Elitiniuose turnyruose jau pralenkė lietuvius
Robertas Štelmaheris Eurolygoje rungtyniavo keturis sezonus, o paskutinį jų – 2005-2006 metais – vilkėjo Vilniaus „Lietuvos ryto“ aprangą.
Tuo metu prestižiniame žemyno turnyre Latvijos vėliavą dar nešė Kasparas Kambala ir Ainaras Bagatskis, trumpai šmėkštelėjo Kristapas Valteris ir Sandis Buškevicas, o anapus Atlanto latviškų potėpių į NBA lygos peizažą įliejo Andris Biedrinis.
Tai – kukli kuopelė palyginus su batalionu, kurį elitiniuose klubų turnyruose praėjusiame dešimtmetyje išrikiuodavo latvių pietiniai kaimynai.
Pavyzdžiui, vien 2007-2008 metais Eurolygoje žaidė vienuolika lietuvių – net neskaičiuojant tų, kurie atstovavo Kauno „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“, o NBA rungtyniavo dar trys žaidėjai.
„Anksčiau situacija buvo tokia: jeigu būdavo vienodo meistriškumo lietuvis ir latvis, užsienio klubas visada rinkdavosi jūsiškį“, – kalbėdamas su Krepšinis.lt, savo karjeros metus prisiminė R. Štelmaheris.
Galbūt treneriu dabar dirbančio latvio žodžiai yra taiklūs, bet tiesa ir tai, kad vienodo pajėgumo Lietuvos ir Latvijos krepšininkų šiais laikais yra kur kas daugiau nei praeityje. Ir užsienio ekipoms latviai – ne ką mažiau įdomūs nei lietuviai.
Tiesą sakant, galbūt net ir labiau. Tokia išvada peršasi suskaičiavus, kiek dviejų Baltijos sesių atstovų šiame sezone krimto legionieriaus duoną NBA, Eurolygoje ir Europos taurės turnyre.
Jeigu Latvija trejose elitinėse varžybose turėjo dvylika žaidėjų, tai Lietuva – tik dešimt. Be abejo, neminint rungtyniaujančių tėvynėje – pasirodymą Eurolygoje baigusiame „Žalgiryje“ ar dėl Europos taurės nesėkmingai kovojusių „Lietuvos ryto“ ir Klaipėdos „Neptūno“ gretose. Nė vienas Latvijos klubas tokiame lygyje šiemet nežaidė.
Bet kiek trijų galingiausių Lietuvos komandų krepšininkų būtų paklausi prekė užsienyje?
Paulius Jankūnas, Renaldas Seibutis, Edgaras Ulanovas, Antanas Kavaliauskas, Deividas Gailius ar Artūras Gudaitis turbūt nesunkiai rastų darbą Eurolygos ar bent Europos taurės dalyvių gretose.
Lukas Lekavičius, Mindaugas Girdžiūnas, Arnas Butkevičius, Gediminas Orelikas taip pat turėtų dominti klubus, žaidžiančius antrame pagal pajėgumą Senojo žemyno turnyre.
Tad nuoga statistika visko neatspindi. Vis dėlto tam tikrą tendenciją ji paryškina, ir pastaroji byloja ne lietuvių naudai.
Latviai – žymiai jaunesni
Šiame sezone tikra Latvijos krepšinio sensacija tapo NBA duris pravėręs Niujorko „Knicks“ naujokas Kristapas Porzingis.
Eurolygoje buvo registruoti keturi latviai, tiesa, Rinaldas Malmanis Vitorijos „Laboral Kutxa“ (Ispanija) ekipos marškinėlių nevilkėjo nė minutės, nes nuomos pagrindais rungtyniauja trečiame Ispanijos divizione.
Savo ruožtu, Europos taurės turnyre savo sugebėjimus demonstravo dar septyni Latvijos krepšininkai.
Tuo metu du lietuviai užsienio klubams atstovavo NBA pirmenybėse, du – Eurolygoje ir šeši – Europos taurės varžybose.
Dėmesį verta atkreipti į dar vieną skaičių. Minėto latvių dvyliktuko amžiaus vidurkis tesiekia 23 metus. Taigi, daugumai šių krepšininkų dar toli iki karjeros piko. To paties nepasakysi apie dešimtį lietuvių, kurių vidutinis amžius – 30 metų.
