Pasitikėjimo kredito iš trenerio nesulaukė
Keturis Europos ir pasaulio jaunimo čempionatų aukso medalius su Lietuvos rinktine laimėjęs V. Čižauskas Ispanijoje mėgaujasi puikiu oru, pilnomis sirgalių arenomis ir aukšto lygio krepšiniu.
Po savaitgalio ACB lygos rungtynių pirmą sezoną legionieriaus duoną kremtantis lietuvis su komandos draugais važiuoja į užmiesčio restoraną, kur skanauja tradicinius ispanų valgius, o visą likusį laiką skiria vien krepšiniui.
Vaikino iš Kaišiadorių Ispanijoje nelepina tik du dalykai: neblizgantys komandos rezultatai ir „Blancos de Rueda“ ekipos vyriausiasis treneris Roberto Gonzalezas, pirmenybę skiriantis vyresniems ir labiau pažįstamiems žaidėjams.
„Labiausiai pasiilgstu žaidimo minučių. Žinojau, kad bus sunku jas išsikovoti, bet nesitikėjau, kad išvis nežaisiu arba žaisiu labai mažai“, – DELFI prisipažino 189 cm ūgio gynėjas.
Tiesa, sezono pradžioje atsarginių suolo gale tūnojęs V. Čižauskas dabar jau gauna daugiau progų pasireikšti. Ne iš gero gyvenimo: dėl finansinių problemų sezono metu Valjadolido klubą paliko net penki legionieriai, todėl R. Gonzalezas priverstas vis didesnę atsakomybę krauti ant jaunojo lietuvio pečių.
ACB lygoje per rungtynes V. Čižauskas vidutiniškai praleidžia po 10 minučių ir pelno 2,5 taško bei atlieka 0,9 rezultatyvaus perdavimo. Su „Blancos de Rueda“ atsisveikinus amerikiečiui įžaidėjui Alexui Renfroe, paskutiniuose trijuose mačuose V. Čižausko žaidimo laikas išaugo iki 16 min.
„Treneris labiau mėgsta verstis patyrusiais žaidėjais, bet kai daug jų išvažiavo, manimi pasitiki jau labiau, kartais išleidžia ir į starto penketą. Treniruotėse įrodžiau, kad esu vertas būti aikštėje. Vis dėlto žaisti norisi daugiau. Labai laukiu rungtynių, ir, jei negaunu žaisti, kita savaitė būna labai ilga“, – neslėpė krepšininkas.
Ispanijoje vyresnieji „proto neknisa“
„Blancos de Rueda“ ekipa per savaitę paprastai žaidžia tik kartą, todėl krepšinio ilgesį V. Čižauskas malšina pratybose.
„Pradėjau dar rimčiau žiūrėti į treniruotes, kadangi varžybų čia būna mažiau nei Lietuvoje. Treneris irgi akcentuoja, kad pirmiausia reikia gerai dirbti per treniruotes. Draugų šalia nėra, esu vienas, todėl nėra ką daugiau daryti: tik treniruojiesi ir treniruojiesi“, – kalbėjo buvęs Kauno „Baltų“ atstovas.
Atsigriebti treniruotėse lietuvis išties gali, kadangi visas dėmesys per jas Ispanijoje skiriamas žaidimui su kamuoliu: penki prieš penkis, keturi prieš keturis, trys prieš tris, žaidybinių situacijų ir derinių modeliavimui.
Kaip pastebi pats V. Čižauskas, Ispanijoje jis dar geriau išmoko improvizuoti ir žaisti greitai. Vyresni komandos draugai naujoką taip pat skatina nebijoti imtis iniciatyvos ir rungtyniauti taip, kaip Kazio Maksvyčio treniruotoje jaunimo rinktinėje.
„Net nustebau, kaip patyrę krepšininkai čia žiūri į jaunimą. Lietuvoje „seniai“ tik knisdavo protą: to nedaryk, mesti tau negalima... O čia jie elgiasi visai kitaip – ramina, palaiko, ragina žaisti taip, kaip moku“, – pasakojo V. Čižauskas.
Tuo tarpu paklaustas apie metimą iš tolimesnių distancijų, kuris laikomas silpnąja gynėjo žaidimo vieta, krepšininkas tik numoja ranka.
„Tritaškiai man niekada nebuvo problema – per treniruotes aš juos pataikau. Tik tiek, kad labiau mėgstu veržtis, todėl dažnai iš toli nemėtau. Jei kartais pabandau ir nepataikau, procentas krenta, ir visiems iškart atrodo, kad mėtau netaikliai“, – aiškino V. Čižauskas.
Žavisi sunkiai nuspėjamomis pirmenybėmis
Taiklių V. Čižausko metimų „Blancos de Rueda“ ekipai dabar reikia kaip oro. Likus penkiems turams iki reguliaraus sezono pabaigos, finansinių rūpesčių turintis Valjadolido klubas (11 pergalių/18 pralaimėjimų) užima 16-ą vietą tarp 18-os ACB komandų.
Tiesa, laipteliu žemiau esančią San Sebastiano „Lagun Aro“ ekipą, kuriai gresia iškritimas į žemesnę lygą, „Blancos de Rueda“ krepšininkai lenkia trimis pergalėmis.
