Be tėvų meilės augęs Dainius Novickas visada turėjo savo tikslą: sunki vaikystė ne palaužė, o užgrūdino

„Krepšinis yra mano gyvenimas ir taip bus iki pat gyvenimo pabaigos. Nėra nė dienos be krepšinio, jis man davė ir šeimą, ir sūnų, ir draugus, ir darbus. Viskas, ką dabar turiu, pasiekta tik krepšinio pagalba“, – tokiais žodžiais save pristato kartu su 3x3 krepšinio komanda iš Paryžiaus olimpinių žaidynių parvežęs Lietuvai bronzą, krepšinio legenda Dainius Novickas dokumentiniame filme „Aš esu Dainius Novickas“. Užaugęs be mamos meilės ir itin sunkiomis sąlygomis, jis galėjo savo gyvenimą baigti kalėjime, tačiau tapo žmogumi, kurio vardą gatvės krepšinio atstovai taria su didžiule pagarba.

Augo be tėvų meilės

Tas, kas domisi krepšiniu, Dainiaus Novicko pavardę gerai žino. Tie, kas iki šiol nežinojo, po Paryžiaus olimpinių žaidynių, jau turėjo susipažinti. Dainiaus svajonė patekti į olimpiadą šiemet išsipildė su kaupu – bronzos medaliais. Bet kelias iki jos nebuvo rožėmis klotas.

Dainius gimė 1978 metais Kėdainiuose, neturėdamas sąlygų lankyti krepšinio mokyklos, dienas leido kiemo aikštelėje ir tyliai svajojo, bet savo svajonės link ėjo kitokį ir unikalų kelią.

„Augau gūdžiais tarybiniais laikais, visą laisvą laiką leidau kieme, prie krepšio. Visada žaisdavau. Mano močiutė sakydavo, ką jūs ten darote nuo ryto iki vakaro. O mes nesvarbu koks oras, žaisdavome. Žiemą, pamenu, kokias dvi valandas kasdavome sniegą, tada žaisdavome, kol kamuolys kone užšaldavo, o kitą rytą – vėl tas pats. Niekada nėjau tik pažaisti, visada norėjau laimėti. Kai stengiesi, darai, galiausiai vis tiek fortūna atsisuks“, – įsitikinęs Dainius.