Nepaisant žalio latvių jaunimo, skirtumas tarp šios šalies ir Lietuvos žaidėjų nuopelnų savo klubams akių nedrasko. Jei šiame sezone Latvijos krepšininkų renkamas naudingumo balų vidurkis yra 7,1, „statistinis lietuvis“ jų pelno po 8,5 per rungtynes. Ir, mąstant logiškai, bėgantis laikas šias statistikos svarstykles kasmet turėtų vis labiau kreipti į kaimynų pusę.
Lietuvių aura – išsklaidyta?
Ar visa tai – pakankamas pagrindas kalbėti, kad latviai krepšinio rinkoje jau kvėpuoja lietuviams į nugaras?
„Geresnės analizės čia ir nereikia: skaičiai yra iškalbingi“, – pripažįsta krepšinio treneris Kęstutis Kemzūra.
Buvęs Lietuvos nacionalinės komandos vairininkas 2009-aisiais vadovavo ir Latvijos rinktinei, kurioje tuomet dar težaidė vos keli dabartinės kartos atstovai.
Kalbėdamas su Krepšinis.lt, 45-erių kaunietis prisiminė jau tada atkreipęs dėmesį į latvių jaunimo komandose susikaupusį potencialą.
„Ant scenos dabar užlipo Janio Strelnieko ir Dairio Bertanio karta. Kai treniravau latvius, jie buvo 20-mečiai. Galbūt mes tuomet apie juos mažai žinojome, nes gretimu kiemu mažai domėjomės. Bet Latvijoje su jais buvo siejamos didelės viltys.
Reikėtų giliau pamąstyti, kodėl latviai mus vejasi. Vienas paaiškinimas – talentinga jų žaidėjų karta. O mes dabar neturime tiek krepšininkų, kiek būdavo anksčiau. Bet ar tai – tvirta tendencija, aš nežinau. Nenoriu pritaukšti bet ko, reikia apie tai gerai pagalvoti“, – susimąstė K. Kemzūra.
O R. Štelmaheris įsitikinęs: dabar durys jo tautiečiams į pajėgius žemyno klubus – kur kas plačiau atidarytos nei tais laikais, kai pats buvęs įžaidėjas gainiojo kamuolį. Ir latviai sėkmingai gerina krepšinio pasaulio geografinį išprusimą, demonstruodami, kad Baltijos jūra rytuose skalauja ne tik Lietuvos pakrantę.
„Man regis, anksčiau situacija buvo tokia: jeigu būdavo vienodo meistriškumo lietuvis ir latvis, užsienio klubas visada rinkdavosi jūsiškį. Lietuvos rinktinės medaliai olimpiadose, tokie vardai kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis sukūrė lietuviams ypatingą aurą. O kitos Baltijos šalys liko šešėlyje. Bėgant metams įrodėme, kad ir mes galime žaisti su lietuviais. Daug lėmė jaunimo čempionatai. Anksčiau juose lietuviams sekdavosi geriau, dabar, manau, svarstyklės išsilygino. Tiesiog Latvijoje atėjo gera krepšininkų karta. Prieš tai lietuvių jaunimas buvo labai gabus, dabar jau mes turime talentų. Bet, kaip ten bebūtų, Lietuvoje vis tiek liko daug gerų žaidėjų“, – interviu Krepšinis.lt lygino 41-erių specialistas, dabar tėvynėje treniruojantis „Valmiera“ klubą.
Pasirinkimas – panašus, rezultatai – skirtingi
Stipriausiuose žemyno nacionaliniuose čempionatuose rungtyniauja ir tokie žaidėjai kaip Janis Blūmas (Avelino „Sidigas“, Italija), Rihardas Kuksikas (Varezės „Openjobmetis“, Italija), Rolandas Šmitas (Fuenlabrados „Montakit“, Ispanija), Rolandas Freimanis (Talino „Kalev/Cramo“, VTB Vieningoji lyga), K. Valteris (Ankaros „Turk Telekom“, Turkija), K. Kambala („Adanaspor“, Turkija).