Ne ką lengvesni Valjadolido komandai buvo ir praėję metai, kuomet Dariaus Songailos atstovaujamas klubas liko paskutinis ir tik palankiai susiklosčius aplinkybėms išliko aukščiausiame divizione.
Tačiau V. Čižauskas pabrėžia, kad jo komandos užimama pozicija tik parodo, koks yra ACB pirmenybių pajėgumas.
„Visi sako, kad ispanų lyga šiemet susilpnėjusi, bet po Lietuvos krepšinio lygos man ji atrodo labai stipri. Labiausiai patinka tai, kad visos komandos, nežiūrint į jų užimamą vietą, yra apylygės. Mes laimėjome prieš „Barcelona“, „Valencia“, bet ir kiti skriaudė lyderius“, – intriga Ispanijos čempionate žavėjosi lietuvis.
Istorijų apie Lietuvos milžiną klausosi iš pirmų lūpų
Atmosferą ACB lygos rungtynėse dar labiau pagyvina žiūrovai, gausiai plūstantys į Ispanijos arenas. Valjadolide krepšinis nuo seno ypač mylimas – 7 tūkst. žiūrovų talpinančiose „Polideportivo Pisuerga“ arenos tribūnose tuščių kėdžių beveik nebūna.
Dauguma vyresnių Valjadolido krepšinio mėgėjų dar nepamiršo, kaip lankus šiuose sporto rūmuose drebindavo legendinis A. Sabonis. 1989 metais su „Žalgiriu“ atsisveikinęs vidurio puolėjas trejus metus gynė Valjadolido klubo, tuomet besivadinusio „Forum“, garbę.
Apie garsųjį lietuvį V. Čižauskui primena ne tik didelė jo nuotrauka, kabanti ant salės durų. Ne vieną istoriją apie A. Sabonį papasakoti gali ilgametis komandos gydytojas, daugiau nei prieš du dešimtmečius prižiūrėjęs ir Lietuvos milžino sveikatą.
„Mūsų gydytojas nuo tų laikų tebemoka lietuviškų žodžių – ir gražių, ir nelabai, – juokėsi V. Čižauskas. – Valjadolide Sabą visi prisimena. Jeigu būnant mieste praeiviai išgirsta, kad esu iš Lietuvos, iš karto pradeda kalbėti apie Sabonį.“
Per daugelį metų Valjadolido klube pasikeitė ne viena žaidėjų karta, bet pagarba lietuviškai krepšinio mokyklai neblėsta: be V. Čižausko ir D. Songailos, šioje Ispanijos ekipoje skirtingu metu taip pat yra rungtyniavę Valdemaras Chomičius, Darius Pakamanis ir Andrius Giedraitis.
Vartai į „Žalgirį“ – neužtrenkti
Rungtyniauti Ispanijoje V. Čižauskui liko mėnuo. Kas bus toliau – neįsivaizduoja ir pats krepšininkas.
Ilgametė jo sutartis su „Žalgirio“ klubu, kuris metams paskolino žaidėją „Blancos de Rueda“ ekipai, galios ir kitą sezoną. Pats gynėjas, jau spėjęs pramokti ispaniškai, neslepia, kad mielai liktų saulėtajame Pirėnų pusiasalyje.
„Man čia patinka. Norėčiau likti Ispanijoje, bet norėčiau ir daugiau žaidimo minučių. Kaip viskas bus, dar nieko nežinau. Viskas spręsis vasarą“, – sakė V. Čižauskas.
Tiesa, pagaliau išsipildyti gali ir kita jo svajonė – žaisti „Žalgiryje“. Klubo, kuris kitą sezoną drastiškai mažins biudžetą, generalinis direktorius Paulius Motiejūnas DELFI teigė, jog klausimas dėl V. Čižausko ateities kol kas yra atviras.
„Norime, kad po sezono jis sugrįžtų į Lietuvą, ir tuomet pažiūrėsime, ko išmoko Ispanijoje. Tikrai neskubėsime kažkur Vytenį išsiųsti“, – kalbėjo P. Motiejūnas.
Liepą keliaus į Kazanę
Vasarą ne tik spręsis tolesnė V. Čižausko karjera. Įžaidėjas taip pat norėtų su Dainiaus Adomaičio treniruojama studentų rinktine liepą dalyvauti universiadoje Kazanėje (Rusija).
„Noriu aktyviai praleisti vasarą, o ne tik gulėti bambą išvertęs“, – patikino V. Čižauskas.
Tuo tarpu paklaustas, kada Lietuvos krepšinio mėgėjai vėl išvys jaunimo rinktinės varžovams siaubą kėlusį jo ir Jono Valančiūno duetą – šįkart rungtyniaujantį jau suaugusiųjų nacionalinėje komandoje – V. Čižauskas trūkteli pečiais.
„Vienas iš mūsų jau yra rinktinėje, dabar reikia, kad patektų kitas. Tikiuosi, tai nutiks kuo greičiau. Aišku, daug kas priklauso nuo manęs paties, bet juk pats savęs į rinktinę nepaimsiu“, – nusišypsojo krepšininkas.