Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai rudenį įžengs į penktą dešimtį, bet niekas dar negali garantuoti, kad tuo metu jie jau bus pasitraukę iš profesionalaus krepšinio.
Pergalių alkio neprarandantys aukščiausi pasaulio dvyniai-krepšininkai ir šį sezoną dar svajoja apie LKL pusfinalius, nors šiuo metu jų atstovaujamas Prienų „Skycop“ klubas turnyro lentelėje kol kas ir užima tik septintą vietą.
Europos čempionato finale ir Eurolygos finalo ketverte dalyvavę Broliai tiki, kad atėjus lemiamoms kovoms – atkrintamosioms varžyboms – jų patirtis gali tapti tuo faktoriumi, kuris padės apžaisti reguliariajame sezone aukštesnėse pozicijose finišavusias komandas.
Po prieš Kėdainių „Nevėžį“ pasiektos sunkios pergalės DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ apsilankę broliai Lavrinovičiai tryško gera nuotaika, prabilo angliškai ir gyrė komentatorių Vaidą Čeponį, o kiek surimtėję papasakojo apie savo karjeros saulėlydį, tarpusavio muštynes, etapą Kauno „Žalgiryje“, auksinius laikus rinktinėje, istorinę pergalę prieš JAV, pasaulio čempionato burtus ir tai, ar kviestų Donatą Motiejūną atstovauti Lietuvai.
– Broliai, pirmiausia su pergale jus. Kaip jums ir „Skycop“ sekmadienį pavyko panaikinti dviženklį deficitą ir iškovoti pergalę 81:78 prieš „Nevėžį“?
Darjušas: – Be abejo, čia didžiausi nuopelnai treneriui, kuris paruošė taktiškai mus toms rungtynėms. Ir žaidėjai tikrai negailėjo savęs, aukojosi ir krito dėl kiekvieno kamuolio. Dabar LKL nebėra lengvų rungtynių, todėl mums kiekviena pergalė yra kaip oro gurkšnis.
– Sakote, kad paruošė taktiškai. Ar tai reiškia, kad Virginijus Šeškus akcentavo ne tik tritaškius?
Darjušas: – Ne, ir gynybą paruošė (juokiasi). Tam tikrais momentais gynėmės ir aikšte, bet nedažnai. Tarp kitko tai visai pasiteisino.
– Ar po rungtynių neteko statyti picos Martynui Gecevičiui, surinkusiam 24 taškus ir įmetusiam kelis lemiamus tritaškius bei baudas?
Darjušas: – Ne, kada šimtą taškų įmes, tada ir statysime picą, o kol kas sušių užteks.
– Kšyštofai, įmetei 5 taškus, bet dėl to, kad brolis išsibaudavo, tau teko žaisti rekordiškai ilgai šį sezoną – beveik 20 minučių. Ar nepavargai?
Kšyštofas: – Žinokite, jaučiasi, kad esu ne kokios kondicijos. Bet stengiuosi padėti komandai kiek jau išeina. Ir suprantu, kad ne visi gali žaisti po 20-30 min., ypač kai mūsų tokia situacija ir nėra daug žaidėjų. O nuovargio, kada būni aikštelėje, nejauti, tiesiog žaidi, kovoji. Iš šono gal tik matyti. Pats jei prameti metimą, tai galvoji, kad nepataikei ir tiek, bet nesupranti, jog tai galbūt dėl nuovargio. Be šiaip jei brolis sugeba po 35 min. žaisti, tai man nėra ko skųstis.
– O po šio sezono jau kabinsite savo sportbačius ant vinies ar dar ne?
Kšyštofas: – Mes dažnai sulaukiame šio klausimo, bet jau prieš 5 metus, galvojome, kad gal baigsime, o aplinkybės taip susiklosto, jog dar būname toje aikštelėje ir mėtome tą oranžinį sviedinį.
– Broliai, ar jūsų neerzina, nenervina tai, kad jus jau n metų komentatoriai vadina lėtais veteranais, niekur nebespėjančiais gynyboje? Nepykstate dėl to?