Pridėjus geriausius Latvijos pirmenybių krepšininkus – pavyzdžiui, Kristapą Janičenoką, Mareką Mejerį, Aigarą Škelę, Janį Berzinį – susidaro solidus potencialių rinktinės kandidatų sąrašas.
Atrodytų, teoriškai Latvijos nacionalinės ekipos vairininkas A. Bagatskis pasirinkimo galimybių formuojant sudėtį turi ne ką mažiau nei Jonas Kazlauskas.
Kitaip atrodo prisiminus lietuvių ir latvių pasiekimus per pastarąjį ketverių metų ciklą.
„Aš ir pats pamąsčiau, kad, surinkę visus geriausius žaidėjus, latviai turėtų labai įdomią rinktinę, galinčią nemažai nuveikti. Bet vienas dalykas – būti perspektyviu popieriuje, kitas – parodyti tą potencialą aikštėje svarbiausiu metu. Kai pasižiūri į abiejų rinktinių rezultatus, skirtumas ryškus“, – konstatuoja K. Kemzūra.
Paaiškinimai gali būti keli. Viena vertus, potencialūs Latvijos rinktinės lyderiai – ypač priekinės linijos – dar jauni, o lietuvių kertiniai žaidėjai lenkia „braliukus“ meistriškumu.
Antra, prisišaukti geriausius šalies žaidėjus A. Bagatskiui sekasi prasčiau nei J. Kazlauskui.
Todėl jau dabar avansu tituluoti liepą olimpinės atrankos turnyre Serbijoje kovosiančią Latvijos rinktinę stipriausia šalies istorijoje būtų neatsargu.
„Yra nemažai jaunų gerų žaidėjų, kurie rungtyniauja aukštame lygyje ir, kas svarbiausia, atlieka reikšmingus vaidmenis savo klubuose. Ir anksčiau buvo tokių, kurie nemažai žaisdavo, bet dabar jau mūsiškiai neretai patys nulemia rungtynių baigtį. Taip, gerų žaidėjų turime. Bet viskas priklausys nuo jų sveikatos būklės ir nusiteikimo atvažiuoti į rinktinę.
Yra žaidėjų, kurių situacija neaiški – Davis Bertanis, jo brolis Dairis. Ir, žinoma, K. Porzingis. Kai kurie krepšininkai neseniai pasveiko po traumų, nežinau, ar klubai nekliudys jiems vasarą atiduoti rinktinei. Kaip ten bebūtų, manau, kad komanda vis tiek bus rimta. Tie, kurie susirinks, bus pasiruošę nesiskųsdami kautis iki paskutinio. Juk net jei visi geriausi suvažiuos į rinktinę, pirmos vietos už gražią sudėtį niekas neduos – kovoti vis tiek reikės“, – apie istorinę galimybę pirmą kartą nuo 1936 metų patekti į olimpines žaidynes atsiliepė A. Bagatskio asistentas Latvijos rinktinėje R. Štelmaheris.
Kaimynai renkasi kitą kelią
Net jei šįkart latviams nepavyktų, tokių progų jie turėtų susikurti ateityje.
Latvijos krepšinio sodas nebaigia žydėti nei sulig J. Strelnieko, nei Davio Bertanio, nei K. Porzingio karta. Ir čia į dienos šviesą iškyla vienas svarbus skirtumas nuo Lietuvos realijų.
Perspektyviausių Latvijos žaidėjų iki 20 metų amžiaus sąrašuose yra mažiausiai aštuoni jaunuoliai, legionierių duonos paragavę anksčiau nei tvirtai atsistojo profesionalų krepšinyje.
Gaires jiems nužymėjo tas pats K. Porzingis, kuris iš tėvynės išvyko būdamas vos 15-os ir kaip krepšininkas susiformavo Sevilijos „Baloncesto“ klube.
Būtent ispanai iš 201 cm ūgio išstypėlio, svėrusio vos 71 kg, sirgusio mažakraujyste ir nemokėjusio užsienio kalbų, nulipdė būsimą NBA žvaigždę.
