- Kodėl savo laiku nusprendėte persikelti į JAV universitetą?
- Kai persikėliau į „Wake Forest“ komandą, Lietuvos krepšinio lygos (LKL) lygis labai atsiliko nuo dabartinio. Kauno „Žalgiris“ buvo geriausia šalies komanda, o kitos ekipos tik atsirado. Tas pats Vilniaus „Lietuvos rytas“ tuomet vadinosi „Statyba“. Žalieji man pasiūlė žaisti dublerių sudėtyje antroje lygoje, deja, kitų pasiūlymų nebuvo. Aš norėjau daugiau. Tuo metu gavau pasiūlymą iš JAV ir su džiaugsmu jį priėmiau. Žinote, dėl nieko nesigailiu. Už Atlanto gavau išsilavinimą, žaidžiau NBA, atstovavau nacionalinei rinktinei.
- Kokį išsilavinimą gavote?
- Esu komunikacijų su visuomene sferos bakalauras.
- Kas labiausiai įsiminė mokslų metu?
- Timas Duncanas baigė šį universitetą prieš metus iki manęs. Pamenu, vasarą jis atvažiavo pas mus, žaidėme vienas prieš vieną lauko aikštelėje ir salėje. Pirmus ikisezoninius mačus žaidėme (Niujorko) „Madison Square Garden“ arenoje. Įsivaizduokite mano įspūdžius, kai ką tik atvykęs į šalį iš karto patekau į areną, kurią mačiau tik televizijoje. Mes laimėjome visose įmanomose rungtynėse ir turnyruose, svarbiausias iš kurių buvo NPT.
- Kas iš jūsų partnerių "Wake Forest" ekipje tapo profesionaliais krepšininkais?
- Su Joshu Howardu žaidžiau trejus metus. Gaila, kad vėliau neteko rungtyniauti vienoje komandoje, nors buvo galimybė (Vašingtono) „Wizards“ komandoje, bet jis atėjo jau po manęs.
- Kokiu būdu po NBA naujokų biržos patekote į Maskvos CSKA?
- Mane pasirinko (Bostono) „Celtics“ klubas. Po Vasaros lygos sudėtis buvo baigta komplektuoti. Klubo vadovybė paaiškino, kad šiuo metu man vietos nėra, galiu pasisemti patirties Europoje. Galiausiai aš pasirinkau CSKA. Po metų visiškai pasikeitė „Celtics“ klubo vadyba ir mane iškeitė į (Sakramento) „Kings“ komandą.
- Kartu su jumis į CSKA atėjo Dušanas Ivkovičius. Jo paskyrimas labai turėjo įtakos jūsų pasirinkimą?
- Laukiau įvairių variantų, su manimi kontaktavo Stambulo „Efes Pilsen“ klubas, vėliau gavau CSKA ekipos pasiūlymą. Ten susirinko puiki jaunoji gvardija, kuriai vadovavo Dušanas. Mums buvo keliami aukšti tikslai. Galiausiai pasiekėme daugiau, nei iš mūsų buvo tikėtasi.
- Kaip jums patiko D. Ivkovičiaus treniruočių procesas?
-Tuomet jis buvo griežtesnis nei dabar (juokiasi). Nors viskas vyko pagal situaciją. Kai turi jauną komandą ir nepatyrusius žaidėjus, privalai viską laikyti tvirtuose gniaužtuose. Taip kad mes darėme savo darbą, jis - savo.
- Dažnai „gaudavote velnių“ nuo Dudos asmeniškai?
- Kliūdavo absoliučiai visiems. Tas tai buvo. Negali juk tikėtis, kad atėjęs į naują komandą su aukščiausio lygio žaidėjais ir treneriu, pateksi į gerumo ir švelnumo kupiną pasaulį. Buvo pirmas didelis ir sunkus žingsnis iš studentų į profesionalų krepšinį. D. Ivkovičius mane padarė tuo žaidėju, koks dabar esu.
- Pirmą sezoną NBA praleidote „Kings“ klubo gretose.
- Pasinėriau į kitą pasaulį, tarp Europos ir Amerikos yra didelis skirtumas. Komandoje žaidė dabartinės ne tik savo šalių, bet ir viso krepšinio pasaulio legendos: Chrisas Webberis, Vlade Divacas, Predragas Stojakovičius, Mike'as Bibby. Pakliūti į kolektyvą, kuris kovoja dėl čempionų titulo, yra didelė laimė jaunam žaidėjui. Daug išmokau iš tų vaikinų, kaip teisingai žaisti krepšinį bei požiūrio į sportą. Rickas Adelmanas treniravo „Kings“ komandą kitu stiliumi nei Dušanas. Santykiai su žaidėjais buvo kitame lygyje. Sudėtyje buvo daug veteranų, kurie žinojo, kaip treniruotis ir siekti pergalių, todėl mumis pasitikėjo.
- Kodėl kaliforniečiai taip ir liko tik pretendentai į čempionų titulą?
-Nežinau. Tuomet mūsų konferencijoje buvo labai stiprūs klubai. Kasmet iškovodavome mažiausiai po 55 pergales reguliariame sezone. Vienoje atkrintamų varžybų serijoje pralaimėjome tris iš eilės kartus 2000-ų pradžioje čempionų titulus iškovojusiai Los Andželo „Lakers“ komandai. Kitame sezone konferencijos pusfinalio septintose rungtynėse nusileidome Minesotos „Timberwolves“ ekipai, kuri tuo metu atrodė puikiai.
- Kuris sezonas įsiminė labiausiai?