Darjušas: – Žinokite, mus visą gyvenimą vertino būtent dėl gynybos. Mes gal nestandartiškai ginamės, kažkaip gudriau. Bet, be abejo, mes esame beveik po 220 cm ūgio ir beveik 40-mečiai, todėl negalime padaryti to, ką gali 205 cm ūgio 20-metis. Tačiau galime kompensuoti kitur: gal atsistoti tinkamoje vietoje ar užbėgti kur nors.
O dėl kritikos tai normalu – reikia jos. Yra labai daug žmonių, kurie supyksta, kaip mano uošvienė, bet aš galiu pykti tik ant savęs, kad kažko nepadariau. Išanaliavęs kritiką tu tobulėji ir reikalauji iš savęs daugiau, nes supranti, kad gal tikrai reikia kažkur labiau pasistengti. Aš galiu padėkoti ne tik tiems savo kelyje sutiktiems žmonėms, kurie gyrė, bet ir tiems, kurie kritikavo.
– Matome, kad LeBronas Jamesas, persikėlęs į Holivudą, krito į duobę ir dabar gauna blokus net nuo Mario Hezonjos. Broliai, ar jums pradėjus filmuoti savo realybės šou „LavTwins“, ta užklasinė veikla ir kamerų šviesa netrukdo krepšininkų karjerai?
Darjušas: – Mums, be abejo, kažkur trukdo ir norėtųsi geriau pagulėti kojas ištiesus, bet yra kaip yra. Viskas jau buvo suplanuota prieš sezoną ir suderinta tiek su klubo vadovybe, tiek su treneriais. Mūsų tikslas – atiduoti visas jėgas aikštelėje. Aš nežinau, gal jei nebūtų to šou, mes kokiu vienu tritaškiu daugiau pataikytumėme per sezoną, bet negaliu garantuoti, kad čia yra labai blogas dalykas ir krepšinis dėl jo nukenčia. O gal būtų ir blogiau, jei nesifilmuotume.
Kšyštofas: – Mes jaučiamės gerai šitoje srityje, bet nežinome, ar tai bus pagrindinis mūsų darbas. Nes dabar tai „chichi-chacha-traliala“, nors iš tikro tai yra sunkus ir kruopštus darbas.
Darjušas: – Mes kalbame ir apie televizinį projektą, ir apie šou pasaulį. Nežinau, kaip pavyks, kol kas tai atrodo kaip hobis ar idėjos bandymas, žiūrėsime, kaip bus toliau.
– Kšyštofai, krepšinyje būna įvairių epizodų, kartais ir labai nešvarių. Vienas toks užfiksuotas praėjusį sezoną, kai tau besiveržiant link krepšio koją pakišo Paulius Jankūnas. Ar jis paskui atsiprašė tavęs ir sulaukė tavo atleidimo?
– Ten taip išėjo... Aš galvoju, kad gal nenorėdamas jis ten, paslydo jam koja (šypsosi). Ne, iš tikrųjų tai kalbėjome su Pauliumi ir jis atsiprašė. Būna aikštelėje tokių momentų, kai tu nesusivaldai arba nespėji kažkur. O jis tą situaciją išgelbėjo – kokiu būdu, gal ir negražiu, bet išgelbėjo. Teisėjai nieko nesušvilpė. Kaip sakoma, dėl pergalės visos priemonės leidžiamos.
– Kšyštofai, bet pats taip nepasielgtum? Ar kištum visgi koją irgi?
– Jeigu būtų finalas Lietuva prieš JAV ir vyksta paskutinė jų ataka, o tu matai, kad viskas, žaidėjas prabėgo pro tave ir bus lengvi du taškai, tai ką tada daryti? Juk gali išgelbėti, gal jis baudą vieną pramestų. Aišku, paskui atsiprašyčiau.
Nežinau, kaip pasielgčiau. Mano karjeroje nebuvo taip, kad aš kiščiau koją, bet suprantu ir tuos žmones, kurie tai daro.
