„Dracs 1991“ grupuotė save laiko vieninteliais organizuotą palaikymą po „Blaugrana“ stogu kuriančiais sirgaliais – tokia prasme, kaip tai suprantama Graikijoje, Turkijoje, Serbijoje. Ar Lietuvoje.
Nors kitose 7,5 tūkst. vietų turinčios arenos, atidarytos dar 1971-aisiais, tribūnose per rungtynes iškyla ir daugiau skirtingų vėliavų, „drakonai“ (tą ir reiškia grupuotės pavadinimas išvertus iš katalonų kalbos) išsiskiria tiek garsu, tiek vaizdu, tiek skaičiumi.
Su vienu jų Delfi kalbėjosi prieš pirmąsias Eurolygos ketvirtfinalio serijos rungtynes Barselonoje.
Nilas nuo gimimo yra tikras socios. Taip vadinami „Barcelona“ klubo nariai, turintys balso teisę renkant jo prezidentą, kurių šiuo metu priskaičiuojama apie 150 tūkst.
„Kai atėjau į šį pasaulį, tą pačią dieną senelis nuėjo į klubo biurą ir parūpino man narystę“, – pasakojo Nilas.
Pastaruosius devynerius metus jis priklauso „Dracs“. Ir nors stengiasi nepraleisti nė vienerių „Barcelona“ futbolo komandos rungtynių, į „Camp Nou“ stadioną keliauja labiau atsipalaidavęs nei į krepšinį ar salės futbolą „Blaugrana“ arenoje.
Nejaučia palengvėjimo Nilas ir prieš Eurolygos ketvirtfinalio startą – kitaip nei daugumai Ispanijos žiniasklaidos atstovų, „Žalgiris“ jam neatrodo it dangaus dovana atkrintamosioms, kurią reguliaraus sezono pabaigoje parūpino turnyro lentelėje tvyrojusi sumaištis.
Interviu Delfi katalonas pasidalino savo mintimis apie kovą su žalgiriečiais, „Barcos“ lietuvius ir jų tautiečius sugluminusius barselonietiškos prekybos bilietais ypatumus.
Apie galimas serijos baigtis
„Baigiantis reguliariajam sezonui manėme, kad „Barca“ žais su Belgrado „Partizan“ ar Stambulo „Fenerbahče“. Bet visos aplinkybės susiklostė taip, kad po paskutinio turo rungtynių išeidami iš „Blaugrana“ arenos pamatėme, jog mūsų laukia „Žalgiris“. Tai tikrai buvo netikėta.
Vis dėlto nepasakyčiau, kad apėmė didelis palengvėjimas. Daug žmonių, žurnalistų kalba, jog „Barcelona“ labai pasisekė – gavome geriausią įmanomą priešininką. Tačiau tie, kurie „Blaugrana“ tribūnose būna kiekvienose rungtynėse, žino, jog tai ne visai tiesa. „Žalgiris“ – sunkus varžovas, ypač savo arenoje. Tenykštė atmosfera – viena labiausiai ypatingų, gražu žiūrėti, kai visa arena skanduoja vienu balsu. Svečiams ten sunku, ir „Barcelona“ pati yra tai patyrusi.
Mes, sirgaliai, žinome, kaip svarbu laimėti abejas pirmas rungtynes namuose. Manau, komanda tą suvokia lygiai taip pat. Reikia sukaupti tam tikrą atsargą prieš keliaujant į Kauną, antraip tai gali būti rizikinga.
Aš asmeniškai spėčiau, kad seriją laimėsime 3-1 – nugalėsime pirmose dvejose rungtynėse Barselonoje, tada pralaimėsime pirmąsias Kaune. Tikimės, kad serija į Barseloną nebegrįš. Bet kartu nemanau, kad bus bent vienas mačas, kuris pasibaigs 20 taškų ar didesniu skirtumu. O jeigu ir komanda vargs iki penktųjų rungtynių, nieko tokio, nes mums svarbiausia – bet kokiu būdu patekti į finalo ketvertą. Nesvarbu, ar 3-0, ar 3-2.“
Apie „Žalgirio“ sirgalius ir kliūtis jiems patekti į „Blaugrana“
„Per mūsų komandų tarpusavio susitikimus į„Blaugrana“ paprastai susirenka daug „Žalgirio“ gerbėjų. Mes juos gerbiame, nes jie visada gerbia mus. Po rungtynių, kai komandos palieka aikštę, paplojame vieni kitiems. Todėl bus smagu vėl pamatyti „Žalgirį“ pas mus svečiuose.
