Nuo 15-os metų Ispanijoje gyvenantis T. Sedekerskis iki šiol neišmoko tik vieno – baskų kalbos.
Kitokių pamokų jis gavo apsčiai – net daugiau nei norėtų.
Per pastaruosius šešerius metus lietuvis buvo skolinamas šešioms komandoms, o kai jau rodėsi atėjusi tinkama akimirka pagaliau įsitvirtinti „motininiame“ klube, planus sujaukė trauma.
Universalus 200 cm ūgio žaidėjas antroje praėjusio sezono dalyje pirmą kartą paragavo profesionalaus krepšinio savo tėvynėje: 2017 metų gruodį jis buvo išsiųstas į Kėdainių „Nevėžį“.
Palaipsniui įsibėgėjęs naujokas ėmė fiksuoti solidžią statistiką: vidutiniškai per 24 min. aikštėje rinkdavo 9,3 taško, 4,4 atkovoto kamuolio ir 1,4 rezultatyvaus perdavimo.
Bet sezono pabaigoje jį pakirto nugaros skausmai, anksčiau nei tikėtasi sugrąžinę T. Sedekerskį į Ispaniją.
Per vasarą krepšininkas išsigydė žaizdas ir šį sezoną jau tikėjosi didesnio ar mažesnio vaidmens „Baskonia“ gretose. Tačiau spalį nugara neatlaikė antrą kartą.
„Tadas – Lietuvos žvaigždė“, – trečiadienį interviu „Fernando Buesa“ arenoje duodantį komandos draugą per dantį traukė baskų klubo žvaigždė Jaysonas Grangeris ir kiti žaidėjai.
Regis, su Eurolygoje užsigrūdinusiais vilkais jaunasis lietuvis sutaria puikiai, bet jam pačiam trūksta svarbiausio – galimybės ne tik pajuokauti, bet ir dalintis tuo pačiu kamuoliu aikštėje.
Neseniai T. Sedekerskis grįžo ant trenerio Velimiro Perasovičiaus kontroliuojamo baskų atsarginio suolo, dar labiau jis norėtų žengti ir kitą žingsnį.
„Tikiuosi, pasibaigė tas blogas laikotarpis. Dvi traumos iš eilės – tikrai nebuvo lengva psichologiškai. Bet iškenčiau, galų gale pasveikau ir esu pasiruošęs darbui“, – teigė puolėjas, kurio ketvirtadienį Vitorijoje laukia dvikova su Kauno „Žalgiriu“.
Interviu Krepšinis.lt lietuvis pasakojo apie savo kančias ir viltis, trenerių permainas bei traumų epidemiją „Baskonia“ ekipoje, įtemptą turnyro situaciją ir tai, dėl ko jam buvo „tikrai, tikrai žiauriai liūdna“.
– Šį mėnesį jau buvote registruotas Karaliaus taurės turnyrui ir ACB lygos dvikovai su Madrido „Real“. Esate pasirengęs eiti į aikštę ar prieš tai dar reikia padirbėti bendrose treniruotėse, norint susigrąžinti žaidimo pojūtį? – Krepšinis.lt paklausė T. Sedekerskio
– Žinoma, dar nesu optimalios sportinės formos, tikrai dar užtruksiu, kol ją įgausiu. Bet jei treneriui reikėtų pagalbos, jau esu pasiruošęs.
– Ar „Baskonia“ kamuojančios traumos skubina jūsų sugrįžimą?
– Ne. Klubas buvo labai kantrus, leido man visiškai pasveikti. Tikrai nebuvo jokio spaudimo paskubėti. Kiek gydytojai liepė ilsėtis, tiek ir ilsėjausi, viskas vyko pagal planą.
– Pavasarį susižeidėte nugarą, rudenį – vėl. Tai – susijusios traumos?
– Pasikartojo lygiai ta pati trauma – nedidelis stresinis stuburo slankstelio įtrūkimas. Nėra tai jokia tragedija, bėda ta, kad gyja labai ilgai. O kai reikalas liečia nugarą, nebegali daryti beveik nieko.
