„Manau, kad tai yra pradžia kažko gero“, – prieš pat skrydį prisipažino jaunasis specialistas.
Savo trenerio karjerą kaunietis pradėjo besimokydamas antrame kurse, kai pradėjo treniruoti Arvydo Sabonio krepšinio centro auklėtinius. Jam teko darbuotis su Kaziu Maksvyčiu bei „auksine“ 1992-ųjų metų jaunimo krepšinio rinktine.
Kiek vėliau A. Jasilionis dirbo Libane, treniravo Kauno „Aisčių“ moterų komandą, o 2015-aisiais pateko į Vilniaus tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos trenerių štabą. Kuomet buvo atleistas šios ekipos vyriausiasis treneris Marcelo Nicola, jaunasis specialistas laikinai užėmė jo poziciją.
Likimas trenerį nuvedė į Regionų krepšinio lygą, vėliau jis darbavosi Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) – „Rasuose“ buvo Giedriaus Kurtinaičio asistentas, o vėliau tapo Šakių „Vyčio“ vyriausiuoju treneriu.
„Bum, tu niekam nereikalingas“, – trumpai ir aiškiai iliustravo šio sezono pradžią A. Jasilionis, spėjęs tapti geriausių metų NKL treneriu, diriguodamas „Vyčio“ ekipai.
Sulaukęs R. Kurtinaičio kvietimo atvykti į „Chimki“ komandą, A. Jasilionis prisipažino, kad tai buvo kiek netikėta, tačiau iššūkį priėmė.
Kai susitikome A. Jasilionis greitai pastebėjo mano žvilgsnį į lagaminą, kurį jau buvo paruošęs skrydžiui į Maskvą.
– Kas būna trenerio lagamino viduje? – nusprendžiau paklausti.
– Svarbiausia, kad jame būtų reikmenys, reikalingi darbe. Net negalvoju apie rūbus. Daiktai, kurie padeda saugoti ir gauti informaciją – kompiuteris, planšetinis kompiuteris, įvairiausios laikmenos ir, žinoma, užrašų knygutė. Nepatikėsite, bet pagrindinis dalykas, kurį vežuosi, yra pieštukai. Nesu didžiausias kompiuterių gerbėjas, noriu užsirašyti ranka. Taip man yra patogiau.
– Kiek pieštukų jūsų lagamine?
– Nemažai. Gera krūva. Svarbu, kad pieštukai būtų minkšti. Visi kiti dalykai? Pamenu, anksčiau prisikraudavau labai daug nereikalingų daiktų, kurių net neišsikraudavau. Todėl su amžiumi mokausi koncentruotis ties svarbiausiais dalykais. Rūbai, batai? Ką įsidėsiu, tą ir turėsiu.
– Ką užsirašinėjate į užrašų knygelę?
– Pastebėjau, kad neretai užsirašau motyvacinę frazę, kuri mane pastumia į priekį. Turiu nemažai užrašų knygelių arba popieriukų...
– Popieriukai dažnai pasimeta.
– Tikrai taip. Tai puikiai žinau. Pasimeta ir užrašų knygelės (juokiasi). Tačiau surasti seną popieriuką su užrašu, tarkime, seniai nedėvėto džemperio kišenėje, yra smagu. Tačiau į užrašų knygelę nugula ne tik frazės. Visai neseniai kalbėjome apie tai su Ramūnu Butautu. Jis prisipažino, kad savo užrašų knygelę visuomet pasideda ant naktinio staliuko.
Jei kas nors susisapnuoja, jis užsirašo. Ir aš šį įprotį „pagavau“. Nuolat pasidedu užrašų knygutę prie lovos. Joje užsirašau tai, kas, mano manymu, gali būti naudinga mano darbe. Tarkime, žiūriu rungtynes ir pamatau tam tikrą situaciją ar judesį, kuris, galbūt, man praverstų. Pokšt, ir užsirašau.
– Užsirašyti tai užsirašote, o kada skaitote?
– Reikia viską susisteminti. Būdavo, kad po metų atsiversdavau pasklaidyti, ką esu užsirašęs ir nieko nesuprasdavau. Todėl išsiugdžiau įprotį kiekvieną vakarą viską susisteminti, nes kartais akimirkos būsenoje užsirašau žodžiais, kurie suprantami buvo tik tą savaitę. Po kurio laiko tiesiog to nesupranti. Todėl kiekvieną vakarą dabar stengiuosi viską persirašyti suprantamais žodžiais, kad galėčiau tuo pasinaudoti ir ateityje.
