Iš Alytaus „Dzūkijos“ į ukrainiečių Kijevo „Budivelnik“ šį rudenį persikėlęs V. Chomičius įprasta neturėtų tiek laiko kalbėtis su žiniasklaidos atstovais, tačiau teigiamas COVID-19 testas įkalino olimpinį, dukart pasaulio, dukart Europos čempioną tarp keturių Ukrainos sostinės buto sienų.
„Daugiau tokių interviu ir tikrai greitai pasveiksiu, – juokėsi V. Chomičius, prieš tai paminėjęs, kad jokių koronaviruso simptomų nejaučia.– Man būna prasčiau net kai slogą pasigaunu. Man silpna, bėga nosis, negaliu kvėpuoti, pakosčiu. Dabar toks vaizdas, kad ga sumaišė tą testą. Žinote, iš esmės tai – ne juokas. Džiaugiuosi, kad pas mane būtent tokia forma“.
Dėl koronaviruso protrūkio „Budivelnik“ komandoje mažiausiai 2 savaitėms visos rungtynės buvo nukeltos, tad daug laisvo laiko turintis legendinis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės įžaidėjas, garsėjęs savo darbo etika, pavydėtinu užsispyrimu ir atletiškumu, su džiaugsmu pasinėrė į pasakojimą apie savo vaikystę, pirmuosius žingsnius krepšinyje, fizinį pasirengimą, kurio pavyzdžiu dabar laiko LeBroną Jamesą, paaiškino, kaip tiek pasiekė neturėdamas tiek talento kaip Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis.
Taip pat V. Chomičius įvardino, ko reikia, kad apie NBA svajojančių jaunųjų krepšininkų svajonės išsipildytų, o žaidimas būtų džiuginantis.
„Jeigu niekas neužpyks, esu kaunietis. Kai gimsti Kaune, gimsti su krepšinio kamuoliu. Jei ne rankose, tai mintyse. Taip ir man nutiko“, – paklaustas, kaip atrado krepšinį, jau turėjo paruoštą atsakymą auksinių Kauno „Žalgirio“ laikų kapitonas.
– Galėjote lygiai taip pat pasirinkti futbolą ar lengvąją atletiką. Kas sužavėjo krepšinyje?
– Nuo pat mažens buvo „Žalgiris“ ir toks Modestas Paulauskas. Kiek įsijungiu televizorių, tiek M. Paulauskas – žaidžia už rinktinę, yra geriausias. Tik niekaip nesuprasdavau, kodėl vieną kartą po pražangos jis meta baudos metimus, o kitą kartą – išsimeta iš už šoninės linijos. Visada rėkdavau į televizorių: „Tai geriau tegul meta baudas, juk reikia taškų“. Man gal tuomet buvo 6-7 metai.
Kaip ir visi kieme vaikai žiemą imdavome ledo ritulio lazdas ir eidavome žaisti ledo ritulį, o vasarą – mėtyti į krepšį. Bet žinote, tuo metu vadinome save krepšininkais, nors kamuolį tik mesdavome į „tą pusę“. Taip gyvenau su krepšiniu nuo mažens, mačiau „Žalgirį“ ir visąlaik galvojau, kaip į jį patekti.
Tais laikais tėvai norėjo, kad daugiau dėmesio skirčiau mokyklai, dvejus metus mokiausi muzikos mokykloje. Tačiau svarbiausia – jutimas ir noras. Jei vaikai mato krepšinį, mato savo Joną Valančiūną ar Domantą Sabonį, jie nori nenori svajoja apie tai, kaip žais krepšinį. O kai svajoji karštai, ateina mintis ir pašaukimas, kad gali žaisti. Vieni geriau, kiti prasčiau. Bet darbas treniruotėse gali nuvesti toliau nei sugebi.
– Kaip atėjote į pirmą savo treniruotę? Ar sklandžiai viskas vyko, ar susidūrėte su sunkumais?
– Tai nutiko 7-oje klasėje. Kaip tik persikėlėme gyventi į kitą vietą ir mane perkėlė iš 22-os į 27-ą vidurinę mokyklą. Mūsų klasėje buvo vienas krepšininkas. Jis per daug nelankė treniruočių, bet labai didžiavosi, kad yra krepšininkas. Prašėme, kad ir mus nusivestų, o vieną dieną prispaudėme jį, ir nuėjome net penkiese. Pirmoje treniruotėje, kai pamačiau lakstančius Mindaugą Lukošių ir kitus, supratau, kad turbūt ne čia papuoliau.
