Dar kartą krepšininkas į Prienus sugrįžo 2014–2015 metais, tačiau sezono metu persikėlė į Panevėžio „Lietkabelį“.
Su „Prienų“ ekipa jis 2013–aisiais triumfavo LKF taurėje, o sezone prieš tai užlipo ant trečio pakylos laiptelio Lietuvos krepšinio lygos pirmenybėse. Būtent pastarasis apdovanojimas ir yra vienas brangiausių A. Labuckui.
„Neseniai namuose dariausi trofėjų kambarį ir dėliojausi pagal svarbą visus medalius. Tikrai žinau, kad trečios vietos medalis yra vienoje garbingiausių vietų ir kelia didžiulius sentimentus“, – tinklalapiui bcprienai.lt teigė 30-metis žaidėjas.
Sekęs „Prienų“ komandos situaciją praėjusį sezoną A. Labuckas nutarė duoti žodį komandos fanams ir patikino, jog tokio prasto rezultato kaip praėjusiame sezone nebebus.
„Galbūt nuskambės labai ambicingai, bet duodu žodį, kad paskutiniai neliksime. Aišku, visko būna sporte, bet faktas, kad ne ten Prienų vieta“, – pridėjo krepšininkas.
A. Labuckas praėjusį sezoną tapo Latvijos čempionu su VEF ekipa bei buvo išrinktas į Latvijos visų žvaigždžių rungtynes, 2014–aisiais jis su „Šiauliais“ triumfavo BBL pirmenybėse. A. Labuckas per karjerą yra žaidęs Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje bei Ispanijoje.
– Prienuose jau esate žaidęs dukart, tad kokie prisiminimai iš šios komandos?
– Atsiminimai tik geriausi. Visada sakiau, kad tai yra mano komanda ir neturiu nė vieno blogo žodžio apie ją. Buvo ir pergalių, ir pralaimėjimų, tačiau yra išlikę tik patys geriausi atsiminimai ir apie komandą, ir apie trenerį, ir apie tą patį Prienų kraštą. Taip išėjo, kad šiame krašte praėjusiais metais ir savo vestuves švenčiau. Todėl tikrai tik geriausi atsiliepimai iš praeities ir žiūrint tiek į ateitį. Manau, kad laukia įdomus sezonas.
– Vis dėlto nė vieną kartą ilgai Prienuose neužsibuvote. Kodėl?
– Pirmą kartą žaidžiau pusantrų metų, tada komandai gerai sekėsi ir pačiam neblogai sekėsi. Tikriausiai atsirado kitų, patrauklesnių pasiūlymų, šansų karjeros šuoliui. Bent jau tada taip mąsčiau. Manau, kad buvau tiesiog jaunesnis ir viskas sprendėsi ta diena, kadangi nebuvo dar nei šeimos ir bandžiau užsikabinti karjeroje.
O antrą kartą išvažiavus, atsimenu, kad komanda susidūrė su finansinėmis problemoms, o pačiam irgi galbūt nebuvo didelio stabilumo gyvenime ir tiesiog treneris Gintaras Kadžiulis paskambino, pasikvietė ir persikėliau į „Lietkabelį“. Visgi sporte taip jau kartais įvyksta. Dėl finansinių nesklandumų ne vienas sportininkas yra palikęs savo komandą, bet tikiuosi, kad komanda nelaiko pykčio, kaip ir aš jo niekada nelaikiau ir tikrai yra smagu grįžti.
– 2013 metais su Prienais laimėjote LKF taurę, tais pačiais metais pasiekėte LKL pusfinalį. Kokie atsiminimai iš šio sezono?
– Vienas įsimintiniausių sezonų karjeroje. Pastaruoju metu dar buvo gerų sezonų ir Rygoje. Tačiau kalbant apie Lietuvą, tai čia buvo, manau, geriausia komanda, kurioje kada nors esu žaidęs. Turėjome gerų, individualiai stiprių krepšininkų, kurie persikėlė į aukštesnį lygį ir vis dar jame žaidžia. Taip pat ir kolektyvas, pamenu, buvo labai geras. Visi gyvenome vienoje vietoje, bendravome, draugavome ir buvome viena didelė šeima, kas ir atsispindėjo rezultatuose.