– Galbūt reabilitacija po pirmos traumos buvo per trumpa, jei ji vėl atsinaujino?
– Dėl to kaltinu save. Buvo pernelyg daug noro: vėl grįžau į pagrindinę komandą, troškau kuo greičiau įgauti maksimalią formą, tobulėti. Per rudens pasaulio čempionato atrankos „langą“ treneriai visiems davė išeiginių, o aš vis tiek ėjau į salę ir dirbau: keletą dienų vos ne po penkias valandas be perstojo. Tuomet vėl pradėjo skaudėti nugarą. Iš pradžių nieko blogo negalvojau, vyliausi, kad tai – tik trumpalaikis organizmo „susierzinimas“ po krūvių. Bet skausmas niekur nedingo, ir atlikus tyrimus paaiškėjo, kad iš naujo užklupo tos pačios problemos.
Esu dar jaunas, laikau tai gera pamoka: nereikia niekur skubėti. Todėl antrą kartą gydžiausi daug ramiau. Viskas užgijo gražiai, jau galima tai pamiršti.
– Visą šį laiką praleidote Vitorijoje. Ar neprailgo gydymasis svetimame krašte?
– Prailgo, žinoma. Dažniausiai čia būnu vienas, o kai dar negali sportuoti, negali keliauti su komanda, negali žaisti, išvis liūdna. Tai buvo sunkus laikas, džiaugiuosi, kad jis praėjo.
– Iki traumos buvo spėjama, kad šiame sezone jau nebebūsite niekam skolinamas ir pagaliau gausite žaidimo laiko „Baskonia“ gretose. Kaip reagavote į šias prognozes?
– Nei išsigandau, nei pernelyg apsidžiaugiau. Aš dar būdamas 18-os „Baskonia“ klube praleidau visą sezoną. Vienintelė mintis buvo, kaip šįkart seksis. Pernai pirma sezono pusė, kuomet buvau paskolintas „Burgos“ ekipai, labai nenuskilo. Negavau minučių, tai buvo visiškai nepavykęs sprendimas.
Užtat vėliau Kėdainių „Nevėžyje“ atsigavau. Dabar jau visi žino, koks rimtas yra Lietuvos krepšinio lygos pajėgumas. Manau, jauniems žaidėjams – tarp jų ir man – gauti daug minučių bet kuriame šios lygos klube yra labai svarbu. Prireikė laiko apsiprasti, bet paskui pajaučiau savo žaidimą. Ir tuomet galvojau, kad dar metus pažaisti kažkur panašioje aplinkoje būtų visai gerai. Bet „Baskonia“ nutarė mane susigrąžinti, ir man neliko nieko daugiau, kaip tik sutikti su šiuo sprendimu.
– Trauma ne tik sulėtino sugrįžimą į „Baskonia“, bet ir galbūt sutrukdė pirmą kartą pasimatuoti Lietuvos rinktinės aprangą pasaulio pirmenybių atrankoje. Dėl to apmaudu?
– Galiu tik spėlioti, ar mane būtų pakvietę. Manau, anksčiau ar vėliau toks šansas ateis. Ko man iš tiesų labai gaila, tai „nuplaukusio“ Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionato. Ir pats norėjau, ir treneris (Arvydas Gronskis – Krepšinis.lt) laukė, ir su komandos draugais buvo kalbėjęs, kad turėjome labai gerus šansus paskutiniais šios kartos metais jaunimo krepšinyje laimėti auksą. Tikrai tikėjausi, kad spėsiu pasveikti iki pirmenybių. Bet nepavyko. Tada buvo tikrai, tikrai žiauriai liūdna, liko kartėlio dėl to, kad neišėjo paskutiniais metais sužaisti už savo kartos rinktinę.
– Ar klubo viduje buvo nuojautų dėl Pedro Martinezo atleidimo ir kaip jūsų asmeninę situaciją gali paveikti Velimiro Perasovičiaus paskyrimas į jo vietą?
