Bet šie jo žodžiai nesustabdė Kauno „Žalgirio“ vyrų, netrukus net triskart iš eilės – 1985, 1986 ir 1987 metais – nukovusių Maskvos CSKA ir tapusių SSRS čempionato nugalėtojais.
O 1990 m. mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę, per visą pasaulį nuskambėjo ir Lietuvos rinktinės vardas, kai Barselonos olimpinėse žaidynėse debiutavę krepšininkai mažajame finale patiesė NVS ir laimėjo bronzos medalius.
Visuose šiuose istoriniuose įvykiuose, įskaitant ir 1988-ųjų Seulą, dalyvavo ir geležinis Lietuvos krepšinio riteris Valdemaras Chomičius.
Šiuo metu Alytaus „Dzūkijos“ trenerių štabe besidarbuojantis Choma DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ papasakojo ne tik apie šlovingus ir skandalingus praėjusio amžiaus nutikimus, bet ir dabarties aktualijas.
Pokalbyje su V. Chomičiumi – visa tiesa apie dziudo treniruotes ir tai, kas griežtesnis – Šarūnas Jasikevičius ar Andrejus Urlepas, taip pat legendinių „Žalgirio“ ir CSKA dvikovų užkulisiai, nepamirštama akistata su Michaelu Jordanu ir už Lietuvą pralietas kraujas.
Valdemaras atskleidė, kuri rinktinė – SSRS Seule ar Lietuvos Barselonoje – šventė stipriau, ką pirmiausia darė su Arvydu Saboniu, kai nuvyko į Valjadolidą, už ką buvo išvarytas LKL finale ir kodėl prieš CSKA neleidžiama laimėti.
– Treneri, savo karjeros metu garsėjote kaip nepalaužiamas kovotojas. Rimas Kurtinaitis jus netgi yra palyginęs su Leninu, kuris dirba 24 valandas per parą. Iš kur tas jūsų darbštumas?
– Vieni turi labai daug talento, kiti galbūt labai stiprūs, treti turi dar kitokių savo stiprių pusių. Bet yra žaidėjų, kurie ne visada gali būti gerame lygyje, jeigu sunkiai nesitreniruoja. Aš nepasakyčiau, kad buvau labai geras žaidėjas, kai pradėjau žaisti, bet aš siekiau viso to. Be to juodo darbo nemačiau kelio, kaip man tapti, pavyzdžiui, Modestu Paulausku. Atėjus į treniruotę su grupe vaikų ir pasitreniravus vieną valandą per dieną?
Aš lakstydavau krosą. Rytais bėgdavau nuo namų iki jachtklubo ir atgal, dar prieš visas treniruotes. Paskui dar dvi treniruotės su komanda. Ateidavau prieš jas ir mėtydavau į krepšį, kol pataikydavau 150-250 metimų, po treniruotės – taip pat tiek, kiek nusistatydavau. Bendroje sumoje kartais išeidavo gal ir virš tūkstančio. Tada per rungtynes mesdamas tu net nebegalvoji.
– Pats esate emocingas žmogus. Pamename, kaip BBL rungtynėse Estijoje protestuodamas prieš teisėjų švilpukus kritote ant grindų. Ar dirbdamas asistentu labiau tvardotės?
– Dabar yra treneris, kuris visa tai reguliuoja ir už viską atsako. Man nebėra, kaip pasireikšti, kai tik pakyli, atsistoji gal tik patarti, teisėjai iškart sodina. Jei antrą kartą pakyli, jau duoda techninę. Sutramdo taip, kad nieko negali net pasakyti.
Bet kartais būna tikrai absurdiškas teisėjavimas, ypač tada Tartu. Važiuojant ten mums pasakė, kad pamatysime – ten laimėti praktiškai neįmanoma, nes atsistos du vietiniai teisėjai ir švilps į vienus vartus. Taip ir buvo. Mūsų žaidėjas bėgo per 2-3 metrus nuo varžovo ir jam sušvilpė baudą. Surikau, kad jo nebuvo net arti, bet man skyrė techninę. Klausiu „Kame reikalas?“, o jis mane išvaro. Tada suvaidinau ir nukritau. Aišku, negražu taip, bet kartais žmogui labai sunku susivaldyti.