– Prieš tai sezoną buvote užbaigęs Prienuose ir iškovojote trečiąją vietą LKL čempionate. Pavadintumėte tai vienu didžiausių laimėjimų karjeroje?
– Neseniai namuose dariausi trofėjų kambarį ir dėliojausi pagal svarbą visus medalius ir tikrai žinau, kad trečios vietos medalis yra vienoje garbingiausių vietų ir kelia didžiulius sentimentus. Tad atsakant į klausimą, tai tikrai taip. Kadangi Lietuvoje žiūrint į 25–erius metus, tai sakykime „Rytas“ ir „Žalgiris“ užima tas pirmas dvi vietas, o visiems silpnesniems klubams mažasis finalas tampa, kaip ir didysis finalas. Tikrai yra didelė garbė ir tai išliks visam gyvenimui.
– O koks trofėjus tame kambaryje yra pats svarbiausias?
– Labai vertinu pernai iškovotą Latvijos čempionato auksą, kadangi buvo labai sunkus sezonas tiek fiziškai, tiek dėl traumų, tiek dėl gerų emocijų, todėl tikrai labai vertinu tą auksą. Ir taip pat minėtoji LKL čempionato bronza.
– Jūs buvote pirmas paskelbtas komandos naujokas. Prieš pasirašant sutartį nebuvo baimės, kad nežinote su kuo dar teks žaisti kartu?
– Ne, nebuvo baimės. Jeigu aš neklystu, man jau Prienuose kartą taip buvo, kad buvau pirmas pasirašęs sutartį. Tad baimės nebuvo jokios, nes buvau kalbėjęs apie situaciją su treneriu Virginijumi Šeškumi ir suprantu, kad reikia nuo kažko pradėti. Tikėjausi, kad komandai tai bus geras atspirties taškas, o aš pats buvau tvirtai apsisprendęs, kad noriu žaisti Lietuvoje. Prienai man yra arti namų ir esu žaidęs čia ne vieną sezoną, tad man buvo vienintelis klausimas – ar treneris ir komanda vis dar nori mane matyti Prienuose? Ir kai sužinojau, kad tiek trenerį, tiek komandą viskas tenkina, tai aš negalvojau nei penkių minučių.
– Kaip vertintumėte komandą jau papildžiusius naujokus?
– Net ir draugai rašo, kad komanda savo pirkiniais labai stebina. Aš pats amerikiečio (Austino Arianso) nelabai žinau, bet su Leonavičiumi yra tekę žaisti kartu ir tą patį latvį pažįstu (Davį Lejasmeierį). Tad vertinu labai pozityviai. Kol kas laukiu tolimesnių žinių ir nekantrauju pradėti sportuoti. O kaip jau bus toliau, tai čia gali pasakyti tik pati komanda. O mes laukiame, manau, kad dar bus keletas didesnių žmonių ir tada jau turėsime stiprią komandą.
– Praėjęs sezonas Prienų komandai buvo labai sudėtingas. O kokie tikslai bus šį sezoną keliami ir kokie asmeniniai jūsų tikslai?
– Galbūt nuskambės labai ambicingai, bet duodu žodį, kad paskutiniai neliksime. Aišku, visko būna sporte, bet faktas, kad ne ten Prienų vieta. Tikiuosi, kad su kiekvienomis rungtynėmis žengsime žingsnį į priekį. Nors dar labai sunku yra spręsti, kokia bus komanda, kaip visi susižais. Galbūt prasidėjus pasiruošimui bus galima labiau atsakyti į šį klausimą. Bet tikrai manau, kad paskutiniai neliksime ir kovosime dėl atkrintamųjų ir tikėkimės, kad ne dėl 7–8 vietų, o 5–6, kas tik atvertų didesnes galimybes atkrintamosiose.
O pats asmeniškai pasiilgau lietuviško krepšinio, komandinio krepšinio, kuo Prienai visada ir garsėjo. Niekada nebuvau tas žaidėjas, kuris labai gilintųsi į statistiką, o jau ir metai man ne tie, kad dar reikėtų kažkokių savigarbos išraiškų. Tiesiog tikiuosi padėti komandai, tikiuosi būsiu naudingas. Išsigydžiau visas traumas, esu sveikas, pasiruošęs sezonui ir žiūrėsime. Tikiuosi gero, kokybiško ir sėkmingo sezono.