Jie viską darė nuo pat mažens, viską supranta, moka varytis abiem rankomis kamuolį, mėto viena ranka ir taip toliau. O mes visi tokie asai... pabandėme, pamačiau, kad iš to didelio noro moku tik bėgti ir šokti. Mečiau į krepšį dviem rankomis, variausi kamuolį tik su dešine ranka. Mano klasiokai kitoje treniruotėje nepasirodė. O aš tai ateidavau, tai neateidavau. Tuomet treneris pasakė, kad jei noriu sportuoti, turiu nepraleidinėti treniruočių. Tų žodžių man ir užteko.
Reikėjo pasivyti, išmokti užtvaras statyti, juk mano ūgis buvo toks pats, kaip ir dabar, gal pora centimetrų mažiau, nemokėjau kamuolio varytis, tai mane į penktą poziciją pastatė. Tritaškio tuomet nebuvo, kartais metu ir pataikau, kartais – ne. Pradėjau sportuoti.
Suvokiau, kad nemoku varytis kamuolio, tai prisistačiau dėžių, namie – tarp kėdžių ir stalų – ir varinėjau kamuolį, kad tik greičiau prie jo priprasčiau. Po truputį mačiau, kad viskas eina į priekį. Po 2,5 metų buvo čempionatas, Lietuvos gintarinė taurė, ten žaidėme pusfinalyje, kur laimėjome, o man labai gerai sekėsi – kiek mečiau, pataikiau.
Pagalvojau, kad tapau geru krepšininku. Išėjome žaisti prieš Biržus, tai biržiečiai kaip čiupo mane, tai įmečiau gal 2 taškus. Bet vis tiek galvojau, kad išrinks geriausiu žaidėju. Aišku, neišrinko, bet gal taip ir turėjo būti – nusileidau ant žemės ir pradėjau ieškoti savyje rezervų, kuriuos galiu išnaudoti. Taip viskas ir prasidėjo.
– Jūs gal neturėjote to išskirtinio talento, bet daug ir labai sunkiai dirbote aikštėje?
– Negalėčiau pasakyti, kad buvo kitaip. Kai nemoku varytis kamuolio ar negaliu pataikyti, apie ką galvoju? Darau, kad galėčiau pataikyti, atlikti perdavimą, apsiginčiau. Procese suprantu, kaip tai padaryti. Juodas darbas mane po daugelio metų išmokė suprasti patį žaidimą, krepšinio esmę. Žaidžiau pagal savo galimybes.
Nepasakyčiau, kad buvau toks talentas kaip Sabas, Marčiulionis, Kurtinaitis ar Jovaiša. Buvau savotiškai kitoks talentas. Mokėjau dirbti ir išnaudoti darbą tikslui pasiekti. Tai man labai padėjo. Galėjau ilgai žaisti. Jei prisimenate, LKL lygoje dar žaidžiau būdamas 40 metų, o taškų vidurkis siekė virš 15 taškų per rungtynes. Nepavargdavau, daug laiko žaidžiau, galėjau dar žaisti ir žaisti.
– Jau nuo senų laiko sklando legendos, kad kaip niekas kitas jūs itin daug dėmesio skyrėte kūno paruošimui. Kiek tai yra svarbu?
– Pažiūrėkite, ką daro dabar LeBronas Jamesas. Tai pavyzdys. Žinote, aš – tai vietinė, o L. Jamesas – pasaulinė žvaigždė. Jis sako: „Kas vasarą dirba, tas žiemą žaidžia“. Jis tikrai daug dėmesio skiria kūno paruošimui. Ir aš taip dariau. Nemačiau kito kelio. Neturėjau tiek talento, neturėjau to jutimo, bet per išmestą metimų kiekį išmokau pataikyti, jausti metimą, nebuvau techniškas , todėl per kamuolio varymą taip saugojau kamuolį, kad jis tiesiog prilipdavo prie rankos. Talentingam žmogui užtenka nedaug, o man reikėjo nuolat dirbti.
– Dabar sunkaus darbo jaunimas dažnai kratosi. Kaip jauniems krepšininkams nepamesti motyvacijos susidūrus su sunkumais, kaip neišsigąsti ir visko nemesti?
– Du faktoriai. Krepšininkas turi pats siekti tobulėti. Aš buvau jaunimo Europos čempionas, suaugusių Europos čempionas, o Kauno „Žalgiryje“ buvo Arlauskas, Masalskis, Jovaiša – žodžiu gera žaidėjų kompanija. Tai manęs visiškai neleido žaisti. Įsivaizduokite. Juk galėjau apsisukti ir mesti viską, juk nėra „Žalgiryje“ man vietos. Tačiau pasakiau sau, kad suprantu – dabar neleidžia manęs žaisti, esu jaunas, tačiau vis tiek kažkada apžaisiu, apšoksiu, apibėgsiu kitus. Su tokiu tikslu po 2,5 metų treneris Vladas Garastas rungtynėse Minske išleido mane, pasirodžiau gerai ir vėliau jau gavau daug laiko aikštėje. Žinote, būčiau nuleidęs rankas, nemotyvavęs savęs...
