Nuo 1974-ų metų Australijos krepšinio pasaulyje besisukantis Nagy per savo karjerą sulaukė eilės prestižinių šios šalies apdovanojimų ir ne kartą buvo pripažintas vietos krepšinio lygos NBL geriausiu sezono reporteriu.
Savo dėmesį žurnalistas skiria ir Australijos nacionalinei rinktinei. Kalbėdamas apie save Boti šmaikščiai konstatuoja, jog jis dar pamena, kaip australų krepšinio legenda Andrew Gaze'as atrodė prieš pražildamas ar kaip Andrew Bogutas atrodė būdamas mažu vaiku.
Šiltame ir nuoširdžiame pokalbyje Nagy ne tik apžvelgė pagrindines australų rinktinės stiprybes, bet ir pasidalino savo mintimis apie Beno Simmonso sprendimą neatstovauti komandai pasaulio čempionate bei atskleidė, kodėl Australijos krepšininkai neretai įgauna nepelnytą nešvarių žaidėjų reputaciją.
– Maždaug prieš mėnesį šiųmetinė Australijos vyrų krepšinio rinktinė buvo vadinama pajėgiausia kada nors jūsų šalies surinkta komanda. Jūs sekate bei aprašote „Boomers“ rezultatus jau kelis dešimtmečius – ar sutiktumėte su šiuo teiginiu, atsižvelgiant į išankstinį rinktinės kandidatų sąrašą ir galutinę jos sudėtį?
– Ne, nesutikčiau. Tą galima sakyti apie bet kurią mūsų komandos sudėtį, tačiau kol ji neįrodė savo pajėgumo laimėdama tarptautinį turnyrą ar iškovodama medalį ir taip pranokdama ligšiolinius mūsų pasiekimus, tol negalima jos vadinti stipriausia.
Stipriausia mūsų iki šiol turėta rinktinė užėmė ketvirtąją vietą Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Mūšyje dėl bronzos medalio mūsiškiai nusileido Ispanijai tik vienu tašku – 88:89. Tai buvo ta akimirka, kai mes buvome arčiausiai olimpinio medalio.
Dėl bronzos medalio kovojome ir su jūsų rinktine. 2000-ųjų olimpinėse patyrėme skaudų pralaimėjimą, o 1996-ais Atlantoje sugebėjome pasipriešinti daug rimčiau, tačiau iš tų trijų komandų, kurios užėmė ketvirtąsias vietas, būtent 2016-ųjų komanda buvo iki šiol stipriausia mūsų turėta rinktine.
Šiųmetinė mūsų komanda turėjo labai daug potencialo, tačiau Benas Simmonsas nusprendė atsisakyti kvietimo atstovauti Australijos rinktinei. Jo pavyzdžiu pasekė ir Jonah Boldenas, tad mums nepadės abu Filadelfijos „76ers“ atstovaujantys krepšininkai. Tai skaudžios netektys.
– Australija ir Lietuva šiais metais atsidūrė „mirties grupėje“. Kokios reakcijos bei kokie lūkesčiai buvo juntami jūsų šalyje po burtų traukimo iki tol, kol Kanados rinktinę praretino traumos, o ryškiausios žvaigždės atsisakė vykti į Kiniją?
– Tiesą pasakius, mes visi pasitikėjome savo komandos jėgomis. Nepavadinčiau šios grupės „mirties“ grupe, galbūt tinkamesnis epitetas būtų „man truputį negera“ grupė. Yra ir keletas kitų grupių, kurios atrodo ne ką mažiau konkurencingos.
Čia turime Australiją, Lietuvą ir Kanadą, ir aš nenoriu parodyti nepagarbos Senegalui, bet mažai tikėtina, jog afrikiečiai šiais metais sugebėtų pridaryti daug žalos. Tad šansus žengti į kitą etapą turi trys komandos.