– Broliai, dabar jūs žaidžiate kartu vienoje komandoje, bet anksčiau jums ne kartą yra tekę grumtis vienam prieš kitą net ir Eurolygoje, pavyzdžiui, kai susitikdavo „Real“ ir „Montepaschi“ ar „Fenerbahče“ ir „Montepaschi“. Koks jausmas būdavo stumdytis su broliu?
Darjušas: – Jausmas nekoks. Gaila būdavo paprasčiausiai jį daužyti ir įmesti per jį 30 taškų, todėl visada apylygiai ir baigdavome (šypsosi).
Kšyštofas: – O man negaila, todėl aš jam visada ir įmesdavau (šypsosi). Ne, iš tikro treneriai greitai pamatė, kad mus neįmanoma statyti vieną prieš kitą, nes juokingai atrodydavome ir nesigindavome 100 procentų. Negi stumsi brolį žinodamas, kad jam nugarą skauda?
Darjušas: – Kai vaikystėje žaisdavome kieme vienas prieš vieną, daužydavomės iki kraujų. Iki 15-16 metų visko pasitaikydavo, net ir muštynių. Buvo toks principinis broliškas reikalas. Draugai sustodavo ratu ir juokdavosi iš mūsų.
– Abu esate žaidę ir Kauno „Žalgiryje“: Darjušas 2003-2006 ir 2012-2013 m., Kšyštofas 2012-2014 m. Jums tai buvo smagus ir šiltas karjeros etapas ar labiau sudėtingas?
Darjušas: – „Žalgiris“ man davė pagrindą ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime. Aš ten sutikau tokius žmones kaip Antanas Sireika, Gintaras Krapikas, Aleksandras Kosauskas, kurie mane pastatė ant kojų ir kaip krepšininką, ir kaip asmenybę. Aš tikrai daug išmokau, kitaip pradėjau žiūrėti į viską, vertinti žmones. Net pasakyčiau, kad tai buvo tas laikotarpis, kai aš sutikau ir žmoną, todėl viskas susidėjo į vieną krūvą ir mano gyvenimas persivertė į visai kitą pusę – geresnį ir padoresnį kelią.
Kšyštofas: – Mano atsiminimai tokie, kad „Žalgiris“ buvo labai gera komanda ir organizacija. Džiugu, kad aš į ją papuoliau ir tapau Lietuvos čempionu. Bet vienintelis likęs nemalonus prisiminimas yra apie tai, kaip prasidėjo krizė ir perversmas, kaip žaidėjai ėmė išvažinėti, kaip nebemokėjo atlyginimų, kaip pasikeitė savininkai.
– Daugelis ekspertų teigia, kad šių metų „Žalgiris“ yra silpnesnis už pernykštį. Jūs su žalgiriečiais susiduriate aikštėje, tai ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?
Darjušas: – Aš nemanau, kad silpnesnis. Pagal rezultatus taip, gal ir galima taip vertinti, bet kaip krepšininkas jaučiu, kad „Žalgiriui“ labai nepasisekė su tomis traumomis. Tuomet prasidėjo paieškos kitos sistemos, kitokios rotacijos. Mano nuomone, tai ir yra tokių rezultatų priežastis.
– Broliai, abu esate ilgamečiai sėkmingi Lietuvos rinktinės žaidėjai, kuriems pavyko iš Europos čempionatų parsivežti ir vieną kitą medaliuką. Kas jums labiausiai įstrigo iš žaidimo rinktinėje laikų?
Kšyštofas: – Rinktinėje praleidome daug laiko ir visada atvažiuoti į ją buvo gera. Atsimenu, kad, kai gaudavau kvietimą į rinktinę, laukdavau tos dienos, kada susirinksime į ją, kada susitiks visa mūsų chebra. Tas jausmas, kai visi atvažiuoja už Lietuvą žaisti ne dėl pinigų ir visi yra vienodi.
Ten tokia atmosfera ir tokia dvasia, kuriai fundamentą paliko dar Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis ir kiti. Jaučiasi ta aura ir to jausmo aš niekada nepamiršiu. Ir labai malonu, kai už tą darbą tu dar turi prisiminimą – medalį. Juk yra labai daug gerų žaidėjų ir rinktinių, kurios jų neturi.
