„Tai – ypatinga pergalė. Jei neklystu, Lietuvos nebuvome nugalėję 16 metų“, – po rezultatu 83:72 laimėto mačo džiūgavo T. Satoransky.
30-metis įžaidėjas išties neapsirinka – paskutinį sykį lietuvius Čekijos komanda pranoko dar 2006-aisiais.
Tuomet kontroliniame turnyre Italijoje dalyvavo rezervinės sudėties Lietuvos rinktinė.
Toli gražu ne pajėgiausios buvo ir paskutiniam pirmo atrankos etapo „langui“ Kazio Maksvyčio suburtos gretos – bent jau lyginant su tais pačiais čekais, kuriems stigo vienintelio Jano Vesely.
Vis dėlto nugalėtojams tai – nė motais.
„Aišku, šįkart lietuviams trūko savų žvaigždžių. Bet jie vis tiek visada yra stiprūs, ypač žaisdami savoje tvirtovėje“, – pergalės nenuvertino T. Satoransky.
Dvimetrinis atakų organizatorius pats labiausiai ir pasistengė, kad jo šalies krepšinis atsikratytų dar vieno nevisavertiškumo komplekso.
T. Satoransky pirmadienį Klaipėdoje darė būtent tai, dėl ko Čekija pastaraisiais metais debiutavo ir pasaulio čempionate, ir olimpinėse žaidynėse. Komandos lyderis pelnė 21 tašką, išdalino 4 rezultatyvius perdavimus, atkovojo 3 ir perėmė 2 kamuolius.
Nors jo statistikos nepapuošė 6 klaidos, T. Satoransky yra vienas tų, kuriems galutinis rezultatas svarbesnis už kitus skaičius rungtynių protokole.
„Su kai kuriais žaidėjais nacionalinėje komandoje rungtyniauju jau gal dešimt metų. Kartu dalyvavome pasaulio čempionate, olimpinėse žaidynėse – tai mums suteikia pasitikėjimo. Nors nebuvo pavykę 16 metų, tikėjome ir tuo, kad galime laimėti net ir Lietuvoje“, – švytėjo T. Satoransky, paskutiniame kvalifikacijos „lange“ sustiprinęs nacionalinę komandą kartu su Japonijoje rungtyniaujančiais aukštaūgiais Ondrejumi Balvinu bei Patriku Auda.
Pirmą atrankos etapą čekai užbaigė išlygindami savo pergalių ir pralaimėjimų balansą (3/3), kurį nešis į naują grupę.
O pradėjo nuo trijų nesėkmių iš eilės. Nepaisant to, dabar ekipos vairininkas Ronenas Ginzburgas tikina, jog čekai visuomet buvo ramūs dėl to, ką daro.
„Prieš tai žaidėme be pagrindinių savo krepšininkų. Žinome, kad su jais galime nugalėti bet ką, tad jokios panikos nebuvo. Dar kartą parodėme, kad šie žaidėjai turi liūtų širdis“, – sakė 58-erių specialistas iš Izraelio.
Nuo rudens du „liūtai“ į medžioklę trauks su Šarūno Jasikevičiaus vadovaujama gauja.
2019-aisiais pasirašęs daugiamilijoninę sutartį su Čikagos „Bulls“ pastarasis buvo tapęs geriausiai apmokamu Čekijos sportininku, bet klubui vadovaujančio Artūro Karnišovo ranka prieš praėjusio sezono pradžią išsiuntė jį į Naujojo Orleano „Pelicans“.
Jono Valančiūno atstovaujamoje komandoje T. Satoransky tenkinosi epizodiniu vaidmeniu ir nuo vasario buvo stumdomas po kitus klubus.
Dabar čekas grįžta į ekipą, kurios aprangą vilkėjo 2014-2016 metais, kai tapo Eurolygos žvaigžde.