Po žinių apie Kanados rinktinės nukraujavimą mes vertinome savo šansus daug geriau, negu jų. Tačiau jie žaidė dvejas draugiškas rungtynes su mūsų rinktine ir pirmąjį susitikimą laimėjo 20 taškų skirtumu, o antrajame pralaimėjo 8 taškais. Nežinau, ar iš draugiškų rungtynių galima pasidaryti labai daug išvadų, tačiau esu įsitikinęs, jog rungtynės su jais bus daug sunkesnės nei mes tikėjomės.
Vyriausiasis jų treneris Nickas Nurse'as visai neseniai patvirtino, jog į Sakramento „Kings“ persikėlęs kanadiečių kapitonas Cory Josephas visgi atvyks į Kiniją ir atstovaus jų rinktinei, tad jie bus dar geresni, nei mūsų draugiškuose mūšiuose. Tad, mano manymu, Kanada bus pavojinga tiek Australijai, tiek Lietuvai.
Tačiau pagrindiniu varžovu mes laikome jūsų rinktinę, kuri per pastaruosius 23-24 metus tapo viena iš pagrindinių mūsų konkurenčių. Tačiau tai nėra neapykantos kupinas santykis, tai yra viena gražiausių ir kovingiausių tarpusavio priešpriešų, kokias aš esu matęs.
Tad Lietuva yra komanda, su kuria mes, tikiuosi, kovosime dėl pirmos vietos grupėje, tačiau negalime nurašyti tamsiuoju arkliuku tapti galinčios Kanados.
– Užsiminėte apie Beną Simmonsą, kuris praėjusiame sezone tapo pirmuoju krepšininku Australijos istorijoje, patekusiu į NBA Visų žvaigždžių rungtynes. Nors žaidėjas jau pasirašė milžinišką kontraktą su Filadelfijos „76ers“, jis vis tiek atsisakė prisijungti prie nacionalinės rinktinės. Kaip į šį sprendimą reagavo Australijos krepšinio bendruomenė?
– Geras klausimas, kadangi krepšinio bendruomenė supranta ir pateisina šį sprendimą. Jei Filadelfijos klubas tau moka 150 milijonų JAV dolerių, jie turi teisę tikėtis, kad tu tapsi geresniu krepšininku. Dabar jis privalo dirbti su savo metimu, privalo pradėti mesti tritaškius ir jo pagrindinis tikslas turi būti tobulėjimas vardan „76ers“ organizacijos.
Jei tai kertasi su tavo atstovavimu rinktinei pasaulio čempionate, mes, kaip krepšinio bendruomenė, galime tai pateisinti. Tavo darbdavys tau moka šimtus milijonų JAV dolerių, tad jiems priklauso galutinis žodis.
Benas norėjo žaisti už Australiją. Čia jis praleido kelis pastaruosius mėnesius, dabar, kiek žinau, jis jau išvyko atgal. Jis norėjo žaisti mūsų draugiškose rungtynėse su JAV rinktine, kurios yra vieni didžiausių krepšinio įvykių mūsų šalies istorijoje. Į rungtynes Melburno futbolo stadione turėtų atvykti po 50 tūkstančių žmonių, tad tai yra išskirtinės svarbos renginys (pokalbis vyko dar prieš australų-amerikiečių dvikovas, kurių vieną šeimininkams pavyko laimėti, – red. past,).
Simmonsas norėjo žaisti šiuose sutikimuose, tačiau galiausiai patys rinktinės atstovai pasakė, jog mes turime ruoštis pasaulio čempionatui ir jei tu negali vykti su mumis į Kiniją, mes negalime tau leisti žaisti šiose dvikovose. Turime išnaudoti šią galimybę pasiruošimui.
Tačiau Benas yra pasiryžęs žaisti Tokijo olimpinėse žaidynėse, tad mes dar išvysime jį vilkintį žaliai-geltoną Australijos rinktinės aprangą. Jis treniravosi kartu su rinktine treniruočių stovyklos metu ir tose treniruotėse jis atrodė tiesiog puikiai. Visa žaidimo dinamika gerokai pasikeičia kai aikštėje tu turi 208 cm ūgio įžaidėją, galintį rungtyniauti eilėje skirtingų pozicijų. Tai suteikia komandai daugybę skirtingų galimybių.