Man sunku kalbėti apie klubo bilietų platinimo politiką, nes čia susipina daug dedamųjų: Ispanijos įstatymai, vietiniai teisės aktai. Sunku pasakyti, kas teisinga ir kas – ne. Tiesa, kad viskas buvo smarkiai sugriežtinta po pernykščių „Barcelona“ futbolo komandos rungtynių su Frankfurto „Eintracht“ (tuomet kone pusė žiūrovų „Camp Nou“ stadione buvo vokiečiai, o ekipos treneris Xavi tai apibūdino lyg rungtynes neutralioje aikštėje – Delfi).
Bet tas mačas buvo tik savotiškas detonatorius, susprogdinęs ilgalaikes problemas. Ir prieš tai ne kartą buvo kilę rūpesčių „Barcelona“ žaidžiant europiniuose turnyruose. Ne visi žmonės žino, kaip elgtis tribūnose, jei palaikai varžovų komandą įsimaišęs tarp vietinės publikos. Aš pats esu nuolatinis „Camp Nou“ lankytojas ir esu matęs negerų dalykų. Bet, pasikartosiu, ne man komentuoti šia tema.“
Apie Šarūno Jasikevičiaus ateities dilemą
„Mes pamilome Šarą dar tada, kai jis dirbo „Žalgiryje“. Jis – viena mūsų klubo legendų, nekantriai laukėme, kada jis taps „Barcos“ treneriu. Šarą ir mus sieja stiprus ryšys nuo tų laikų, kai jis žaidė šioje komandoje, o dabar niekas nepasikeitė. Aš ir kiti „drakonai“ mano, kad Šaras myli krepšinį ir mūsų komandą lygiai taip pat kaip ir mes. Taigi, jaučiamės atstovaujami savo trenerio, o mes jam atstovaujame tribūnose. Tai – ypatingas, magiškas ryšys.
Kaip jį veikia rezultatai? Sakyčiau, niekaip. „Barcelona“ pastarųjų metų rezultatai nėra tokie blogi, koks įspūdis galėtų susidaryti pavarčius vietinę spaudą. Juk du kartus iš eilės pasiekėme Eurolygos finalo ketvertą ir artėjame prie trečiojo. Tai – aukštas lygis. Taip pat per du sezonus laimėjome du Karaliaus taurės ir vieną Ispanijos čempionato trofėjų.
Sporte svarbiausia atsidurti ten, kur galima pamėginti iškovoti titulą. Ir daryti tai iki paskutinės sekundės. Aišku, kai lemia vienos rungtynės, visko pasitaiko. Svarbiausia turėti šansą.
Bet net jei dabar „Barcelona“ pralaimėtų „Žalgiriui“, nenorėčiau, kad Šaras paliktų pareigas. Žinoma, jeigu jį ateinančią vasarą kas nors pakeis, palaikysime naująjį trenerį. Tačiau aš asmeniškai viliuosi, kad Šaras išliks su mumis artimiausius penkerius ar dešimt metų. Man tai tikrai patiktų.“
Apie Š. Jasikevičiaus propaguojamą žaidimo stilių
„Tiesa, kad nors ir turime komandos lyderį bei kapitoną Nikola Mirotičių, didžiausia žvaigždė šioje ekipoje yra treneris. Jis nustato kryptį visai komandai. Man patinka, kad „Barcoje“ nebėra vietos savanaudžiams žaidėjams, viskas sukasi tik apie komandinį krepšinį. Visai „Dracs“ grupuotei atrodo taip pat. Mums svarbiausia, kad laimingi būtume sezono pabaigoje, kai ateina laikas skaičiuoti titulus.
Taip, pavyzdžiui, Vitorijos „Baskonia“ žaidimas kartais patrauklesnis akiai – gyvesnis, panašesnis į NBA, virstantis 120 taškų ar panašiai. Bet ir „Barca“ sužaidžia gražių rungtynių. Galų gale, mūsų propaguojamas krepšinis – perdėm europietiškas. O kadangi jau esame Europos krepšinio dalis, manau, tai visai tinkamas stilius. Bent jau kol laimime, nematau, kuo čia būtų galima skųstis.“
Apie Roką Jokubaitį
„Pirmą kartą pamatėme Roką žaidžiantį „Žalgiryje“. Ir iš karto pasirodė, kad jis – tarsi savotiškas žaidžiančio Šaro atspindys. Abu – įžaidėjai, abu po svarbių taškų panašiai užvedinėja publiką. Kilo mintis: kažin, ar pasikvietus Roką į Barseloną jis bus toks pat ir „Blaugrana“ arenoje? Ką gi, atsakymą gavome.