– Nelabai ką čia galiu komentuoti, žinoma, žaidėjams tas sprendimas buvo netikėtas, nes Pedro praėjęs sezonas buvo geras. Bet atėjo Perasovičius, su kuriuo komanda kadaise pateko į Eurolygos finalo ketvertą. Ne man spręsti, ar permainos į gera, galiu tik pasakyti, kad dabar komandos žaidimas truputį agresyvesnis, daugiau bėgame. Treneris ypač akcentuoja agresyvią gynybą ir greitą laisvą puolimą.
Kalbant apie mane, sunku ką nors spręsti. Nei su Pedro turėjau daug laiko, nei su Perasovičiumi, kažkokių individualių pokalbių nebuvo. Bus matyti.
– Jūsų sutartis su baskų ekipa galios iki pat 2022 metų. Tikitės čia ir sulaukti kontrakto pabaigos?
– Man nepatinka spėlioti apie ateitį. Vis dėlto krepšininko karjeroje būna daug netikėtumų. Pavyzdžiui, net nebūčiau susapnavęs, kad pernai atsidursiu Kėdainiuose. Gal „Baskonia“ vadovai ir turi kažkokių planų dėl manęs, o mano vienintelis planas – kiekvieną dieną tapti geresniu žaidėju nei vakar.
Žinoma, pirmiausia norisi žaisti. Jauno žaidėjo, kuris turi laukti savo valandos, etiketė jau truputį atsibodo. Norisi žengti tvirtesnį žingsnį. Aišku, pasipainiojo trauma, nebus lengva. Bet jau laikas žaisti, nes būnant tokio amžiaus užsisėdėti ant suolo, mano manymu, tikrai nėra gerai.
– Tarp „Baskonia“ jaunimo yra ir latvis Artūras Kurucas, ir estas Sanderis Raieste. Baltijos regionas dabar yra tarsi baskų žvalgų medžioklės plotai?
– Kad lietuvių Vitorijoje niekada netrūko: buvo ir Mindaugas Timinskas, ir Arvydas Macijauskas, ir Saulius Štombergas, ir Simas Jasaitis. Latvių – taip pat: ir Davis Bertanis, ir Janis Timma. Nemanau, kad čia nauja tendencija.
– Traumos pjauna tiek „Baskonia“, tiek „Žalgirį“, o turnyro situacija irgi vienodai įtempta abiem klubams. Kokių rungtynių laukiate ketvirtadienį?
– Kaip ir „Žalgiriui“, mums tai bus labai svarbus mačas. Pralaimėjome dvejas paskutines rungtynes, prieš tai dar sugriuvome Karaliaus taurės turnyre. Nesėkmė prieš Badalonos „Joventut“ ketvirtfinalyje visiems buvo didelis šokas: ir klubui, ir fanams. Tikrai nevažiavome ten galvodami, kad galime iškristi pačią pirmą dieną.
Vienu metu nuotaikos buvo prastokos, visi atrodė pavargę, bet ką padarysi, dabar reikia tai pamiršti. Eurolygoje dabar kiekvienas mačas gali lemti, ar pateksime į atkrintamąsias varžybas. Labai rimtai ruošiamės kovai su „Žalgiriu“, treneris akcentuoja, kad tai – sunkus, gerai parengtas priešininkas.
– Kaip komandos veidą pakeitė Tornikės Šengelijos netektis?
– Iki tol beveik visi kamuoliai būdavo adresuojami jam. Jo neliko, ir tai buvo šioks toks sukrėtimas. Bet manau, kad šiuo šansu labai gerai pasinaudojo ir puikiai atsiskleidė Johannesas Voigtmannas. Dėl to šiuo metu tai – jau truputį pamiršta tema. Aišku, laukiame, kada Tornikė sugrįš, taip pat ir J. Grangeris. Tačiau padėtis jau stabilizavosi, nebėra taip, kaip buvo vienu metu, kai atrodė, kad tiesiog neliko kam žaisti.