– Užrašų knygelė padeda kurti save?
– Labai tiksliai pasakyta. Būtent joje tu dėlioji savo kelią, keli sau tikslus ir supranti, kokiu treneriu nori būti. Kiekvienas užrašas ir pastaba mane praturtina.
– Aurimai, pasklaidykime tą užrašų knygelę. 2015-aisiais apie jus išgirdome, kai tapote tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos vyr. treneriu. Žurnalistai jus matydavo asistento pozicijoje, tačiau sunkiai pamirštama yra ta diena, kai jums teko pirmą kartą stoti prieš žurnalistų kameras. Vargu, ar kas pamirš tą šypseną, su kuria tasai...
– Pacanas... Šis žodis labai gerai čia tinka (juokiasi).
– Su akinukais ir keista šypsena. Kada atsirado tasai treneris Aurimas Jasilionis?
– Gal tuomet ir atsirado. Nors treneris, kuris diena iš dienos kaupė patirtį, visuomet buvo. Tiesiog tuomet atėjo sunkus momentas komandai. Aš galėjau atsisakyti siūlomų pareigų, tačiau jau buvau sau pasakęs, kad niekada nevengsiu iššūkių, kurie mane gali motyvuoti.
– Tačiau jūs žinojote, kad bus bandoma jus suėsti.
– Iš dalies, taip, bet visuomet buvau labai savimi pasitikintis. „Lietuvos ryto“ vyriausiojo trenerio pareigos mane „užkrovė“. Pasakiau „tebūnie, šoksiu į tą ugnį“. Nors visi sakė, kad sudegsiu, klausė, ką darau. Ir dabar jūs man priminėte tą šypsenėlę. Tikrai savimi labai pasitikėjau.
– Iš kur tasai pasitikėjimas?
– Taip, trenerio asistentas, anksčiau dirbęs su vaikais ir moterimis. Keista, ar ne?
– Ir dalis krepšininkų komandoje buvo už jus vyresni.
– Taip, Kšištofas Lavrinovičius, Mindaugas Lukauskis. Tačiau iki šiol bendraujame. Pamenu, pirmą susirinkimą tapus vyriausiuoju treneriu. Padariau tik vieną klaidą – nekalbėjau su kiekvienu žaidėju atskirai.
Tačiau viskas sukrito į krūvą, neatradau tam laiko. Teko visus surinkti į būrį ir viską sukalbėti. Nežinau, kiek tuo metu kambaryje buvo tiesos, tačiau pajaučiau turintis tvirtą užnugarį, tikėjau, kad galime kažką gero nuveikti.
Bet mums pasitaikė labai nedėkingas tvarkaraštis – Stambulas, „Žalgiris“, Saratovas, vos nepralaimėjome Prienams. Viskas taip sukrito.
– Ar visada buvote toks pasitikintis savimi?
– To reikėtų klausti mamos, bet tikiu, kad toks buvau visuomet. Buvau mažas, vėlyvesnio brendimo, bet juk tiesą sako, kad tie maži būna patys aršiausi, stipriausiai kandantys. Gali būti, kad visuomet buvau toks įkyrus.
– Atverskime dar kelis puslapius atgal – nuo ko viskas prasidėjo?
– Tai prasidėjo „Merkurijaus“ krepšinio mokykloje. Jos įkūrėjas buvo Rimas Kurtinaitis, vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas. Šioje mokykloje augo Linas Kleiza ir kiti pajėgūs krepšininkai.
1985 metų gimimo žaidėjų komanda eilę metų tapdavo Lietuvos čempionais. Ir aš ten būdavau. Ateidavau. Vieną dieną R. Butautas kreipėsi į mane: „Nuolat čia ateini, būni, dalyvauji, bet ką tu darysi?“
– Krepšinio nežaisdavote?
– Mėgėjiškai. Dėl savęs. Aš tiesiog ateidavau į treniruotes. Tai tapo mano kasdienybe. Įteigiau sau, kad privalau ten būti.