Rokas dabar – vienas daugiausiai su tribūnomis bendraujančių ir atsakomųjų reakcijų sulaukiančių komandos žaidėjų. Po rungtynių jis bene daugiausiai ploja ir mojuoja mums, taip pat dainuoja kartu su mumis. Nesu tikras, ar Rokas supranta visas mūsų skanduotes ispaniškai, bet jis dažnai prisijungia ir traukia kartu – matome, kaip dega jo akys, kaip jam tai patinka.“
Apie Rolandą Šmitą
„Manau, kad žaisdamas „Barcelona“ Rolandas parodė, koks yra profesionalas. Jis visada atsiduodavo iki paskutinio prakaito lašo – nesvarbu, ar žaistų minutę, ar pusvalandį. Turėjome vieną specialiai jam skirtą skanduotę, tik retai būdavo progų ją užtraukti, kadangi Rolandas žaisdavo mažiau už kitus savo pozicijos krepšininkus.
Bet didžiavomės, kad jis buvo mūsų komandoje, kad kovojo dėl jos iki paskutinės sekundės. Žinome, kad „Žalgiris“ Rolandui galėjo pasiūlyti didesnį vaidmenį, ir linkime viso ko geriausio.“
Apie „Dracs“ grupuotę
„Šiame sezone mūsų tribūnoje renkasi nuo 30 iki 200 gerbėjų, taigi, vidutiniškai būna apie 90 fanų. Tikiuosi, kad mačuose su „Žalgiriu“ tribūna bus pilnutėlė, nes galbūt tai bus paskutinė proga pamatyti komandą Eurolygoje šiame sezone.
Norėtume, kad likusi „Blaugrana“ smarkiau prisidėtų prie mūsų, bet yra tam tikrų kultūrinių kliūčių. Graikijos, Serbijos arenose visa publika prisijungia prie aktyviųjų sirgalių, dainuoja kartu visas rungtynes. „Žalgirio“ arenoje – taip pat. Mums norėtųsi sukurti panašią atmosferą, deja, žmonės šiek tiek drovisi prisijungti. Beje, futbole yra lygiai tas pats.
Pastaruosius septynerius ar aštuonerius metus aktyviai palaikome tiek „Barcelona“ krepšinio, tiek salės futbolo komandas – kiekvienose rungtynėse „Blaugrana“ arenoje ir, kuomet įmanoma, išvykose. Rankinio ekipą po ilgos pertraukos pradėjome palaikyti šiame sezone – bent jau tuomet, kai ji žaidžia Čempionų lygoje.
Nėra taip lengva visur suspėti, nenorime, kad dėl kiekybės nukentėtų palaikymo kokybė. Skaičiuojant vien krepšinį ir salės futbolą, per sezoną susidaro per šimtą mačų – taigi, mūsų tvarkaraštis labai įtemptas.
Ar laukiame kol kas tik kalbomis statomos naujos „Barcelona“ arenos? Na, mums tikrai sunku suprasti, kas ten iš tikrųjų vyksta. Bet negaliu pasakyti, kad dėl to esame smarkiai nusivylę. Mylime savo „Blaugrana“, mums ji – antrieji namai, magiška vieta, kokia veikiausiai niekada netaptų naujieji rūmai. Didelėse moderniose arenose – viskas kitaip.“
Apie dar prieš ketvirtfinalį Barselonoje startavusią prekybą bilietais į finalo ketvertą Kaune
„Ispanijoje tai nėra labai išskirtinė praktika, kadangi prekyba bilietais į Karaliaus taurės turnyrą taip pat pradedama likus trims mėnesiams, kai niekas dar nežino, kas dalyvaus varžybose.
Kalbant apie mane, jeigu pirksiu bilietą į Kauną, tai tik tuomet, kai „Barca“ jau tikrai bus finalo ketverte. Neįsivaizduoju, kiek „Dracs“ atstovų galėtų ten nuvažiuoti, sprendžiant iš ankstesnės patirties, tai nebūtų pigus malonumas.
Norėčiau, kad suplūstume taip pat gausiai kaip tai daro serbai ar graikai, deja, taip nebūna. Paskutiniame finalo ketverte Belgrade „Dracs“ pajėgos buvo kelių dešimčių apimties, o likusių „Barcelona“ gerbėjų atvyko gal trys šimtai.“