Pavyzdžiui, dirbant Plungėje man būtinai reikėjo minutės pertraukėlės, o aš jos nebeturėjau. Tai mečiau vandens butelį į žemę, jis ištiško, atsiprašiau teisėjų, sakiau, kad mums pabiro. Tuomet mes sugrįžome į rungtynes ir jas laimėjome. Tai čia kaip pasižiūrėsi.
– Savo laiku esate minėjęs, kad labai norėtumėte treniruoti ir Lietuvos rinktinę, ir „Žalgirį“. Ar vis dar turite šias ambicijas?
– Daug metų bandžiau tai ir daug metų dirbau rinktinėje. Man atrodo, kas būnant krepšinyje, ne pats pagrindinis dalykas yra būti vyriausiuoju treneriu. Jei papuoli į štabą ir turi bendrą mintį, ką tau reikia padaryti ir ką gali pasiekti, jau yra geras dalykas.
– Praėjusi savaitė „Žalgiriui“ buvo labai sunki ir nesėkminga, o rungtynės su CSKA išvis baigėsi skandalu, kai sekretoriatas Maskvoje lemiamu metu pradangino penkias sekundes. Kaip pats vertinate tą epizodą?
– Manau, kad tai yra negerai. Šiais laikais neturėtų būti tokių dalykų. Dabar yra labai tiksli aparatūra, kuri skaičiuoja netgi šimtąsias sekundės dalis. Ir kada vyksta tokio rango rungtynės, tokie dalykai jose neturi nutikti. Bet žinote, kada skandalai būna didžiausi? Dažniausiai tada, kai viskas eina taškas į tašką ir baigtis nusprendžiama tokiu būdu.
– Ar tai buvo padaryta tyčia?
– Ką mes galime žinoti? Galime tik taip galvoti. Visi norėjome, kad „Žalgiris“ laimėtų, todėl šiuo atveju ir palaikome jį, o ne CSKA techninį stalelį.
– Ar anais, jūsų laikais, pasitaikydavo panašių dalykų, ypač per susitikimus su CSKA, kurio pergalėmis buvo suinteresuota ir valdžia?
– Kad ir kaip būtų keista, teisėjai mus gerbė ir leido žaisti. Jeigu būtų blogas teisėjavimas, mes turbūt nė karto ir nebūtume tapę SSRS čempionais. Visi teisėjai gerbė mūsų krepšinį. Bet nutikdavo tų smulkmenų, tik nebūtinai su CSKA.
Žaidėme finale su Kijevo „Budivelnik“. Aleksandras Volkovas gavo kamuolį, varėsi jį per aikštės vidurį, o aš bėgau jį gesinti. Prieš jam išmetant nuaidėjo sirena, jis paleido kamuolį ir įmetė. Teisėjai neįskaitė to metimo. Išvažiavome žaisti į Kijevą lemiamų rungtynių, bet mums pranešė, kad federacija ir teisėjų kolegija nusprendė, jog mes Kaune pralaimėjome ir čempionų vardai atitenka „Budivelnik“. Jie žiūrėjo pagal TV laikrodį, kuris tuo metu nebuvo sujungtas vienu kabeliu su salės laiku, taigi rodė ką kita.
– Valdemarai, kaip vyriausiasis treneris ar asistentas Rusijoje darbavotės ilgiau nei dešimtmetį. Per tą laiką irgi turbūt teko susidurti su panašiais kuriozais ar neteisybe?