Būdamas trylikos supratau, kad tai man yra svarbu kaip valgymas, ir miegas. Žinojau, kad į krepšinio treniruotę reikia ateiti pažiūrėti, įmesti... Man patiko, aš kaifuodavau.
Svarbiausia buvo dalyvauti procese. Niekada negalvojau, kad būsiu krepšininkas. Tai keistai skamba? Man kur kas labiau patikdavo viską stebėti iš šalies.
– O kada pradėjote užsirašinėti?
– Šešiolikos.
– Prireikė trijų metų?
– Kai R. Butautas manęs paklausė, ką gyvenime veiksiu, pamenu, kad tiesiog numykiau, kad kažkur važiuosiu, kažką veiksiu su bachūrais. Jis pasakė, kad turiu viską kryptingai daryti. Paklausiau „O ką aš veiksiu?“. Jis tiesiog atsakė: „Būsi treneris“.
Tada man atsivėrė akys. Tai mane užkabino. Prasidėjo konspektai, asistavimai treniruotėse, teisėjavimas, protokolų pildymas. Įsitraukiau į visą veiklą.
Buvo reikalų „Merkurijuje“. Tačiau mes buvome tarsi šeima – visi už vieną, vienas už visus. Buvome labai stiprūs. Iki šiol vienas kitą palaikome, bendraujame.
– Kada gimė tikrasis treneris?
– Studijų laikais vienas iš dėstytojų pasakė, jog tam, kad tikras treneris atrastų save, jis turi išdirbti ir analizuoti save penkis metus. Aš manau, kad penki metai yra per trumpas laiko tarpas, jei nori suprasti, kas tu esi. Nepamirškime, kad dabar viskas nuolat kinta – ir technologijos, ir fiziologija. Manau, kad niekada nesuprasi, kada tapai tikruoju treneriu. Galbūt, ir dabar nesi tikras treneris. Niekas nepasakys, kas yra tikras treneris. Tai tegali būti siekiamybė.
– Koks esate dabar ir koks norite būti ateityje?
– Šie metai buvo ganėtinai įdomūs. Jie privertė perdėlioti gyvenimą, atsukti atgal tai, kas buvo ir pažvelgti tai, kas bus. Manau, kad labai geras čia žodis yra „atstojus“. Šokau iš vietos, kur turėjau atsakomybių, kur teko viską laikyti ant savo pečių į „bum, tu niekam nereikalingas“. Likau šone. Galvoje tik spėjo suktis klausimai: „Tu nerenki komandos?“, „Tu netreniruoji?“ „Kas yra?“ Juk aš buvau NKL metų treneris.
Bet atsidūriau visiškai šone. Tai buvo sunku suvokti. Atsisėdau ir supratau, kad turiu pakankamai laiko viską peržvelgti: ką nugyvenau, koks žmogus esu ir kam esu reikalingas. Atsiribojau nuo visko. Liko vos keletas žmonių, su kuriais palaikydavau ryšį. Manau, kad šis laikas su savimi man daug davė.
Supratau, kokiu keliu noriu eiti. Iki šiol žmonės manęs klausia, ar būčiau linkęs ką nors keisti savo gyvenime. Aš drąsiai atsakau, kad keisti atsisakyčiau. Tikiu, kad tasai momentas, kuris privertė viską apgalvoti, man buvo reikalingas. Turėjau suprasti tam tikrus dalykus. „Vyčio“ vyriausiasis treneris? Tai dar nieko nereiškia.
Tada sau pasakiau, kad žmones mane pamatys ir už geresnės komandos vairo. Ateis tokia diena. Šie sau pasakyti žodžiai man tapo įkvėpimu.
– Bet patys nusprendėte pasiduoti tam lūžiui. Juk galėjote pasirašyti sutartį su kuriuo nors klubu?
– Galbūt.
– Tačiau pats pasirinkote būti niekur...
– Tai buvo verčiantys susimąstyti metai.
– Sužinojote, kur norite eiti?
– Taip.
– Kur?
– Į aukščiausią lygį. Noriu eiti ten, kur sugebėsiu mokytis ir tobulėti, kur galėsiu tapti geresniu treneriu, geresniu žmogumi. Tikiu, kad kriziniai metai suteikia kur kas daugiau negu komforto zona. Jeigu nori tobulėti, reikia, kad kas nors kąstų į užpakalį, kad nuolatos stumtų.