„Tomašas su Janu suteiks komandai daugiau vieningumo, nesavanaudiško troškimo laimėti. Manau, to „Barcelona“ pastaraisiais metais ir stokojo“, – ilgamečius auklėtinius rinktinėje Š. Jasikevičiui ne be pasididžiavimo patiki R. Ginzburgas.
„Barcelona“ yra didelis klubas, ir labai ambicingas. Bus daug spaudimo, bet tai man visai patinka. Džiaugiuosi grįžęs į Europą, nes jaučiu, kad čia ir yra mano vieta. O Ispanija man – kaip antri namai“, – pasiilgti NBA nenusiteikęs pats T. Satoransky.
– Ar žaidėjas iš NBA, atvykstantis rungtyniauti į Š. Jasikevičiaus komandą, turi tam pasiruošti psichologiškai? – Delfi paklausė T. Satoransky
– Aišku, viskas bus absoliučiai kitaip nei NBA (šypsosi – Delfi). Bet jei mane geriau pažinotumėte, suprastumėte, kad man dėl to nekils jokių problemų. Aš pats kartais būnu šiek tiek pamišęs, man reikia tokių emocijų, kokių būna kupinas Šaras. Niekada nesu žaidęs tokio trenerio komandoje ir manau, kad tai yra trūkstama mano karjeros detalė. Janui – kitaip, juk jį nemažai metų treniravo Željko Obradovičius.
Manau, kad susidūrus su tokiu žmogumi reikia žvelgti plačiai ir nepriimti visų jo žodžių kaip kritikos. Tiesiog tokie yra Šaro darbo metodai. Jis gana smarkiai pakeitė „Barcelona“ veidą, yra ten nepaprastai gerbiamas. Kaskart kai nuvykstu į Kataloniją, visi apie Šarą atsiliepia tik geriausiais žodžiais.
– Kokią komandos viziją jums nubraižė Š. Jasikevičius, kai kvietė prisijungti?
– Kalbėjome apie tai, ko komandai reikia, ką galėčiau suteikti aš. Jasikevičiaus „Barcoje“ man labiausiai patinka tai, kad visi čia dalinasi panašiomis žaidimo minutėmis, dėl to rungtyniauja labai intensyviai. Manau, mums su Janu toks stilius puikiai tinka.
Šaras taip pat kalbėjo apie žaidimo bangavimą sezono metu, kuris jiems kainavo galimybę kovoti dėl Eurolygos titulo. Vis tiek manau, kad metai jiems buvo geri – „Barcelona“ dominavo Eurolygoje, laimėjo ACB pirmenybių reguliarųjį sezoną. Tačiau sezonas – ilgas, jo pabaigoje reikia kietumo. Manau, kad šiek tiek jo galėčiau pridėti.
– Rungtynes su Lietuvos rinktine iš pirmosios eilės stebėjo J. Valančiūnas, su kuriuo persimetėte keliais žodžiais ir šypsenomis. Apie ką kalbėjotės?
– Tiesiog pajuokavome tarpusavyje. Periodas Naujajame Orleane man buvo nelengvas, ir Jonas buvo vienas iš dviejų žaidėjų, kurie man padėjo. Europiečiai NBA paprastai laikosi kartu, mes turime daug bendrų temų ir požiūrio taškų. Džiaugiuosi, kad Jonas ten buvo, linkiu jam sėkmingos tolesnės karjeros NBA, kadangi jaučiu, jog jis yra ypatingas vaikinas.
– Kokį statusą turi J. Valančiūnas „Pelicans“ rūbinėje?
– Dabar jis labai pasitiki savimi. Lyginant su karjeros pradžia, jo anglų kalba smarkiai patobulėjo, daug žmonių jį gerbia. Jis – didelis vyrukas, didelis ir jo statusas. Kai Jonas kalba, daugelis klausosi – europiečiams NBA ne visada taip pavyksta. Kalbant apie krepšinį, jis atrodo kaip tipiškas senamadiškas „centras“, kokių šiais laikais jau daug nepamatysi. Kita vertus, dabar jis meta ir tritaškius, dėl to yra labai unikalus.