Vieną iš galingiausių sudėčių Europoje subūrusi „Barcelona“ šiuo metu yra vienvaldė Eurolygos reguliariojo sezono lyderė, o Ispanijoje prieš keletą savaičių džiaugėsi pirmuoju sezono trofėjumi.
Š. Jasikevičiaus treniruojama komanda Madride iškovojo šalies Karaliaus taurę, ant menčių paguldžiusi tris varžovus. Ketvirtfinalyje dramatiškai po pratęsimo palaužta Malagos „Unicaja“ (103:93), pusfinalyje įveikta Vitorijos „Baskonia“ (77:68), o finale itin įtikinamai pranoktas turnyro šeimininkas „Real“ klubas – 88:73.
Triumfo skonį po pertraukos „Barcelonos“ žvaigždėms pajusti padėjęs Š. Jasikevičius šį pasiekimą itin emocingai pažymėjo kartu su žaidėjais – kaip dabar sako pats, „išlaisvino viduje pasislėpusį vaiką“.
Maža to, visai netrukus „Barcelona“ paskelbė dar vieną džiugią žinią – į komandą sugrįžta viena klubo legendų, kadaise kartu su pačiu Šaru spėjęs pažaisti 40-metis Pau Gasolis.
Ko iš savo buvusio bendražygio tikisi treneris iš Lietuvos? Ką jam ir klubui reiškia pirmasis trofėjus? Ko Šaras tikisi iš jau šį sekmadienį vyksiančių „Barcelonos“ klubo prezidento rinkimų? Ir kaip įtemptą trenerio darbą jam pavyksta suderinti su šeimyniniu gyvenimu?
Apie visa tai treneris papasakojo duodamas interviu ispanų krepšinio žurnalui „Gigantes del Basket“. Pateikiame įdomiausias pokalbio ištraukas.
– Apie ką pagalvojote iš karto po pergalės Karaliaus taurėje?
– Tiesą sakant – nežinau, mėgavausi akimirka. Nepaprastai džiaugiausi dėl savo vaikinų. Kai kuriems iš jų laimėti šį titulą buvo labai svarbu. Taurės turnyras trunka visą savaitgalį, ilgą laiką turi būti ypatingai susikaupęs, kad viską atliktum gerai. Žinojome, kad kai kurie momentai bus sunkūs, kad reikės kentėti. Bet galutinė pergalė buvo pelnyta, labai pelnyta. Įveikti „Baskonia“ ir „Real“ tuo būdu, kuriuo juos įveikėme, tikrai geras rezultatas.
– Ar labai didelis skirtumas tarp jausmo po pergalės būnant žaidėju ir šio jausmo būnant treneriu?
– Jausmas yra toks pat. Tačiau nutinka taip, kad būdami treneriais retkarčiais norime parodyti esantys solidūs, net ir pergalės akimirką bandome sukurti kažkokį įvaizdį. Tačiau aš toks būti nenoriu. Man patinka švęsti su savo vaikinais. Noriu išlaisvinti vaiką, kuris gyvena manyje, ir iš tikrųjų tuo labai mėgaujuosi. Tai buvo momentas, kai reikia švęsti – su komandos personalu, su visais žaidėjais. Tokie yra šlovės, pergalės momentai. Tačiau vieningiems būtina išlikti ir sunkiomis akimirkomis. Tikrai mėgavausi pergale, nes žaidėjams ji buvo labai reikalinga.
– Klubo sirgaliai labai simpatizuoja dabartinei komandos sudėčiai. Ar jaučiate tai, nepaisant fakto, jog tribūnose nėra žiūrovų?
– Taip, tikrai jaučiame žmonių simpatijas, nors ir negalime dažnai ir daug laiko praleisti už salės ir savo namų ribų. Dabar vienintelė tiesa yra ta, jog iškovojome titulą, tačiau žmonės tikisi daug daugiau ir pamažu, diena iš dienos, turime dirbti toliau. Laimėta taurė nėra savaitgalio rezultatas – tai pasiruošimo sezonui, trenerių štabo, ilgo žaidėjų darbo rezultatas. To tikrai nesukonstruosi vienas, tai yra komandinis pasiekimas.
– Kolektyvinė gynyba, dalijimasis kamuoliu – tai niuansai, geriausiai apibūdinantys šiandieninę „Barcelonos“ komandą. Kaip jums pavyksta suvienyti žaidėjus į vieną kumštį?
– Gera gynybai nėra susijusi su žvaigždėmis. Tai – pastangos ir pasiaukojimas. Taip pat supratimas, kada reikia protingai prasižengti – nors tai gali lemti ir atsisėdimą ant suolo – yra nepaprastai svarbus. Ir vaikinai tikrai labai stengiasi. Puolime svarbūs žaidėjai suvokė, kad laimėti žaisdžiant vien tik individualiai – nepavyks.
