rinktinei.
– O kaip tada su spaudimu: ar D. Adomaičiui nebus per sunku ištarti „ne“ Eurolygos atstovui E. Ulanovui arba su rinktine visko mačiusiam J. Mačiuliui ir pasirinkti kur kas mažiau tokių kovų čiupinėjusį A. Butkevičių iš viso labo Europos taurės klubo?
– Na taip, Edgaras ir Jonas turi kažkiek daugiau patirties, bet iš kitos pusės, jei mes kalbame apie kelias – 5-7 – minutes, per kurias jis keistų pagrindinį lengvąjį kraštą, aš manau, kad Arnas daro labai teisingus žingsnius ir, kaip sakė D. Adomaitis, duoda gerus atsakymus.
Nesvarbu, ar A. Bukevičius pasirodo antrame, ar ketvirtame kėlinuke, niekada nebūna taip, kad jis bijotų imtis iniciatyvos. Ir jo sprendimai aikštėje yra tikrai pakankamai aukšto lygio. Gal mes dabar jau neturėtume žiūrėti, kas pernai kokiame lygyje žaidė, o kreipti dėmesį į tai, kas D. Adomaičio sistemoje tiktų geriau.
– Tomai, lietuvių varžovai grupėje Australijos krepšininkai tėškė rimtą pareiškimą ir namuose nugalėjo absoliučią artėjančio čempionato favoritę JAV rinktinę (98:94). Ar šis rezultatas pakylėja australų akcijas iki vienų pagrindinių pretendentų į prizininkus?
– Bent psichologiškai australai dabar tikrai yra labai dideliame pakilime. Jie žaidė stadione, kuriame jų istorinę pergalę stebėjo 52 tūkstančiai žiūrovų, tai galime tik įsivaizduoti, kokių emocijų jie pasikrovė. Aišku, jie pirmas rungtynes žais su kanadiečiais ir, pralaimėjimo atveju, tos emocijos gali labai greitai nuslūgti. Bet mano manymu, tiek Australija, tiek JAV yra tarp pagrindinių viso turnyro favoričių ir mums su jais bus labai sunku. Australai žaidžia greitą, amerikietišką krepšinį, turi daug individualiai gerų žaidėjų – tą oatį Patricką Millsą, priešnuodžių prieš kurį nerado net jį puikiai pažįstantis treneris Greggas Popovichius.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
