„Tada man tai buvo tragedija, tokia pati savijauta išliko iki šių dienų. Iš visų CSKA krepšininkų aš situaciją išgyvenau skaudžiausiai, sviro rankos. „Žalgirio“ krepšininkai pergales prieš mus laikė nacionaline idėja, o tai jiems suteikė didžiulį pranašumą žaidžiant namuose. Taigi, jeigu jūs man parodytumėte keletą ištraukų iš tų legendinių serijų, aš vėl greičiausiai sau įspirčiau dėl tų pralaimėjimų. „Žalgiris“ ir visi lietuviai man buvo principiniai varžovai. Tiek klubiniame krepšinyje, tiek rinktinėje“, – pokalbį su „The Baltic Times“ pradėjo S. Tarakanovas.
„Krepšinis per trisdešimt metų pasikeitė iš esmės. Šiandien žaidėjams pasakoma viskas, ką reikia daryti aikštėje – nuo pačių smulkiausių detalių. Kada tu turi padėti koją, kada pakelti ranką. Tuomet tokių dalykų nebūdavo. Pavyzdžiui, aš prisimenu, kad „Žalgiryje“ mane dengdavo žemesni žaidėjai, ypač dažnai Valdemaras Chomičius.
Todėl logiška, kad kamuolį man reikėdavo adresuoti, kuomet užsiimdavau poziciją greta krepšio, ant ūselio. Deja, komandos draugai tiesiog negalėdavo ar nemokėdavo to padaryti. Gerai pasirengusiai komandai buvo visiškai aišku, ką reikia daryti: ištraukti Arvydą Sabonį iš po krepšio ir tuo pasinaudoti. Tačiau tai pavykdavo toli gražu ne visiems“, – kalbėjo jis.
Anot S. Tarakanovo, „Žalgirio“ krepšininkai žaisdami su CSKA dažnai naudodavo „nešvarius“ triukus, kurie praslysdavo pro arbitrų akis.
„Man labai dažnai tekdavo dengti R. Kurtinaitį, kuris buvo tiesiog košmaras, kai naudodavosi A. Sabonio užtvaromis.Pasakyčiau taip: A. Sabonis dažnai statydavo nelegalias užtvaras, kuomet išskėsdavo savo rankas, išnaudodavo alkūnes ir tu tiesiog negalėdavai prasibrauti pro tą žmogų-kalną. Šiandien jis už tokį žaidimą užsidirbtų tris ar keturias pražangas puldamas, tačiau anksčiau jis tuo puikiai pasinaudodavo ir gudrumu išvengdavo problemos. O R. Kurtinaičiui tereikėdavo laisvesnio pusmetrio, kad jis sugebėtų šauti iš toli ir išnaudoti savo snaiperišką talentą“, – dėstė rusas.
Nor pats dažnai būdavo kaltinamas dėl įvairių gudravimų aikštėje, S. Tarakanovas ir vėl pirštu bedė į žalgiriečius.
„Algirdas Brazys buvo tiesiog puikus aktorius. Tačiau neslėpsiu, kad ir pats kartais tokiais triukais pasinaudodavau. Tai veikdavo abiejose aikštės pusėse, tačiau mane erzindavo, kad dažnai būdavau kaltinamas vaidyba. Jeigu pasižiūrėtumėte atidžiau, patys didžiausi „flopperiai“ aikštėje buvo Sabas ir Kurtinaitis, – tęsė S. Tarakanovas. – A. Sabonis buvo itin protingas žaidėjas ir savo krepšinio intelektą išnaudodavo kovodamas su Vladimiru Tkačenka
„Nieko naujo – CSKA turėdavo pačius atletiškiausius žaidėjus iš visos Sovietų Sąjungos. Skirtingai nuo populiarios nuomonės, dauguma iš jų buvo laimingi prisijungę prie galingos Maskvos komandos. Jie galėjo pasakyti savo buvusioms ekipoms, kad buvo „priversti“ prisijungti prie CSKA, tačiau dauguma iš tikrųjų to norėjo. Vienintelis žmogus, kurio CSKA norėjo, bet nesugebėjo gauti, buvo A. Sabonis. Ir tai yra geras dalykas, kad jis pasiliko Kaune – „Žalgiris“ tiesiog buvo ideali vieta visiems tiems Lietuvos žaidėjams“, – pažymėjo jis.
Paklaustas apie Rusijos ir Lietuvos krepšinio mokyklų skirtumus, S. Tarakanovas blykstelėjo ironija.
„Specifinė Rusijos krepšinio mokykla neegzistavo. Nors žaidėjų buvo daug, daugelis iš jų buvo prastai paruošti taktiškai, susirinkę iš Uralo ir Sibiro, primityvaus mąstymo. Bėgti ir mesti – tai buvo pagrindinės užduotys, kurias mes vykdydavome treniruočių metu. Baltijos šalyse viskas buvo kiek kitaip. Lietuvoje buvo krepšinio mokykla, kadangi šioje šalyje krepšinis – populiariausia sporto šaka, – konstatavo jis. – Kiekvienas žaidėjas, net ir ne pats talentingiausias, turėjo tam tikrą supratimą.
Man apskritai fenomenu liko R. Kurtinaitis. Šis žmogus niekada neapšilinėdavo prieš rungtynes. Aš negalėdavau pabėgti nė 10 metrų be specialių pratimų, o šis vaikinas galėdavo žengti į aikštę kad ir vidurnaktį, pusiau apsimiegojęs, ir pataikyti seriją savo legendinių tritaškių.“
Ilgametis CSKA S. Tarakanovas su Maskvos komada 8 kartus tapo Sovietų Sąjungos čempionu, o su sovietine krepšinio rinktine iškovojo auksą Seulo olimpiadoje, tris kartus tapo Europos ir kartą – pasaulio čempionu. Profesionalo karjerą jis baigė 1992-aisiais, po sezono Belgijoje.