Tiesa, trūko labai nedaug, kad Izraelio vicečempionų strategas į spaudos konferenciją po ketvirtadienio Eurolygos rungtynių Vilnių užsuktų žymiai prastesnės nuotaikos.
Trečiame kėlinyje 19 taškų persvarą turėję „Maccabi“ krepšininkai nesugebėjo sustabdyti energingo šeimininkų spurto ir laimėjo tik po dramatiško mūšio rezultatu 76:74.
„Apie šias rungtynes galima papasakoti dvi skirtingas istorijas. Pirmoji dalis būtų apie puikų „Maccabi“ žaidimą 25 minutes. Antroji – apie neįtikėtiną „Lietuvos ryto“ sugrįžimą tuomet, kai atrodė, kad mes aiškiai dominuojame ir kova jau baigta. Žaidžiant Lietuvoje nieko kito ir negalima tikėtis, bet mes padarėme labai pavojingą klaidą neįvertinę šio fakto. Šįvakar lengvai galėjome pralaimėti“, – pripažino D. Blattas.
– Vilniečių spaudimas po visą aikštę trečiame kėlinyje vos nepaliko jūsų ekipos tuščiomis. Ar žaidėjai nebuvo pasiruošę rimtam pasipriešinimui? – DELFI paklausė „Maccabi“ vyriausiojo trenerio
– Akivaizdu, kad ne. Noriu pasakyti, kad ruošėmės tam, bet vis tiek sužaidėme prastai. Kita vertus, noriu jums priminti, kad iki trečio kėlinio vidurio mes lygiai taip pat naudojome spaudimą ir kėlėme tokias pačias problemas „Lietuvos rytui“.
– Kuo jums įsiminė Vilniaus ekipa?
– Jei komandai vadovauja Dirkas Bauermannas, vadinasi, jai vadovaujama gerai. Bet „Lietuvos rytas“ visuomet turėjo savo stilių, nesvarbu, koks būtų treneris ir žaidėjai. Tai – komanda, kuri bėga, mėto tritaškius ir kovoja.
Vakar buvau „Lietuvos ryto“ arenoje. Apžiūrinėjau ten kabančias buvusių komandos žaidėjų nuotraukas ir radau keletą veidų žmonių, kuriuos pats esu treniravęs: Ramūną Šiškauską, Robertą Javtoką, Šarūną Jasikevičių. Pagalvojau: Dieve, kiek puikių žaidėjų yra rungtyniavę šioje ekipoje. Jums labai pasisekė, kad tuos vaikinus galėjote matyti kiekvieną dieną. Jeigu po mirties kitame gyvenime būčiau žurnalistas, norėčiau juo gimti Vilniuje. Bet to nebus (šypsosi – DELFI).
– Buvęs „Lietuvos ryto“ žaidėjas Tyrese'as Rice'as žaidė gana mažai, bet pataikė lemiamą metimą.
– Džiaugiuosi, kad jį paminėjote. Tyrese'as yra situacijoje, kurią savo laiku reikėjo iškęsti daugybei „Maccabi“ žaidėjų. Nors jie buvo puikūs krepšininkai, vos atvykus į šį klubą jie tarsi sustodavo. „Maccabi“ – ypatinga komanda, čia žaidžia daug gerų krepšininkų, spaudimas yra didžiulis, visa šalis nuo pirmos akimirkos laukia iš naujokų stebuklų ir kritikuoja, jei jų nebūna. Bet žaidėjams reikia laiko adaptuotis, ypač Tel Avive, kur taksi vairuotojas krepšinį išmano geriau nei treneris. Beje, Lietuvoje yra lygiai taip pat.
– Atskleiskite, kiek dabar sveria Sofoklis Schortsanitis?
– Žinote, mes jo nesveriame. Mums svarbu, kaip jis juda ir kaip ilgai gali išsilaikyti aikštėje. Manau, kad šiandien, neskaitant paskutinės rungtynių atkarpos, Sofoklis smarkiai žeidė varžovus, jis tiesiog dominavo. Sofoklis yra unikalus žaidėjas – jei jį išnaudosi tinkamai, jis turės didelę įtaką žaidimui. Aišku, rungtyniauti 40 minučių jis negali, reikia atsižvelgti į situaciją, bet jam to daryti ir nereikia.
– Sklando kalbos, kad galite grįžti prie Rusijos nacionalinės rinktinės vairo.
– Rusijoje praleidau septynerius nuostabius metus. Tai – labai ilgas laikas. Tuo pačiu metu dirbau „Maccabi“ ir kituose klubuose. Septynerius metus neturėjau poilsio ir galiausiai buvau pervargęs. Atvirai kalbant, kuomet pernai pasitraukiau iš Rusijos ekipos, gavau trijų rinktinių pasiūlymus – tik nesakysiu, kurių. Bet visų jų atsisakiau. Matote, mano sūnus – puikus krepšininkas, jis žaidžia 16-mečių komandoje. Manau, ir kitą vasarą aš mielai žiūrėsiu, kaip jis rungtyniauja.
– Pabaigai, ką norėtumėte perduoti Tel Avivo taksi vairuotojams?
– Užsičiaupkite! Ne, ne (juokiasi – DELFI). Žinote, geriau papasakosiu trumpą istoriją. Kai baigiau krepšininko karjerą ir tapau treneriu, nutiko trys dalykai. Pirma: pradėjau žymiai mažiau miegoti. Antra: ėmiau žymiai labiau jaudintis. Na, o trečia: staiga visi pradėjo išmanyti žymiai daugiau už mane.