Buvę žalgiriečiai atvirame ir nuotaikingame pokalbyje prisiminė senutę Kauno sporto halę ir Bobano dainas jos rūbinėje, malonų vyruką už aikštės ribų, be ne aikštėje Paulių Jankūną, taip pat aptarė B. Marjanovičiaus aktorystės sugebėjimus garsiame filme „John Wick“ ir itin efektyvų jo žaidimą NBA lygoje.
Kiekvieną penktadienį „Delfi TV“ eteryje M. Kuzminskas kalbina įdomiausius krepšinio žmones – krepšininkus iš visos planetos, buvusius bendraklubius ir varžovus, trenerius, teisėjus, vadybininkus, agentus bei šokėjas.
– Svarbiausia krepšinyje yra gauti žaisti. Kiekvieną sezoną tu esi tarp efektyviausių NBA žaidėjų, net lygos istorijoje patenki tarp dešimties efektyviausių, bet vidutiniškai žaidi po dešimt minučių. Kaip manai, kodėl nežaidi daugiau?
– Nežinau. Žinau tik tai, kad turiu būti pasiruošęs prisiimti šitą vaidmenį, nes niekad nežinai, kada reikės eiti į aikštelę. Sunku pasakyti, kodėl aš nežaidžiu, bet vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, tai būti pasiruošusiam net ir mažiausiam vaidmeniui. Jie tai vadina „šiukšlių laiku“, bet man tai vis tiek krepšinis ir galimybė žaisti. Patikėk, aš kiekvieną kartą einu į aikštelę pasiruošęs padėti komandai, aš nekvailioju ir nelaukiu, kol tas laikas tiesiog praeis.
– Skaičiau straipsnį, kad tu norėjai pasilikti San Antonijaus „Spurs“ klube už 3 milijonus, vietoje to, kad pasirašytum 21 milijono dolerių vertės sutartį su Detroito „Pistons“, bet Greggas Popovichius privertė tave išvykti į Detroitą. Ar tai tiesa?
– Taip, bet žinai, pagrindinė to priežastis buvo ta, kad man ten taip patiko, kad norėjau pasilikti, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis. Pinigai man nėra pagrindinis dalykas – aš pradėjau žaisti krepšinį, nes norėjau juo mėgautis, ir ten mėgavausi. Treneris sakė: „Gerai, mums tavęs čia reikia, bet tu krepšininkas, tu turi pasirūpinti savo šeima.“ Taip viskas vyko, buvo daugiau nei tas vienas pokalbis.
Jis man pasakė daug komplimentų, jis man rašė, skambino, pasakojo, kad jis ne tik treneris, jis kartu buvo ir fanas, kuris priėmė sprendimus, jis sakė, kad širdis gali norėti eiti viena kryptimi, bet smegenys turi daryti kitus dalykus.
– Aš net neabejoju, kad tu ir toliau žaisi NBA, bet jeigu būsi laisvas agentas ir turėsi pasiūlymą iš Eurolygos komandos, dukart didesnei pinigų sumai, nei NBA pasiūlymą, ką pasirinksi?
– Nežinau. Jeigu atvirai – nežinau, bet turbūt rinkčiausi NBA. Gyvenimas paprastesnis, mažiau treniruočių. Aš esu buvęs abiejose pusėse, žinau, kaip kas kur keliauja, kas vyksta, manau, kad NBA geresnis pasirinkimas. Bet niekad nežinai.
– Kaip jauteisi, kai tave pirmąkart išmainė?
– Kai pirmąkart išmainė, galvojau: „Oho, kas čia dabar vyksta?“ Nes ruošėmės rungtynėms, buvo treniruotė. Stanas van Gundy paskambino apie penktą vakaro, sako: „Tave išmainė į „Clippers“, ačiū tau labai“. O aš toks: „Ką? Pala, kas čia vyksta?“ Jis man paaiškino situaciją ir aštuntą ryto išskridome į Los Andželą. Tiesiog va taip – ir tu jau kitoje komandoje.
Skridau su Avery Bradley ir Tobias (Harris), tad pagalvojau: „O, turėsiu draugų, aš juos pažįstu, „Clippers“ žaidžia Milošas Teodosičius, aš jį irgi pažįstu, bet pasiilgsiu šeimos, jiems užtruks, kol atvyks paskui mane ir viskas.“ Jeigu nebūtų buvusios šeimos, kuri padėtų susiruošti, nežinau, kaip man būtų pavykę. Visiškai neįprasta situacija: vieną dieną tu vienoje komandoje, kitą – kitoje. Ir niekas tavęs nieko neklausė.