– Kšyštofai, esate vienas iš ne daugelio žmonių pasaulyje, kuriems yra pasisekę nugalėti net ir JAV rinktinę. Tai įvyko 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse, kai tas istorines rungtynes taikliu tritaškiu pradėjote būtent jūs. Gal išduosite paslaptį, kaip krepšinio aikštelėje pranokti pačius amerikiečius?
Kšyštofas: – Iš tikrųjų tada buvo labai gerai sukomplektuota mūsų komanda ir gerai žaidėme, o amerikiečiai kaip tik buvo atvažiavę be tokių ryškių snaiperių. Ir mes daugiau nei pusę rungtynių laiko gynėmės aikšte, nes akcentavome, kaip uždaryti baudos aikštelę, kad jie į ją nelandžiotų, kadangi yra fiziškai stiprūs, šoklūs. Pastatėme ten Eurelijų Žukauską, iš krašto mane ir drūtą vyrą Darių Songailą. Rizikavome jiems leisti mesti tritaškius, o jie nepataikė. Dar, aišku, Šarūnas Jasikevičius sužaidė įspūdingai ir mes laimėjome.
– Savaitgalį Kinijoje buvo ištraukti FIBA pasaulio čempionato burtai, kurie Lietuvos rinktinei, galima sakyti, buvo negailestingi. Lietuviams H grupėje teks galynėtis su Australija, Kanada ir Senegalu. Kaip vertinate būsimus mūsiškių varžovus?
Darjušas: – Tais laikais, kai mes žaidėme, priimtume tokius priešininkus gana ramiai. Šiais laikais krepšinis eina į priekį ir visos šalys tobulėja. Manau, kad tai – tikrai sunkus pogrupis, bet jis nėra kažkoks mirtininkų. Svarbiausia paimti pirmas rungtynes su Senegalu, kad atslūgtų įtampa, nes mūsų rinktinėje turbūt bus daug naujų ar jaunesnių krepšininkų.
– Daug kalbama apie tai, kad patyrus traumą Artūrui Gudaičiui į rinktinę reiktų pakviesti Kinijoje žaidžiantį Donatą Motiejūną. Kokia jūsų nuomonė?
Kšyštofas: – Yra trenerio sistema, bet kiekvienas krepšininkas reikalingas rinktinei ir Lietuvai.
Darjušas: – Jeigu ir nepakvies D. Motiejūno, ne bėda: brolis visą laiką pasiruošęs (šypsosi).
Žiūrėkite: yra treneris, yra sistema ir yra žaidėjas. Viskas priklauso nuo to, kaip treneris mato tą žaidėją savo sistemoje. Jeigu nemato galimybių jo išnaudoti, tai geriau tada nekviesti. Bet jei mato tą žaidėją rinktinėje, tada reikia savo ambicijas nuslopinti, kviesti jį ir daryti bendrą darbą. Žmonės nori, kad jis atvažiuotų, ir visi to reikalauja, bet jei rinktinės mechanizmas veiks ne taip, kaip reikia, tai bus nenaudinga ir pačiam Donatui, ir treneriui, ir visai Lietuvai.
– Kšyštofai, tau ir pačiam teko ir sužaisti šioje atrankoje trejas rungtynes. Kokį įspūdį susidarei apie rinktinę ir trenerį Dainių Adomaitį?
Kšyštofas: – Be priekaištų. Važiuodamas į rinktinę aš nebuvau pažįstamas su D. Adomaičiu, bet jis tikrai paliko gerą įspūdį ir kaip specialistas, ir kaip žmogus.
– Geresnis net už Virginijų Šeškų?
Kšyštofas: – Na, ne, V. Šeškus Prienuose kaip šventa karvė (juokiasi).
Darjušas: – Jis kaip ožiukas užsispyręs, liepia daryti kaip jis pasakė, neleidžia laužyti derinių. Jo geriausia frazė: „Nefantazuok“.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