Kita motyvacija yra tėvai. Nesvarbu, kaip sunku, reikia ne peikti trenerius, ne ieškoti kaltų, bet padėti žaidėjui, kad surastų save individualiame darbe. Kiekviena nesėkmė, jei supranti ją, prideda po laiptelį į sėkmę. Pažiūriu kritiškai į save – dėl ko neleido manęs į aikštę? Nes buvau fiziškai prastesnis, nepasiruošęs, iš 10 metimų dviejų nepataikiau. Todėl vietoje to, kad ateičiau į salę nuo 11 val., ateinu nuo 9 val. ir pamėtau kamuolį, pasivarinėju. Jaučiuosi jau ir psichologiškai stipresnis už kitą, nes padariau darbą, kuris man padės.
– Ar buvo toks laimėjimas jūsų karjeroje, po kurio pasakėte, kad liksite krepšinyje ir iš to valgysite duoną?
– Taip negalvojau. Galvojau, kad žaisiu ir viskas. Nesėkmių buvo daug, bet visada suprasdavau, kad turiu būti matomas. O matomu man padėjo būti mano aktyvumas, darbingumas. Jei būčiau toks „dundukas“, tingėčiau, nesitreniruočiau, sėdėčiau, tikėčiausi, kad gal kas pastebės... tikriausiai ir pačiam būtų nemalonu.
– Galėtumėte išvardinti starto penketą, kuriame norėtumėte žaisti. Kalbu apie tuos krepšininkus, su kuriais susidūrėte per savo karjerą?
– Tai geresnio penketo nei tų auksinių laikų Kauno „Žalgirio“ ir negali būti. O Lietuvos rinktinėje buvo Šaras (Šarūnas Marčiulionis), Artūras Karnišovas, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis, Sabas (Arvydas Sabonis). Jie tikrai nusipelnę žmonės.
– Esate vienas tituluočiausių Lietuvos visų laikų krepšininkų. Galėtumėte įvardinti, kuri pergalė jums brangiausia?
– Sportininkui kiekviena pergalė yra svarbi. Pasiekęs Lietuvos čempionate, Europos čempionate, eini link bendros euforijos. Manau, kad tais laikais, kai tapome nepriklausomi, kai visa tauta kovojo dėl Nepriklausomybės, kai mums leido dalyvauti atrankoje, kad galėtume žaisti olimpiadoje, tai mūsų kelias nepalyginamas su jokiais kitais laurais ir pasiekimais. Ir viso to kelio pabaiga buvo bronzos medaliai Barselonos olimpiadoje. Taip ir pavadinta ta mūsų rinktinė, pamenate? „Kita svajonių komanda“. Šis laimėjimas buvo svariausias.
– Stebite ne tik dabartines Lietuvos krepšinio žvaigždes, bet ir kylančias. Kas labiausiai krenta į akis?
– Daug yra talentingų jaunuolių. Ne visi gali atsiskleisti, žaisdami už rinktinę. Ir mūsų laikais buvo daug gerų krepšininkų, bet jie ateidavo į rinktinę ir kažko jiems trūkdavo, kažkokios dalelės. Kalbant apie žvaigždes, tai Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas dar taip pat nėra seni. Iš 18-mečių? Rokas Jokubaitis. Dar yra jaunų, kurie gali prie jo prisidėti. Žiūrėkime į tuos, kurie rodo pavyzdį, kad visi vaikai juos sektų. Lietuvoje treneriai tikrai gerai dirba. Nereikia labai akcentuoti kiekvieno krepšininko – visi turėtų būti geri, kiekvienas turėtų daryti savo darbą, kurį gali geriausiai.
– Kokį palinkėjimą ar patarimą duotumėte pradedantiems ir jauniems krepšininkams, kurie svajoja žaisti NBA ar kitose lygose, kaip eiti tuo keliu, kad ir svajonės būtų realios ir žaidimas geras?
– Pirmiausiai reikia mylėti krepšinį. Nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi, esi silpnesnis, ar stipresnis. Kai myli, turi jėgų. Kaip ir šeimoje, kai vieni kitus gerbia ir myli, tai padeda. Taip ir krepšinyje, kiekvienas tos meilės dėka galėtų surasti papildomų jėgų, kad galėtų pasiekti savo tikslus.