Daug dūmų, mažai ugnies? Dvyliktojo Lietuvos rinktinės žaidėjo dalia

Kiekvieną vasarą Lietuvos rinktinėje vykstantis ir visą šalį į diskusijas įtraukiantis realybės šou „Atkabinimai“ šiemet artėja prie kulminacijos. Liko tik vienas nežinomasis. Jis po paskutinio „Pliusų ir minusų“ vakaro privalės apleisti gyvenamąsias nacionalinės komandos patalpas, o trenerių štabo balsavimą išgyvenęs dvyliktukas keliaus kautis dėl Pasaulio taurės.

Nors karštų aistrų ir ginčų rinktinės sudėties išgryninimas kasmet sukelia begalę (šiemet daugelis piktinosi, jų manymu, skubotu Mato Jogėlos paslaugų atsisakymų), ekspertų ir specialistų nuomonė yra gerokai šaltesnė – dvyliktas, o neretai ir vienuoliktas ar dešimtas žaidėjas eilėje, didelio skirtumo galutiniam rezultatui nepadaro.

„Reikia turėti aštuonis žaidėjus ir kelis, kas juos galėtų pakeisti, kad būtų universalumas. O rūpintis, kas bus vienuoliktas ar dvyliktas, nereikia. Taip būna mažiau vargo besirenkant žaidėjus ir daugiau džiaugsmo bežaidžiant“, – „Delfi“ sakė 2003-aisiais kartu su lietuviais Europos čempionų karūną pasimatavęs Antanas Sireika.

Vienas iš to meto jo auksakalių Virginijus Praškevičius iki šiol figūruoja ir ne tokiame maloniame istoriniame kontekste: jis 1996-aisiais turėjo vykti į Atlantos olimpines žaidynes, tačiau paskutinę akimirką mistinėmis aplinkybėmis buvo pašalintas iš sudėties. Tuomet tik 11 krepšininkų į Džordžiją atsivežęs Vladas Garastas pats pasidabino likusiu, dvyliktu, bronzos medaliu, kuris, pagal viską, galėjo atsidurti ant netikėtai atkabinto V. Praškevičiaus kaklo.

„Laukė Atlantos žaidynės. Man kaip ir buvo garantuota vieta, bet kilo tam tikrų konfliktų ir aš atsisakiau. Buvau karštakošis žaidėjas – toks, kur sako viską, ką galvoja. Kažkaip nebesinorėjo ten būti ir išvykau. Po to laikraščiai labai daug neteisybės, nebūtų dalykų prirašė. Komentuoti aš nenoriu: buvo kaip buvo“, – apie staiga ne pagal planą pasisukusius reikalus kalbėdamas su „Delfi“ prisiminė Virgis.

Savo ruožtu V. Garastas susiklosčiusią netradicinę situaciją yra nušvietęs kiek detaliau.

„O buvo taip. V. Praškevičius treniruotėse nesistengė, buvo atsipalaidavęs. Prie manęs priėjo Arvydas Sabonis su Rimu Kurtinaičiu ir sako: „Treneri, negi jį vešite į olimpiadą? Mes nenorime už jį laimėti medalio.“ Surengėme susirinkimą su trenerių štabu, rinktinės lyderiais, buvo ir Valdas Adamkus. Pasvėrę visus argumentus nusprendėme jo atsisakyti“, – taip apie barnį rinktinėje „Lietuvos žinioms“ pasakojo legendinis strategas.

Kaip matome, tapti prizininkais, net ir olimpinėse žaidynėse, galima ir neturint dvyliktuko. Kita vertus, pačiam tam dvyliktam žaidėjui dalyvavimas aukščiausio rango turnyre sukelia tikrą euforiją ir padovanoja neįkainojamą patirtį, kuri dažnu atveju garantuoja papildomą motyvaciją ir priverčia dar labiau stengtis tiek treniruotėse, tiek ir klubinio sezono metu, atlikti šuolį karjeroje ir tapti tvirtu ramsčiu.