– Aš suprantu paprastą dalyką: niekas geriau negu krepšinio treneris nepasakys, kas yra krepšinis.
– Šiandien važiavau Kaune ir plakate pamačiau žodį „džiazas“. Bliamba, džiazas. Tai yra gera muzika. Krepšinis – tai įvairovės visuma. Sunku išsireikšti... Žinote, negaliu pasakyti, kas yra krepšinis.
– Užsirašykite į knygelę: „Sužinoti, kas yra krepšinis“.
– Krepšinis – tai nuostabus dalykas, nenupasakojamas žodžiais. Pasakyti banaliai nenoriu. Krepšinis – tai gyvenimas, pamokos. Tas pats džiazas.
– Kuri pamoka buvo skaudžiausia?
– Kai tik pradėjau dirbti „saboninėje“ treneris Algimantas Žukauskas pamatęs mano energiją bei užsidegimą vieną dieną atėjo ir rimtu veidu patarė: „Neįsimylėk ir neprisirišk prie treniruojamų vaikų, nes ateis diena, kai jie tave išduos“.
Tuomet nesupratau. Nepatikėjau. Atrodė, kad treneris kalba nesąmones. Galvojau, kad man tikrai taip nenutiks.
Praėjo daug laiko ir supratau, kad jis buvo teisus. Manau, kad tai yra skaudžiausia. Atiduodi širdį, stengiesi dėl žmonių – nesvarbu, ar dirbi su vaikais, moterimis, ar vyrais – ir ateina diena, kai tenka ne tik išsiskirti. Kartais ateina diena, kai tampi pats blogiausias.
Įsivaizduokite, treniruoji vaikus, ateina diena, kai jie patenka į dublerių komandą. Tavo auklėtinis pradeda dirbti su dublerių treneriu. Tu tampi nereikalingas. Nes anas yra dublerių treneris, o kas esi tu? Vaikų treneris.
Tasai momentas yra žiauriai sunkus. Tai reiškia, kad viskas baigiasi. Tai išgyventi yra sunku.
– Juk ir klubuose keičiasi žaidėjai?
– Iš pradžių atrodydavo skaudu ir tai. Juk susiasmenindavau. Bet vėliau supratau, kad tokia yra mano profesija. Kiekvieną dieną ateini ir dirbi savo darbą. Kiekvieną dieną tu ruošiesi darbo dienai ir dirbi pilna širdimi. Kažkam neįtiksi, kažkam atrodys, kad neatlikai tinkamai savo darbo? Tiek to.
Svarbiausia, kad pats žinotumei, kad atidavei visą save. Būtent supratimas, kad kiekvieną rytą gali veidrodyje žiūrėti sau į akis neteisdamas, leidžia išgyventi pačius sunkiausius momentus, kai tavęs atsisako, ar tau parodo duris.
– Pripažinkime, visi žinome, kada prisiminame trenerį – kai komanda pralaimi.
– Taip.
– O žvaigždės yra aikštėje. Kaip tasai kostiumuotas asmuo randa bendra kalbą su aikštėje neretai stebuklus kuriančiais krepšininkais?
– Tai pagrindinis raktas į sėkmę ir pergalę. Man teko garbė kartu dirbti su K. Maksvyčiu. Jis yra puikiai įvaldęs bendravimo technikas. Nepažįstu, nesutikau nė vieno žmogaus, kuris bent vieną blogą žodį pasakytų apie šį trenerį.
Krepšinyje ar už jo ribų – jis yra visų draugas. Tai daug pasako. Tai yra žmogus, sugebantis rasti kalbą su visais – nesvarbu, ar su statybininku, ar šlavėju, ar krepšininku, ar politiku. Sugebėjimas rasti bendrą kalbą su auklėtiniais ir klubo vadyba yra menas.
– Kaip susikalbate jūs?
– Nežinia, ar sugebu (šypsosi). Aš tai vadinu nuojauta, jausmu, uosle. Jaučiu žmogų. Vienas pagrindinių dalykų, kuris padeda pažinti žmogų, yra kūno kalba. Žodžiais gali apgauti, tačiau kūno kalba to ilgai daryti nesugebėsi. Per pirmuosius susitikimus su žaidėjais aš visada pasakau, kad pats svarbiausias dalykas man yra tai, kaip krepšininkas elgiasi gyvenime. Gyvenimą aš visada gretinu su krepšinio aikšte. Taip, nuklydimų mes esame turėję visi, bet vertinu pastangas siekti tam tikro tikslo gyvenime. Jei krepšininkas turi siekiamybę, rasime bendrą kalbą.