Bet man mainai išėjo į naudą, Detroite žaidžiau mažai, bet Los Andžele gavau daugiau minučių, tada į Filadelfiją, atkrintamųjų varžybų komandą, kuri turėjo laimėti žiedą, bet prasileidom tą metimą nuo Kawhi (Leonardo). Sunkus metimas, bet jis jį įmetė.
– Bet kiek mačiau, tau smagiausiai buvo Los Andžele, taip?
– Smagiausiai dėl to, kad pradėjom daryti „Bobi & Tobi“ šou, šeima mėgavosi, Los Andželas yra Los Andželas, miestas arti paplūdimio, matai vandenyną, matai, kaip visi mėgaujasi gyvenimu. Smegenys atsipalaiduoja ir jautiesi kitaip. Bet kiekviename mieste turėjau po kokią nors ypatingą vietą – ne vieną, ir daugiau – ir kai dabar nuvažiuoju, atsimenu. Visuose miestuose, kur žaidžiau, man patiko. Nežinau, kaip ir kodėl, bet visuose miestuose susiradau ypatingų draugų, sukūriau ypatingus santykius su žiūrovais.
– Tai mano klausimas: tu turi namą Manheteno Byče, bet su žmona abu esat serbai. Po karjeros ketinate gyventi JAV ar Serbijoje?
– Geras klausimas. Vis dar galvoju apie tai, nesam nusprendę, mes penkiasdešimt prie penkiasdešimt. Noriu dalį laiko leisti JAV, dalį – Serbijoje.
– Nes mes – serbai, lietuviai – esam patriotai ir mums kartais sunku palikti savo šalį.
– Teisybė, teisybė. Kai mes kartu žaidėm Kaune, buvo smagu, kai mes žaidėm toje senoje arenoje, buvo nuostabu, su visais fanais. Kai žaidi naujoje arenoje – ji graži, didelė, bet senoji turėjo širdį.
– Būtent. Naujoje „Žalgirio“ arenoje smagu žaisti, bet senoji turėjo kažką ypatingo. Ji maža, žmonės visur, beveik aikštelėje, varžovams buvo sunku ten žaisti. O tu toks didelis, tau turėjo būti beveik neįmanoma joje būti, ji tokia maža.
– Ir ta maža rūbinė – kas kur sės, o, čia mano vieta.
– Dabar tavo komandoje yra slovėnas (Luka) Dončičius, latvis (Kristapas) Porzingis, puertorikietis (Jose Juanas) Barea, vokietis (Maxi) Kleberas, kanadietis (Dwightas) Powellas – labai tarptautinė sudėtis. Prašau, nesistenk būti mandagus ir pasakyk, kas tavo artimiausias draugas iš šitų vaikinų?
– Aš su visais labai artimas draugas. Negaliu tiksliai pasakyti, nes visi esam tuose pačiuose susirašinėjimuose, daug kalbamės, gal daugiausiai bendrauju su Luka, bet nedaug. Porzingis, Powellas, Kleberas, Barea – mes kalbamės telefonu, dalijamės žinutėmis. Jie visi geri bičai, negaliu išsirinkti, gal kiek artimesnis esu su Luka.
– Nes abu kalbate serbiškai, taip?
– Taip, jis kalba serbiškai. Mūsų kalbose yra šiek tiek panašių žodžių.
– Žiniasklaidoje daug kas kalba apie tavo klubo savininką Marką Cubaną. Ar žaidėjai su juo daug bendrauja?
– Mes į jį galim bet kada kreiptis, jeigu reikia patarimo, pagalbos. Kartais, labai retai, jis mus aplanko treniruotėje, visada būna rungtynėse, netoli mūsų. Nuostabus žmogus, nuostabus draugas. Atrodo, kad šalia mūsų sėdi bičiulis, ne savininkas. Jis ne toks, nėra jokios baimės jam, ne tokie santykiai. Puikus žmogus, sąžiningas, protingas, linksmas. Jeigu reikia pagalbos – visada gali į jį kreiptis. Jis man asmeniškai daug pagelbėjo ir aš jam už tai esu labai dėkingas.
– Sugrįžkim prie tavo žaidimo Kaune. Ką atsimeni iš Kauno?
– Viską atsimenu – miestą, atsimenu, kurioje vietoje gyvenau, žinau, kaip ten nuvažiuoti, dukart pakeičiau butą, daug palaikymo. Daug nežaidžiau, bet manau, kad žmonės mane mylėjo. Buvo smagu, nes jūs buvot geri komandos draugai. Mes laimėjom taurę, laimėjom lygą, BBL lygą, kažką pralaimėjom VTB, gal prieš UNIKS. Daug laimės. Atsimenu, kai finale laimėjome prieš „Lietuvos rytą“, surengėm didelį vakarėlį ir susirinko daug žmonių. Daug palaikymo, daug meilės, puiki patirtis. Viską atsimenu iš gražiosios pusės.
