Iki elito dar trūksta
Burtai austrams nebuvo patys sėkmingiausi, todėl paaiškėjus, kad B grupėje jiems teks varžytis su Vokietija, Nyderlandais ir Danija, daugelis K. Kemzūros auklėtinius iškart nurašė. Ir be reikalo. Atrankos turnyrą jie pradėjo išvykoje 75:72 įveikdami olandus, o namuose apmaudžiai išleido pergalę prieš Vokietijos rinktinę, nors vienu metu ir turėjo 11 taškų pranašumą – 59:61.
„Pradžia tikrai buvo nebloga – išvykoje įveikti olandus buvo šiokia tokia staigmena. Nors jų komandoje jau nebebuvo kelių patyrusių veteranų, kurie baigė savo karjeras, tačiau Nyderlandai jau turi patirties dalyvaujant Europos čempionate. Be to, ši rinktinė yra pakankamai talentinga: turi ir aukštų žaidėjų, ir atletiškų gynėjų.
Vienas metimas skyrė ir nuo pergalės prieš vokiečius, o Austrijai laimėti šį derbį yra didžiulis dalykas. Nusivylimas buvo, bet radome būdų, kaip komandoje sugrąžinti psichologinę pusiausvyrą“, – prisiminė specialistas iš Lietuvos.
Po keturių dienų laukė akistata su Danija, kurioje Austrijos krepšininkai parodė savo jėgą ir laimėję 86:66 išsaugojo visas viltis savo rankose. Tiesa, netrukus jie jas išleido iš savo rankų: namuose 61:75 pralaimėta olandams, o išvykoje gautas skaudus niuksas nuo vokiečių – 58:78.
„Buvome geroje situacijoje: reikėjo tik laimėti prieš olandus ir įveikti danus, bet mums akivaizdžiai pritrūko patirties. Didelis noras, įtampa ir suvokimas, kad mes galime pasiekti savo tikslą, kaustė žaidėjus – nesusitvarkėme su savo emocijomis“, – konstatavo K. Kemzūra.
Paskutinės rungtynės su Danijos ekipa jau nieko nebelėmė, todėl rankas nuleidę austrai pralaimėjo ir šiai Skandinavijos komandai (72:86). Visgi lietuvis pripažino, kad net ir danai yra gan perspektyvūs ateityje prasimušti į finalinį Senojo žemyno pirmenybių etapą.
„Daugelis jų nevertina ir mano, jog jų šalyje krepšinis neegzistuoja. Aišku, danai tuo negarsėja, bet galiu atsakingai pasakyti, kad jie turi pakankamai talento – yra ir amerikiečių, ir žaidėjų, studijavusių JAV. Be to, jie naudoja unikalią taktiką, kai keturi ar net penki aikštėje esantys krepšininkai gali atakuoti iš toli, žaidžia greitai, agresyviai ir labai fiziškai.
Ne veltui jie po trijų pratęsimų laimėjo prieš vokiečius (106:102) ir ne veltui vos nelaimėjo Nyderlanduose – olandus išgelbėjo tik pratęsimas (88:98)“, – varžovų pajėgumą įvertino treneris.
Neišvengė kliūčių
Austrijos krepšinio federacija K. Kemzūrą pasikvietė trokšdama po 40 metų vėl prasibrauti tarp elitinių komandų – paskutinį kartą austrai Europos pirmenybėse žaidė 1977 metais. Tąkart Belgijoje jie finišavo dvylikti.
Visgi galutinėje B grupės rikiuotėje su 2 pergalėmis ir 4 pralaimėjimais austrai liko treti, į priekį praleidę tik pirmą vietą užėmusią ir tiesioginį kelialapį iškovojusią Vokietiją (4/2) bei Nyderlandus (4/2). Pastarieji nepateko tarp keturių geriausių antrąsias pozicijas užėmusių komandų ir liko už „Eurobasket 2017“ turnyro borto.
„Vertinti reikia kompleksiškai, o ne iš vienos pusės. Jeigu kalbėtume apie tikslą, tai jis nebuvo įvykdytas. Bet žinant, kokį kelią komanda nuėjo ir kokių problemų turėjo, nuveikėme didžiulį darbą. Ir pažanga buvo padaryta didelė, bet dėl įvairių priežasčių to neužteko“, – giliai atsidusęs svarstė lietuvis.
Kliūtys jo kelyje link kelialapio stojo viena po kitos, todėl treneriui nepavyko suburti visų geriausių žaidėjų. Iš pradžių nacionalinei komandai padėti atsisakė 20-metis 213 cm ūgio Jakobas Poeltlas, kurį NBA naujokų biržoje devintuoju šaukimu pasikvietė Toronto „Raptors“. Dėl šios priežasties Austrijos supertalentas visą dėmesį nusprendė skirti debiutui stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje.
Negana to, dėl šeimyninių priežasčių į treniruočių stovyklą neatvyko ir dar vienas aukštaūgis Benjaminas Ortneris. Be to, Austrijos krepšinio federacija planavo natūralizuoti JAV gimusį įžaidėją Xavierą Silasą. 28-erių krepšininkas, kurio mama yra grynakraujė austrė, kelerius metus išbandė savo jėgas NBA vasaros lygoje ir dalyvavo komandų treniruočių stovyklose, tačiau pačiose NBA pirmenybėse taip ir nedebiutavo. Visgi planas neišdegė.