– Kiek kartų per savo karjerą esate girdėjęs „jaunas ir kvailas“?
– Tiesiai į akis?
– Taip.
– Jeigu atvirai, dar nesu sutikęs žmogaus, kuris man būtų tiesiai į akis tai pasakęs. Vertinu atvirumą. Netgi norėčiau, kad ateitų ir pasakytų. Mielai padiskutuotume. Norėčiau išgirsti argumentus. Kalba už nugaros? Tegul.
Tai reiškia, kad aš esu priekyje. Suprantama, visi pašnekesiai už nugaros gali „užparinti“, bet žinau, kad esu priekyje. Tokiais atvejais su blogomis mintimis padeda susitvarkyti meditacija arba ilgesnis pasivaikščiojimas. Puikiai padeda.
– Dabar teks dirbti su geriausiai Europoje apmokamu žaidėju Aleksejumi Švedu, apie kurio nesutarimus su tuo pačiu R. Kurtinaičiu iki šiol sklando gandai.
– Manęs tai negąsdina. Netgi įdomu. Aš visada sakau, kad jie visi yra žmonės. Nesvarbu, kokios etiketės yra užklijuotos, jie tėra žmonės. Jie yra tokie patys mirtingieji kaip ir mes. Su kiekvienu reikia rasti ryšį.
Ir tai man yra įdomu. Tikiu, kad rasime ten kalbą su visais, netgi su didžiausiais milijonieriais.
– Pripažinkime, neretai už linijos stovintys treneriai atrodo visai iš kito pasaulio negu krepšininkai. Kaip gimsta santykis?
– Apšilimas, žaidėjų pristatymai, o aš stoviu su gražiai krentančiu kostiumu, tačiau, kai tik prasideda rungtynės aš pakliūnu į transą, aš pradedu visame kame dalyvauti. Judu kartu su krepšininkais.
Kai tik yra išmetamas pirmasis ginčo kamuolys, visos sienos, buvęs atotrūkis nuo komandos žaidėjų pradingsta, tu suvienodėji su jais. Taip turi būti. Visi turi būti viena komanda. Esate vienas nedalomas darinys, vienas vienetas. Ir visiškai tau nesvarbu rungtynių metu, kaip tas kostiumas ant tavęs gula, plėšaisi, nes nori laimėti.
– Ar prisimenate visas rungtynes po tokio transo?
– Gal ir prisimenu...
– Įsivaizduokime – finalinė sirena. Kada grįžtate iš transo?
– Jeigu rungtynės laimėtos, po penkių minučių. Visas džiaugsmas trunka penkias minutes. O pralaimėjimo kartėlis tęsiasi labai ilgai – kaltini save, ieškai priežasčių. O pergalė – penkios minutės ir jau žinai, kad netrukus laukia kitos rungtynės, kurioms reikia ruoštis.
– Ką galėtumėte atiduodi dėl kasdienių tų penkių minučių?
– Norite, kad parduočiau sielą (juokiasi)? Manau, kad tos minutės neatperka būsenos rungtynių metu. Tai neatperka to transo. Tame ir yra liūdesys, kad džiaugsmas tetrunka penkias minutes, bet tu visuomet labiau pasiilgsti tų keturiasdešimties minučių, to džiazo.
Tasai sąmyšis, veiksmas priverčia viską pamiršti, jame nelieka jokių pašalinių minčių, esi stačiakampyje su žaidėjais, teisėjais, kamuoliu ir tau daugiau nieko nereikia. Tu visuomet nori laimėti. Malonumą neša pats pergalės siekimo procesas. O tas velnias su kontraktu dėl kasdienių penkių minučių... Ne, ačiū.
– Bijote Maskvos iššūkio?
– Neturiu jokių baimių. Aš turėsiu savo darbus. Ir tikrai padėsiu komandai. Noriu palikti „Chimki“ komandoje savo pėdsaką, noriu įkvėpti komandą. Manau, kad tai yra pradžia kažko gero. Tai yra šansas, kurio tikrai nepaleisiu.