– Visokių buvo tų nuotykių. Rusijoje gal labiau jaučiamas tas namų parketas, ypač pas stipresnes komandas. Teko su tuo susidurti ir kovojant prieš CSKA. Bet žinote, ką teisėjai sako: „Mes švilpiame taip, kaip matome.“
Kartą mes turėjome galimybę laimėti prieš CSKA su Liubercų „Triumf“ ekipa. Pirmavome visas rungtynes ir jau beveik turėjome pergalę savo rankose. Perėmėme kamuolį, o Viktoras Chriapa iš už nugaros užsikabino už bėgančio mūsų žaidėjo. Turėjo duoti nesportinę pražangą. Bet teisėjo manymu nieko nebuvo, kamuolys tiesiog iškrito į užribį. Galiausiai mes pralaimėjome. Tai būna ten tokių nesusipratimų, aišku.
– Šie metai – jubiliejiniai Jums. Suėjo 40 metų nuo auksinio jūsų debiuto Europos jaunimo čempionate ir 30 metų nuo triumfo Seulo olimpiadoje. Ar ta proga nuvalėte dulkes nuo medalių?
– Mano namuose įvyko daug pasikeitimų – mirė tėtis, mama. Iš kambario, kuriame aš augau vaikystėje, buvo padarytas muziejus, bet kadangi įvyko daug pokyčių, visus tuos medalius palikau Joniškio krepšinio muziejui. Jie niekada ten nedulka. Galiu pakviesti visus ten apsilankyti, nuostabi vieta.
– O ar tiesa, kad Barselonos bronzą atšventėte netgi stipriau nei Seulo auksą?
– Na, pasižiūrėkite, net ir „Formulėje-1“, kur atrodo tikrai negalima vartoti šampano, po etapo laimėtojai apsipila juo, atsigeria. Kiekvienos varžybos, kurios daug ką reiškia, yra palydimos šventimu. Kai turi labai sunkų sezoną, daug dirbi, tas atsipalaidavimas išeina tik į naudą. Aš laikydavausi sportinio režimo, bet po pergalių leisdavau sau. Aš – normalus žmogus, kaip ir visi. Negi visko atsisakysi, kam tada gyventi? (šypsosi)
– Auksas Seule leido jums pradėti legionieriaus karjerą Valjadolide kartu su Arvydu Saboniu. Ką smagiausio prisimenate iš tų metų?
– Pirmiausia ką pamenu, tai, kad atvažiavome ir klube niekas nekalba angliškai. Mums surado vieną rusų kilmės vertėją, bet jis mums nelabai patiko ir su juo greitai išsiskyrėme. Gavome po tris lapus, sėdėjome vienas prieš kitą su Sabu dviese ir kartojome ispaniškai: „rankos“, „galva“, „kūnas“, „kamuolys“, „aikštelė“, „kojos“, „linijos“ ir t. t. Reikėjo suprasti, ką sako treneris, tai per tris dienas mes išmokome tuos žodžius, o po dviejų savaičių pradėjome jau daugmaž ir kalbėti.
– Ar pakalbėdavote su Sabu kada nors apie NBA?
– Valjadolide mes buvome kaimynai. Iš pradžių jis sakė, kad jam labai gerai Europoje, ir į NBA jis kažkaip nesiruošė. Bet paskui, kai nuvažiavo tenai, teigė, kad jei būtų žinojęs, kad ten viskas taip paprasta, būtų vykęs iškart. Kaip dabar prisimenu šiuos jo žodžius.
– Jums pačiam NBA lygos patikrinti nepavyko, tačiau 1992 m. Barselonos olimpiadoje gynėtės prieš patį Michaelą Jordaną. Kokia tai buvo patirtis?
– Prisimenu tik jo sportbačius šioje vietoje (ranka rodo ties nosimi – Krepšinis.lt). Kai iš užtvaros išlįsdavo mesti, aš visada norėjau jį padengti. Buvo tikrai sudėtinga. Jei darydavau apgaulingus judesius, jis į juos nereguodavo. Tada nusprendžiau žaisti paprastai.
Mes pasiskaičiavome, kad jei kovosime su jais iki galo, tai pralaimėsime gal ne 50, o 30 taškų, bet nebeturėsime jėgų mažajam finalui. Mums dar ir nesisekė pataikyti, aš pats pramečiau penkis tritaškius, bet kaifavome nuo tų rungtynių ir buvimo šalia tokių varžovų.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