Dabar apie tokį likimą svajoja net šeši K. Porzingio tautiečiai, priklausantys garsiausiems Ispanijos klubams. Pavyzdžiui, 16-metis Anrijus Miška turi sutartį su Madrido „Real“, o metais vyresnį Rodioną Kurucą šlifuoja „Barcelona“ treneriai.
18-metis Verneris Kohas neseniai buvo pakviestas prisijungti prie pagrindinės Saragosos CAI komandos, 20-mečiai Anžejus Pasečnikas ir Rolandas Šmitas jau apšilo kojas atitinkamai Las Palmaso „Gran Canaria“ ir Fuenlabrados „Montakit“ stovyklose. Savo valandos laukia ir jų bendraamžis R. Malmanis, priklausantis „Laboral Kutxa“.
Vien Ispanija latviai neapsiriboja. 17-metis Artūras Strautinis epizodiškai pasirodo Emilijos Redžo „Grissin Bon“ (Italija) gretose, o to paties amžiaus Robertas Blumbergas atstovauja Kvakenbriuko „Artland Dragons“ (Vokietija).
Tokiu keliu žengiančių gabiausių Lietuvos jaunųjų krepšininkų yra mažiau. Su R. Kurucu prie „Barcelona“ spalvų pratinasi 16-metis Tomas Balčiūnas, „Gran Canaria“ dublerių ekipoje žaidžia metais vyresnis Rokas Gadiliauskas, 18-metį Tadą Sedekerskį „Laboral Kutxa“ kol kas grūdina paskolinusi antrame divizione rungtyniaujančiai „Penas Huesca“ ekipai. O pastarojo komandos draugas Lietuvos jaunimo rinktinėje Arnoldas Kulboka pasirinko Vokietiją ir nuo praėjusios vasaros kaupia patirtį Bambergo „Brose Baskets“ dukterinėje komandoje.
Ir, žinoma, dar yra 19-metis Domantas Sabonis, užaugęs Malagos „Unicaja“ klubo mokykloje, pastaruosius dvejus metus praleidęs JAV studentų NCAA lygoje, o dabar jau minantis NBA slenkstį.
Problemos – aktualios ir Lietuvai
Priežastis, leidžianti lietuviams mažiau dairytis į Vakarus, yra geresnės perspektyvos gimtinėje: stipresnės nei Latvijoje krepšinio mokyklos, turtingesni klubai.
Bet apie lietuviškos krepšininkų ugdymo sistemos ydas ir spragas jau ne vienerius metus garsiai kalba patys jos architektai.
Specialistai nuogąstauja, kad Lietuvoje, vaikantis greitų rezultatų, neskiriama pakankamai dėmesio individualiam žaidėjų meistriškumui ir technikai. O teigiamu pavyzdžiu dažnai minima ta pati Ispanija, per pastarąjį dešimtmetį paruošusi visą būrį įvairiapusiškų krepšininkų.
Be to, tiltas, Lietuvoje jungiantis jaunimo komandas ir profesionalų krepšinį, nėra platus, ir prasisprausti juo lemta tik retam laimingajam.
„Man problema atrodo tai, kad du didieji mūsų klubai turi per daug jaunų žaidėjų. Nesirūpinama, kad užaugtų visi – pakanka tiek, kiek reikia pačiam klubui. Dėl to jaunimui galbūt vertėtų pasižvalgyti į kitas Lietuvos krepšinio lygos komandas, nes jų lygis dabar yra geras. Ir trečia, ir ketvirta komanda gali tapti tramplinu į rinktinę. Pasižiūrėkite į serbus: jie pradeda karjeras mums nežinomose ekipose ir palaipsniui pakyla iki aukščiausio lygio“, – neseniai Krepšinis.lt dėstė J. Kazlauskas.
Ar Latvijoje išties nusistovėjo kitokia padėtis nei Lietuvoje? Bent jau K. Kemzūrai susidaro panašus vaizdas.
„Atrodo, kad latviai nebijo išleisti savo vaikų į užsienio klubus. O tie klubai paruošia žaidėjus, aišku, nepamirštant ir pradinio indėlio, gauto latviškose mokyklose. Juk savo stiprių klubų, kurie žaistų aukštame lygyje, latviai neturi.