Dėl traumos neatvyko ir talentingas 20-metis puolėjas Marvinas Ogunsipe. Be to, nesėkmių šleifas rinktinę persekiojo ir prasidėjus pasirengimo darbams.
„Dar pasiruošimo ciklo metu keli svarbūs žaidėjai iškrito iš rikiuotės. Iš pradžių galvojome, kad jie nebegalės mums padėti, bet fizinio rengimo treneris Richardas Reimanis padėjo juos atstatyti, todėl sulaukėme jų pagalbos“, – specialisto įdirbį įvertino K. Kemzūra.
Atrankos varžybose Austrijos gretose labiausiai žibėjo Slovėnijoje gimusio Rašido Mahalbašičiaus žvaigždė. Žemutinio Naugardo „Nižnij Novgorod“ ekipai atstovaujantis 25-erių metų aukštaūgis aikštelėje vidutiniškai praleisdavo 29 minutes, per kurias rinkdavo po 16 taškų, 7,5 atšokusio kamuolio ir 16,5 naudingumo balo.
Jam geriausiai talkino Thomasas Schreineris, rungtyniaujantis Ispanijos ACB lygoje žaidžiančiame Andoros „MoraBanc“ klube. 29-erių metų gynėjas per 27 minutes pelnydavo po 10 taškų ir atlikdavo po 4,2 rezultatyvaus perdavimo. Daugiau nei vienas Austrijos ekipos narys nepasižymėjo dviženkliu taškų vidurkiu.
„Dirbau penkias savaites pasirengimo cikle ir tris savaites atrankoje – šis laiko tarpas yra nemažas, bet jis skirtas paruošti komandai. Tačiau atotrūkis yra per didelis, kad galėčiau sulyginti“, – paklaustas, ar austrams dar daug trūksta iki elitinių Europos komandų, tiksliai atsakyti negalėjo K. Kemzūra.
„Šįkart turėjome tik šešis lygiaverčius žaidėjus. Kiti buvo truputį silpnesni – jiems dar trūko meistriškumo. Bet priekaištų neturiu – galiu tik pagirti: vyrai dirbo su dideliu užsidegimu ir didele motyvacija. Bet jeigu toliau taip dirbs ir turės galimybių tobulėti gerose komandose, tai kodėl gi ne? Tobulėjimui ribų nėra, o jie dar palyginus jauni žaidėjai“, – per anksti savo auklėtinių nurašyti neketino treneris.
Svarsto apie ateitį
Bet ar būtent lietuvis ir taps tuo specialistu, kuris iki galo nušlifuos šių krepšininkų žaidimą, nežino ir pats K. Kemzūra. Tačiau jis liko patenkintas pastangomis, kurias rodė Austrijos krepšinio federacija, o pastaroji norėtų, kad specialistas iš Lietuvos pratęstų savo pradėtą darbą.
„Federacija darė viską, ką aš sakiau, nors ir nebuvo lengva. Jiems, kaip organizacijai, tai buvo didžiulis žingsnis, nes šalyje prasidėjo stiprios krepšinio kultūros kūrimo procesas – tokios, kokią turi Lietuva, Ispanija ar kitos krepšinio valstybės. Nors galimybės buvo ribotos, bet jie stengėsi.
Dėl ateities kalbėjomės su federacijos prezidentu – jis liko dėkingas už padarytą darbą, į situaciją pažiūrėjo objektyviai, todėl norėtų tęsti darbą. Bet aš kol kas sprendimo nesu priėmęs – paprašiau šiek tiek laiko, kad nurimtų aistros ir būtų galima apsvarstyti visus už ir prieš“, – situaciją paaiškino K. Kemzūra.
Jis pripažino, kad norėtų imtis darbo ir klubiniame krepšinyje, nes kitas Europos krepšinio čempionatas, į kurį Austrijos rinktinė galėtų patekti, vyks tik 2021 metais. Tiesa, šiuo metu atsirado laisva ir kiek patrauklesnė vieta – J. Kazlauskas nusprendė nebepratęsti sutarties su Lietuvos krepšinio federacija (LKF), todėl pastaroji jau dairosi potencialių kandidatų, galinčių užimti jo vietą.
Tarp kandidatų krepšinio kuluaruose minima ir K. Kemzūros pavardė, bet pats iš Kauno kilęs treneris skambučių nei iš Arvydo Sabonio, nei iš Mindaugo Špoko dar nėra sulaukęs.
„Aš apie tai tikrai negalvojau, – paklaustas, ar norėtų vėl užimti Lietuvos rinktinės vairininko postą, nedaugžodžiavo jis. – Aš net nežinau, kada bus tas sprendimas. Jeigu sulaukčiau skambučio, tada ir pradėčiau mąstyti, o kalbėti apie „jeigu“ nenorėčiau.“
O tarp galimų kandidatų K. Kemzūra yra minimas ne be reikalo – nacionalinei šalies krepšinio komandai jis vadovavo trejus metus: 2010-aisiais ją atvedė iki planetos pirmenybių bronzos, po metų Lietuvoje vykusiame Europos čempionate liko penktas, o 2012-ųjų Londono olimpiadoje, į kurią prasibrovė po varginančios atrankos Venesueloje, pasirodymą baigė pralaimėjimu ketvirtfinalyje prieš rusus.
Tačiau sugrįžti į šias pozicijas nebus taip lengva, nes realių pretendentų į rinktinės stratego postą yra ir daugiau. Galutinį sprendimą LKF turėtų priimti spalio 25 dieną.
