„Kai jau artėja karjeros saulėlydis, supranti, kad kiekviena treniruotė yra džiaugsmas. Kai tau 29 ar 30 metų – to dar nesupranti, o kai pabaiga artėja, pagalvoji, kažkur tą ar aną galėjau padaryti geriau. Tai nėra graužatis – tiesiog supranti, kad mėgautis labiau galėjai ir anksčiau. Anksčiau eidavai į darbą ir tiek, o dabar eini ir nežinai, kada bus tavo paskutinė treniruotė“, – LKL.lt svetainei sakė Utenos ekipos veteranas.
39 metų 190 cm ūgio T.Delininkaitis šį sezoną fiksuoja 5,4 taško, 1,7 atkovoto kamuolio ir 4,6 naudingumo balo vidurkius.
Pergalių pastaruoju metu uteniškiams trūksta ir jie su 11 laimėjimų bei tiek pat nesėkmių turnyro lentelėje yra penkti. Į tai sureagavo ir sirgaliai, kėlę plakatą „Treneri, ar dar ne laikas?“. Visko karjeroje matęs T.Delininkaitis į šią situaciją žvelgia paprastai.
„Natūralu, kad žmonės reiškia savo nepasitenkinimą. Būkime biedni, bet teisingi: mes per maždaug 13 rungtynių laimėjome tik 4 kartus. Natūralu, kad žiūrovų ir mūsų pačių rezultatai netenkino. Nieko blogo tame nematau, tai vyksta visame pasaulyje“, – sako jis.
LKL.lt portale – pokalbis su T.Delininkaičiu apie sugrįžimą į „Betsafe-LKL“, mėgavimąsi krepšiniu, stabilumo stoką Utenoje ir turėtus NKL klubų pasiūlymus.
– Kiek skirias nuotaika „Uniclub Casino – Juventus“ klube, lyginant tą, kuri buvo jums vos atvykus ir kuri yra dabar?
– Nepasakyčiau, kad nuotaika pasikeitė. Mūsų žaidimas banguoja, vienerios rungtynės geresnės, kitos – prastesnės, nėra stabilumo.
– Ko iki stabilumo trūksta?
– Sunku pasakyti. Dabar mums daug pridėjo didelio žmogaus atvykimas, Koreniukas tikrai praplėtė rotaciją ir pagelbėjo treniruotėse. O kaip bus toliau, žiūrėsime.
– Kokį pirmą įspūdį jums paliko Vladislavas Koreniukas, kuris iki sezono pabaigos liks Utenoje?
– Jis – tvirtai sudėtas, galintis padėti užtvarų statyme, kovoje dėl kamuolių ir t.t. Manau, kad jis mums duos labai daug naudos. Žinau, kad jis yra praeityje žaidęs Lietuvoje, bet, atvirai sakant, aš jį žaidžiantį matau pirmąkart. Nelabai jį atsimenu iš anksčiau. Krepšinis dabar gana greitas, centrai – mobilūs, bet man Vladislavas turi panašumų su Simu Galdiku. Tiek žaidimo stiliumi, tiek viskuo.
– Adreiano Payne’o išvykimas palengvino dalią visai Utenos ekipai ir jos žaidėjams?
– Man sunku apie jį daug kalbėti, nes kartu prabuvome apie porą savaičių. Daugiau papasakoti galėtų komandos draugai. Taip, jis turėjo šiokių tokių minusų, suprantant tai, ką įgyvendinti prašė treneris. Tas tikrai matėsi. O ar mums palengvėjo, ar pasunkėjo, atsakyti sunku. Jei treneris jo nematė komandoje, reiškia, kažkas buvo ne taip.
– Neseniai treneriui Žydrūnui Urbonui sirgaliai iškėlė plakatą „Ar dar ne laikas?“. Kaip jūs pats ir žaidėjai reagavote, kuomet jį išvydote?
– Natūralu, kad žmonės reiškia savo nepasitenkinimą. Būkime biedni, bet teisingi: mes per maždaug 13 rungtynių laimėjome tik 4 kartus. Natūralu, kad žiūrovų ir mūsų pačių rezultatai netenkino. Nieko blogo tame nematau, tai vyksta visame pasaulyje. Kai žaidžiau „Ryte“, jei skaičiuosime ir asistentus, tai per 4 metus pakeičiau 28 trenerius. Būdavo, 3 mėnesiai ir pakitimas, jei rezultatai netenkina.
– Jums kaip žaidėjui, kuris rungtyniavo, pvz., Graikijoje, taip parodyta sirgalių pozicija turėtų atrodyti gana švelni.
– Aš iš tų žmonių, kuriems patinka, kai kiti reiškia savo nuomonę. Kitas klausimas, kaip tu į tai reaguosi. Man visi šie dalykai suprantami, normalūs. Pamenu, kažkada buvo situacija, kuomet du žaidėjai išvyko iš „Neptūno“ (Girdžiūnas ir Butkevičius – LKL.lt past.) ir visi pyko, sakė, jog išdavė klubą. Aš žiūriu iš kito kampo: jei tada žmonės negavo pinigų, jie ir priėmė sprendimus. Krepšininko karjera vis tik nėra labai ilga, reikia ir užsidirbi.