- Žinote, visi jie buvo puikūs. Pagal statistiką geriausiai sekėsi Čikagos „Bulls“ klube, gaila, kad dėl traumos teko praleisti 20 paskutinių rungtynių. Teko žaisti gimtojoje Michaelo Jordano komandoje. Atkrintamose varžybose dalyvavau beveik su visais klubais, kuriuose žaidžiau, tik su Šarlotės „Hornets“ mums iki aštuntos vietos pritrūko dviejų pergalių.
- Tačiau „Bulls“ klube jūs praleidote tik metus.
-Kitą sezoną buvo imtasi pertvarkų, sudarytas maksimalus kontraktas su Benu Wallace'u. Komandoje tiesiog neliko pinigų. Todėl pasirašiau kontraktą su „Wizards“ ekipa.
- Kuris iš pralaimėjimų NBA įsiminė labiausiai?
-Septintasis mačas minėtoje serijoje Mineapolyje: paskutinę sekundę pralaimime dviem taškais, C-Webbas meta iš kampo, kamuolys ilgai šokinėja ant lanko, bet į krepšį neįkrenta... Būtume laimėję tą dvikovą, viskas galėjo susiklostyti kitaip. Su „Bulls“ ekipa 2-4 pralaimėjome (Majamio) „Heat“ krepšininkams, o pastarieji tapo čempionais. Ypač principingos buvo „Wizards“ klubo kovos prieš Klivlando „Cavaliers“ ekipą su LeBronu Jamesu priešakyje.
- Kodėl jums nesisekė Pensilvanijoje?
- Paskutinio sezono „76ers“ klube nenoriu net prisiminti. Faktiškai mano karjera NBA baigėsi šio klubo pagalba. Po to persikėliau į Stambulo „Galatasaray“ komandą.
- Kartą pasirašėte dviejų mėnesių kontraktą su „Doneck“ klubu.
- Po sezono Turkijoje prasidėjo skyrybų su žmona procesas. Vėliau gerai pasirodžiau Londono olimpinėse žaidynėse. Maniau, kad turiu galimybę grįžti į JAV. Tačiau nepavyko ir persikėliau į Europą. Dabar net džiaugiuosi, kad likau Donecke. Vėliau pradėjau gyventi Lietuvoje ir atsiminiau, kaip čia gera. Tiek metų praleidęs Amerikoje, pradėjau pamiršti, kas yra gimtinė. Iš naujo pamilau Lietuvą. Žinoma, susiklostė itin sudėtinga situacija su dukra. Stengiuosi kuo dažniau kalbėti su ja telefonu. Ji atvyksta pas mane į svečius, vasarą aš skrendu pas ją. Tokia jau susiklostė situacija.
- Pirmą kartą rungtyniaujate Lietuvos klube.
- Norėjau pažaisti gimtinėje prieš karjeros pabaigą. Po kontrakto su Ukrainos klubu pabaigos su manimi susisiekė „Lietuvos rytas“. Ir aš dabar čia. Džiaugiuosi, kad galiu pažaisti Eurolygoje, VTB lygoje, nacionaliniame čempionate, atstovaudamas vienai geriausių šalies komandų.
- Sezonui sau iškėlėte aukštus tikslus ar žaidžiate savo malonumui?
- Laimėti kiekvienose rungtynėse. Tikslas - iškovoti kuo daugiau titulų. Mūsų sunkus grafikas, pajėgūs varžovai. Žiūrėsime, kaip viskas susiklostys.
- Turite komandą Lietuvoje, už kurią sirgote nuo vaikystės?
- Esu iš Marijampolės. Niekada nepalaikiau kažkurio konkretaus klubo. Kai buvau mažas, visi sirgo už „Žalgirį“. Tais laikais „Lietuvos ryto“ nebuvo, žaidė „Statyba“. Aš sirgau už Lietuvos krepšinį. Kai gyvenau JAV palaikiau visas mūsų Europos taurėse rungtyniavusias komandas.
- Vasarą Lietuva iškovojo Europos čempionato sidabro medalius. Nesigailėjote nenuvykęs į Slovėniją?
- Ne, esu patenkintas, kad įvyko kartų kaita. Vaikinai - šaunuoliai! Pasiekė finalą. Tiesiog, mano karjera rinktinėje baigėsi. Žaidžiau trijose olimpiadose, buvo daug Europos bei pasaulio čempionatų. Atėjo laikas užleisti kelią. Yra perspektyvių vaikinų, kurie sėdėjo man už nugaros. Dabar jie kovos už Lietuvą.
- Bet tarp talentų trūksta įžaidėjų...
- Manau, tai vienintelė pozicijoje rinktinėje, kelianti problemų. Beje, didelę pažangą kaip įžaidėjas padarė Mantas Kalnietis. Jam kaip reikiant padėjo sezonas Krasnodare, vadovaujant Jevgenijui Pašutinui. Tikiuosi, atsiras pamaina ir jam.
- Ar Jonas Valančiūnas sugebės tapti NBA žvaigžde?
- Praėjusį sezoną jis įsitvirtino (Toronto) „Raptors“ klube. O dėl žvaigždės. Jį reikia prižiūrėti. Vaikinas tikrai turi talentą ir duomenis. Reikia tik sunkiai dirbti.
- Kaip ilgai dar tikitės žengti ant parketo?
- Nežinau, viskas priklausys nuo sveikatos. Myliu krepšinį ir tai, ką darau. Tai jau ne darbas, o labiau hobis. Vaikštau į treniruotes, sportuoju, žaidžiu krepšinį. Kol leidžia fizinė kondicija, išbėgsiu į aikštelę. Dabar aš Lietuvoje, namie. Nenoriu kalbėti apie karjeros pabaigą. Gal tai įvyks po kokių dvejų metų, o gal ir po daugiau.
- Planuojate visam likti Lietuvoje?
- Taip, kol kas niekur nesiruošiu (juokiasi).