Klausėte manęs, ar tai yra stipriausia mūsų rinktinė – akivaizdu, kad ne, nes joje nėra Simmonso. Jis yra geriausias mūsų krepšininkas ir gali būti, jog netrukus jis taps individualiai geriausiu visų laikų mūsų šalies žaidėju. Tad jei jo nėra komandoje, tai jau nėra stipriausia mūsų rinktinė.
– Jūsų nuomone, kokią įtaką Simmonso sprendimas turės Australijos rinktinės šansams pagaliau iškovoti pirmąjį medalį pasaulinio lygio tarptautiniame turnyre?
– Manau, kad tai atsilieps labai skaudžiai. Dabar mes esame priklausomi nuo mūsų branduolio, kurį sudaro penki NBA krepšininkai – įžaidėjas Matthew Dellavedova, veikiausiai atakuojančiu gynėju žaisiantis Patty Millsas, puolėjas Joe Inglesas ir aukštaūgiai Aronas Baynesas bei Andrew Bogutas.
Turėsime remtis šiais žaidėjais, kadangi neturime Simmonso, neturime Thono Makerio, neturime kiek netikėtai pasitraukusio Jonah Boldeno ir traumą vis dar besigydančio Dante Exumo.
Iš devynių galimų NBA krepšininkų turime tik jau minėtą branduoliu tapusį penketuką, tad jų pečius slėgs labai didelė našta. Nesitikiu, jog mes iškovosime medalį, bent jau ne Kinijoje. Manau, jog daug geresnius šansus turėsime Tokijo olimpinėse žaidynėse.
– Daug lietuvių atidžiai stebės netrukus prie Kauno „Žalgirio“ prisijungsiančio Jocko Landale'o žaidimą. Pasiruošimo cikle jis surengė keletą labai solidžių pasirodymų. Kaip manote, kokį vaidmenį jis atliks artėjančiame pasaulio čempionate?
–Priklausomai nuo varžovų atletiškumo, jis gali būti mūsų startinis sunkusis krašto puolėjas. Abejose draugiškose rungtynėse su Kanados rinktine Jockas žaidė starto penketuke. Tačiau net jei čempionato metu jis kils nuo atsarginių žaidėjų suolelio, jis bus labai svarbus mūsų priekinės linijos narys.
Jo laukia labai gera karjera. Turėtumėte mėgautis galimybe matyti jį žaidžiantį Lietuvoje, kadangi, mano manymu, vieną dieną jis rungtyniaus NBA lygoje. Tačiau jūsų lygoje rungtyniavo daug mano tautiečių – Brockas Motumas, Bradas Newley...
– Matthew Nielsenas, Aronas Baynesas, Angusas Brandtas...
– Taip, taip! Labai smagu, jog tiek daug australų turėjo galimybę rungtyniauti Lietuvoje.
– Viena savybė, kuria pasižymi visos Australijos rinktinės – tiek krepšinio, tiek futbolo, tiek kitų komandinių sporto šakų – yra žaidėjų kovingumas. Teko girdėti nuomonių, jog prie to prisideda žaidėjų sąlytis su australišku futbolu. Ar šioje prielaidoje yra tiesos ir kaip galėtumėte nupasakoti australiškąjį futbolą mūsų skaitytojams, kurių dauguma niekada nėra matę šios sporto šakos?
– Visų pirma, norėčiau pasakyti, jog taip, tai neabejotinai yra tiesa. Kiekvienas mūsų krepšininkas kažkuriame savo gyvenimo etape žaidė australišką futbolą. Šią sporto šaką turbūt lengviausia sulyginti su regbiu, tačiau perdavimai čia atliekami spiriant kamuolį į priekį. Jei perdavimas yra sėkmingas ir kamuoliui nuskriejus bent 15 metrų komandos draugas jį sėkmingai sugauna, žaidimas tęsiamas išspiriant kamuolį nuo tos vietos be varžovų trukdymo.