Taip ir čia į situaciją galima pažvelgti iš skirtingų kampų. Mums gal atrodo, kad nereiktų skubotų sprendimų, reikia duoti treneriui šansą, bet visa tai sprendžia klubo vadovai. Jei mes žaistume gerai, niekas tokių plakatų nekeltų.
– Kalbant apie jūsų sugrįžimą į „Betsafe-LKL“ pirmenybes, kiek malonus ir lengvas, o gal sunkus jis jums buvo?
– Sunkau nieko nebuvo, tiesiog reikėjo laiko, kad įgaučiau sportinę formą. Ji dabar yra gera, viskas tvarkoje, belieka mėgautis krepšiniu ir žaisti. Aišku, būtų dvigubas malonumas, jei pavyktų pasiekti pergales, ypač prieš komandas, kurias laikome artimiausiomis varžovėmis kovoje dėl aukštesnių pozicijų. Tada nuotaika prieš atkrintamąsias būtų geresnė.
– Ar jūsų fizinė forma buvo ta, kokia buvote patenkintas iškart, ar laiko adaptacijai prie žaidybinio ritmo vis tiek prireikė?
– Padirbėti turėjau, žinojau savo silpnąsias vietas, tai nebuvo paslaptis. Nebuvau žaidęs 5 prieš 5, buvo praėjęs ilgas tarpas nuo praeito sezono pabaigos Jonavoje, tad turėjau daugiau individualias treniruotes ir ruošiausi sezonui su „Kuršiais“.
Man trūko ne tiek treniruočių, kiek paties žaidimo 5 prieš 5. Vis tik Palangos komandą reikia suprasti: aš nebuvau jų oficiali dalis, treneris žiūrėjo savo daržo, kaip reikės žaisti jam. Kas iš to, kad jis man leistų žaisti treniruotėse, kai rungtynėse reikėtų kitų žaidėjų. Atvykdamas į Uteną labiausiai bijojau, kaip įsiliesiu į pilnavertį žaidimą. Turėjau mėnesį ir labai galvojau, ar spėsiu. Turiu omenyje ne tiek fizinę formą, kiek žaidimą.
– Anksčiau minėjote, kad grįžus į „Betsafe-LKL“ gretas vėl grįžo jauduliukas, mėgavimasis sirgaliais ir žaidimu. Kiek laiko prireikė, kol viskas vėl tapo įprasta ir kasdieniška?
– Pora rungtynių buvo tokių, bet, kas blogiausia, tarp mačų buvo nemaža pertrauka. Kai žaidi 2–3 rungtynes per savaitę, jos eina kaip konvejeris, nieko nespėji. Aš iš tų žaidėjų, kurie analizuoja visas rungtynes: jos baigiasi – aš atsisuku, pasižiūriu, kokias klaidas darau, kad jų nekartočiau. Kai sužaidi blogai, norisi visa tai kuo greičiau taisyti treniruotėse arba, dar geriau, rungtynėse. Kad viskas užsimirštų. Kai žaidi kas 6–7 dienas, lauki rungtynių, kad pasitaisytumei kuo greičiau.
– Kuo dabar labiausiai mėgaujatės „Betsafe-LKL“?
– Mėgaujuosi tuo, kad treneris man suteikė šansą grįžti į lygą, kad jis manyje pamatė kažką, kas paskatino išlaikyti iki sezono galo. Kai jau artėja karjeros saulėlydis, supranti, kad kiekviena treniruotė yra džiaugsmas. Kai tau 29 ar 30 metų – to dar nesupranti, o kai pabaiga artėja, pagalvoji, kažkur tą ar aną galėjau padaryti geriau. Tai nėra graužatis – tiesiog supranti, kad mėgautis labiau galėjai ir anksčiau. Anksčiau eidavai į darbą ir tiek, o dabar eini ir nežinai, kada bus tavo paskutinė treniruotė.
– Ar apsidžiaugėte, kuomet „Uniclub Casino – Juventus“ nusprendė jus išlaikyti iki sezono pabaigos, tad neteko sukti galvos dėl naujų darbo paieškų?
– Taip, ir tas pirmas mėnuo buvo toks įdomus. Kuomet žinai, kad lieki iki sezono galo, tai ir judi ta kryptimi, o čia pasąmonėje vis buvo noras pasirodyti geriau, kad užsirekomenduotumei treneriui. 2–3 savaitės dar buvo okey, bet paskutinė jau ėjo lėtai, buvo nežinomybė. Aš iš tų žmonių, kurie mėgsta viską susidėlioti: yra užklasinė veikla, šeima ir t.t. Ir nežinai, ką daryti, liksi ar neliksi.
Paskutinę savaitę buvo ir kitų pasiūlymų, atsirado ir NKL klubų variantų. Mano mėnesio sutartis su Utenos klubu baigėsi tik pora dienų anksčiau nei užsidarė registracijos terminas į NKL pirmenybes, tad buvo minčių, ar liksiu, ar reikės kur važiuoti. Kai treneris nusprendė mane pasilikti, viskas nurimo, susidėliojo. Dabar žinau, kad jei kokios rungtynės nepasiseks, yra laiko pasitaisyti.