Kitas dalykas, kad Vakaruose galbūt daugiau dirbama su žaidėju individualiai. Bet aš to tvirtinti negaliu, tiksliai nežinau. Manau, latviai lygiai taip pat diskutuoja, ar verta jų vaikams važiuoti svetur. Tiesiog reikės pasižiūrėti, kaip toliau klostysis užsienį pasirinkusių jaunių karjeros, ir tuomet bus galima daryti išvadas“, – svarstė treneris.
O diskusija apie iškeliaujančius talentus Latvijoje, sprendžiant iš R. Štelmaherio žodžių, tikrai ne ką vėsesnė nei Lietuvoje.
Bijo, kad rinktinėje „emigrantus“ matys kaip savo ausis
Krepšinis.lt paklaustas apie jaunųjų latvių diasporą Ispanijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse, buvęs „Lietuvos ryto“ gynėjas buvo kategoriškas.
„Tai, kad žaidėjas kažkur išvažiuoja, dar nieko neįrodo. Aš tokiems dalykams nelabai pritariu. Europos jaunimo čempionatuose vakariečius nugalime, bet mūsų vaikiai vis tiek važiuoja pas juos treniruotis. Nematau logikos. Ypač tuo atveju, jei jie ten patenka į aštunto lygmens komandą. Tegu pirma pažaidžia starto penkete Latvijos čempionate ar Baltijos krepšinio lygoje, parodo, ką sugeba. Manau, čia treneriai dirba ne prasčiau nei ten. Bet visi galvoja, kad Ispanija – kažkas tokio. Aišku, sistema ten gera. Tačiau klausimas, ar tikrai verta pulti į ją stačia galva, žaisti kur nors antroje lygoje“, – skepsio neslėpė R. Štelmaheris.
Treneris prisipažino mažai ką žinantis apie tokius gabius jaunuolius kaip A. Miška ar R. Kurucas, nes Latvijoje jie paprasčiausiai beveik nematyti.
„Real“ – tik gražus pavadinimas. Treniruojasi jie juk su savo bendraamžiais, o ne pagrindinėje komandoje. Dabar tokie laikai, kad klubai skuba pasirašyti sutartis su bet kuo, kieno ūgis didesnis nei 207 cm ir kas moka varytis kamuolį. Pasirašo vien tam, kad tas vaikis nepatektų į konkurentų rankas. Tai dar nereiškia, kad jis – geras žaidėjas. Todėl man sunku pasakyti, kas iš jų išaugs, aš nesu aiškiaregys. Kai pats juos treniruosiu, sužinosiu, ko jie verti, kokį charakterį turi – ar nori žaisti krepšinį, kovoti, ar tik pelnyti taškus. Krepšinis nėra vien taškai“, – kalbėjo specialistas.
Net ir vyresnės kartos A. Pasečnikas, R. Štelmaherio nuomone, pasielgė neprotingai, pernai iškeitęs Rygos VEF klubą į „Gran Canaria“ pasiūlymą.
„Visi sako – talentas. Bet VEF komandoje jis net nežaidė. Čia nespėjo nė kojų apšilti, o jau išvažiavo į Ispaniją. Man tokia logika atrodo keista. Tačiau agentai šiais laikais apsuks galvą taip, kad maža nepasirodys“, – pyko „Valmiera“ klubo strategas.
Jį ir kitus Latvijos trenerius nuogąstauti turbūt verčia dar viena aplinkybė. Anksti gimtąjį lizdą palikusių žaidėjų saitai su namais gali nutrūkti, niekais paversdami tėvynėje į pradedantį krepšininką investuotą darbą ir žinias.
Į NBA patekusio ir vėliau nugarą nacionalinei komandai atsukusio A. Biedrinio pavyzdys parodo, kad sėkminga žaidėjo karjera nebūtinai neša dividendų rinktinei, apie tai užsimena ir R. Štelmaheris.
„Neaišku, kiek iš viso to jaunimo bus naudos. K. Porzingis irgi žaidė tik mūsų 18-mečių nacionalinėje komandoje, o daugiau jo nematėme – niekas nežino, ar jis kada nors atstovaus Latvijos rinktinei“, – atsiduso Krepšinis.lt pašnekovas.