– Kai ką nors laimi ir grįžti į Rotušės aikštę, visi fanai tavęs laukia, puikūs prisiminimai.
– Žinai, ką sutikau oro uoste, kai atskridau? Kai pirmąkart atskridau į Lietuvą, oro uoste susipažinau su tavo tėčiu.
– Aha, jis ten dirbo.
– Juokinga situacija. Susitikti naujo komandos draugo tėtį oro uoste, smagu.
– Bet iš kur tu sužinojai, kad jis mano tėtis? Jis tau pasakė?
– Taip, jis man pasisakė.
– Jis su visais tą daro, sako: „Mano sūnus Kuzminskas“.
– Jis man patiko, buvo linksma. Smagus pasveikinimas.
– Ar tu atsimeni, kaip patekai tada į „Žalgirį“? Nes sezoną tai pradėjai Maskvoje.
– Taip, aš išvykau į Maskvą ir paskui mane paskolino „Žalgiriui“ ir ten žaidžiau likusią sezono dalį.
– Ar turi kokių nors įstrigusių lietuviškų žodžių?
– Moku visus tuos „labas rytas“, „labas vakaras“, „laba diena“, „labas“, „ačiū“. Žinau ir daugiau.
– Kaip reikia padėkoti?
– Ačiū labai? Ačiū labai. Gerai – gerai. „Davai“, žinau, kad čia ne visai jūsų žodis.
– Moki kokių nors keiksmažodžių?
– Ne, nieko. Moku tik rusiškus. Visada, kai pamatau Paulių Jankūną, sakau vieną tokį, kurį jis labai mėgsta.
– Žinai, juokinga tai, kad visi Lietuvoje galvoja, kad P. Jankūnas labai mandagus, labai ramus, bet kai kas nors papasakoja tokius dalykus, visi apie jį pradeda galvoti kitaip.
– Jis žaidžia iš širdies, jis malonus vyrukas už aikštelės ribų, bet aikštelėje – tu ir aš, mes priešai.
– O kai buvau Lietuvoje, ar valgei mūsų rožinę šaltą sriubą – šaltibarščius?
– Taip, bandžiau. Ne valgiau, bet pabandžiau. Man nepatiko, nes šalta, bet skonis geras.
– Skani, bet nepatiko?
– Taip.
– Be to, kiek pamenu iš tavo žaidimo Kaune, tu turi puikų balsą, kartais dainuodavai rūbinėje. Kokia tavo mėgstamiausia daina?
– Žinau, kad turiu gerą balsą. Visada, kai dainuoju sau, galvoju, kad dainuoju puikiai, bet kai išgirstu įrašytą, galvoju: „Kas čia taip siaubingai dainuoja?“
– Lietuvoje mes Serbiją laikome savo principiniu varžovu. Ar serbai taip pat žiūri į lietuvius?
– Taip. Jūs mylite krepšinį, mes mylime krepšinį, jūs žaidžiate gerai, žaidžiate puikiai, žaidžiate su aistra. Visada, kai žaidžiame su jumis, mums būna sunkios rungtynės. Daug kovos, daug gero krepšinio, jūs turit puikių metikų. Jūs esate krepšinio šalis ir bet kas, kas jus nori įveikti, turi gerokai suprakaituoti, gerai pasiruošti rungtynėms. Nesvarbu, draugiškas mačas, ar oficialus. Jūs esat mus stipriai atbeldę. Gera konkurencija, geros rungtynės. Daug rungtynių sužaidė šitos dvi komandos, kai kuriose dalyvavau, kitas žiūrėjau – daug aistros, širdies iš abiejų pusių. Smagu buvo ir pasižiūrėti.
– Taigi, Bobanai, ačiū kad papasakojai mums tiek puikių istorijų, tokių smagumynų, malonu su tavim kalbėtis. Labai džiaugiuosi, kad žaidi tokiame aukštame lygyje. Tu esi puikus žmogus.
– Ačiū, bičiuli, ačiū už viską. Atsiprašau visos tavo komandos, kad pavėlavau. Man patiko, buvot pasiruošę gerų klausimų, aš mėgavausi. Myliu jus, didžiausios sėkmės ir pasimatysim! Ir sėkmės tau karjeroje ir ateityje!