Tačiau jei perdavimo metu žaidėjas yra nugriaunamas ir kamuolys išslysta iš jo rankų, dėl kamuolio vyksta atvira, šiurkšti ir agresyvi kova. Dažniausiai vienas iš varžovų galiausiai būna nugriaunamas ant žolės, o kitas perima kamuolio kontrolę.
Tai labai fiziškas kontaktinis sportas. Tiesą pasakius, pas mus atvykę turistai iš JAV stebėdami rungtynes negali patikėti, jog toks sportas gali būti žaidžiamas be apsaugų. Jie yra pripratę prie savos futbolo versijos – su šalmais ir visu kalnu apsaugų. Tačiau masinės grumtynės, kurios jų sporte vyksta tik karts nuo karto, mūsiškiame futbole vyksta nuolatos, kūnas į kūną.
Tokie žaidėjai kaip Dellavedova ar Millsas, jie užaugo žaisdami australišką futbolą. Todėl ir krepšinio aikštelėje pamatę nekontroliuojamą kamuolį jie turi automatišką instinktą kristi ant jo. Tai neabejotinai yra australiško futbolo įtaka.
Dėl to atsiranda ir kontroversiškų situacijų. Prieš kelerius metus, kai Dellavedova su Klivlando „Cavaliers“ žaidė NBA finale, jam buvo priklijuota nešvaraus žaidėjo etiketė. Vien dėl to, kad jis neria ant parketo dėl kiekvieno kamuolio, JAV žurnalistai nusprendė, jog jis taip bando sutraumuoti savo oponentus. Nė velnio, mes, australai, tiesiog taip žaidžiame.
Tokiuose veiksmuose mes niekada neturime jokių piktų ar pavojingų ketinimų. Tai tiesiog mūsų kultūros dalis, didžiojoje mūsų šalies dalyje australiškas futbolas yra sportas numeris vienas. Tad taip, jūs esate visiškai teisus, ši sporto šaka stipriai prisideda prie mūsų žaidėjų kovingumo.
– Kovingumas, charakterio tvirtybė ir pasiaukojantis žaidimas Australijos krepšinio rinktinę lydi metai iš metų. O kokiomis savybėmis išsiskiria būtent ši, 2019-ųjų metų komanda?
– Labai geras klausimas. Tiesą pasakius, į jį atsakyti būtų daug lengviau rugsėjo 15-ąją, kai jau galėtumėme įvertinti šios komandos pasiekimus. Tačiau taip, mes turime mano minėtąjį komandos branduolio penketą, kuris bus labai svarbus. Landale'as bus labai svarbus. Nuo suolo kilsiantys Mitchas Creekas ir Nickas Kay taip pat yra puikūs krepšininkai, ir visi šie žaidėjai pradėjo savo sportininkų karjeras nuo australiškojo futbolo.
Tad iš mūsų komandos galima tikėtis kieto, fizinio žaidimo, ypač gynyboje. Jie bus agresyvūs, kibūs, dažnai spaus varžovus po visą aikštę ir nevengs kontakto kovodami dėl atšokusių kamuolių. Tą padarius gynyboje jie stengsis kuo greičiau pereiti į puolimą, tačiau nepavykus pelnyti taškų kontratakomis, jie pasižymi labai disciplinuotu puolimu.
Tuo pačiu, mes turime labai gerų metikų, tokių kaip Inglesas, Millsas ar Rio de Žaneire komandai atstovavęs Chrisas Gouldingas. To ir galite tikėtis – spaudimo po visą aikštę, agresyvaus klaidų provokavimo ir dažnai keičiamų gynybos sistemų, kad oponentai nežinotų ko tikėtis. O kitoje aikštės pusėje – daug bandymų kontratakuoti ir protingo bei kantraus pozicinio puolimo.