Jiems reikia vieniems kitų, o treneris reikalingas tam, kad padėtų žengti tuo pačiu keliu. Vienišas žaidėjas niekada nenuvers kalnų krepšinyje, nes tai yra komandinis sportas. Aš noriu, kad krepšininkai aukotųsi aikštėje, kad gynyboje dėtų pastangas, dirbtų net ir juodą darbą. O puolime jie turi mėgautis, tačiau išlikti komanda. Žinoti, kad jei vieną dieną tu surenki 5 taškus, o komandos draugas – 20, kitą dieną viskas gali būti atvirkščiai. Tai man reiškia žaidimą kartu.
– Kai buvusiam Kauno „Žalgirio“ žaidėjui Augusto Limai gimė vaikas, plačiai paplito tuometinis su vaikais susijęs jūsų pasisakymas spaudos konferencijoje. Kokią vietą jūsų paties gyvenime užima krepšinis?
– Vieną iš svarbiausių vietų mano gyvenime. Tai dalykas, kuris privalo derėti su mano gyvenimu, jo būdu. Mano šeima turi suprasti, kad joje yra vyras, kuris kartais tiesiog nebūna namuose, tačiau aš pats taip pat turiu dėti dideles pastangas, kad galėčiau praleisti daugiau laiko kartu su jais ir gerbti juos.
Būtent tai yra pats pats reikšmingiausias dalykas – šeima. Metuose būna labai sunkių savaičių, kurių metu žaidžiame po ketverias rungtynes – tokiais atvejais savus pamatyti labai sudėtinga. Tikrai sudėtinga, bet tu turi turėti moterį, kuri tave supranta, supranta situaciją. Taip pat ir vaikai supranta, kad būna periodų, kai tėčio nėra namuose. Apskritai save laikau likimo apdovanotu, kad turiu šį darbą. Būtų puiku, jei tai pavyktų tęsti ir toliau.
– Esate ypač reiklus, bet žaidėjai jus labai gerbia. Kur čia paslaptis, ir apskritai kur yra tokio bendravimo ribos?
– Tiesą sakant, nežinau kur yra ribos. Esmė būti nuoširdiems. Turiu omenyje, aš privalau būti nuoširdus su jais, o jie – su manimi. Jie turi žinoti, kada savo darbą atlieka gerai, o kada – blogai. Žmogiška kažką daryti blogai, klysti, tačiau ne dvi-tris dienas paeiliui. Tokiais atvejais patenkame į blogą dinamiką. Ir jie žino, kad aš sakysiu viską tiesiai šviesiai. Vaizdo įrašai kartais padeda išlaikyti šį balansą ir leisti pasakyti: „Atkreipk dėmesį į tai, ko aš tavęs prašiau, ir ką tu iš tikrųjų padarei“. Ir aš pats kartais akivaizdžiai suklystu, tai reikia pripažinti.
– Cory Higginsas tapo Karaliaus taurės MVP. Kaip jam pavyksta priimti tokius tinkamus sprendimus aikštėje?
– Visų pirma reikia pažymėti, kad jis yra nuostabios sportinės formos. Jaučiasi itin patogiai. Ir kai Nikola Mirotičius finale turėjo tam tikrų problemų, nes gavo skaudų smūgį, Cory teko prisiimti daugiau atsakomybės. Kartais žaidėjas tobulai tinka tavo planams įgyvendinti, o kartais – ne. Tačiau mes turime daug opcijų. Vieną dieną gali būti Nikola, kitą – Cory, trečią – Brandonas Daviesas...Turime ir metikų, kurie gali pridaryti bėdų varžovams išlįsdami iš užtvarų. Mano darbas – išnaudoti komandos stipriąsias puses kiekvienose konkrečiose rungtynėse.
– Pakalbėkime apie Leo Westermanną. Kuo jis pagerina komandos žaidimą būdamas aikštėje?
– Tai vienas iš tų žaidėjų, kurių indėlis kartais gali nebūti matomas plika akimi, tačiau jis visuomet atiduos kamuolį komandos draugui būtent tą akimirką, kai tai reikia padaryti. Jis žino, ko prašo treneris. Nėra kažkuo labai įspūdingas, tačiau yra vienas protingiausių krepšininkų Eurolygoje. Jam kol kas dar trūksta žaidimo ritmo, tačiau Leo yra pasiruošęs – žino, kada reikia prasižengti, kada atlikti perdavimą.
– Ar „Barcelona“ jau demonstruoja geriausią savo krepšinį, ar sezono pabaigoje vaizdas gali dar labiau pagerėti?
– Sezono pabaigoje titulus laimi komandos, kurios pamažu gerina žaidimą per visus 10 mėnesių. Būtent tai ir darome. Esame daug geresni, nei buvome rugsėjį ar spalį ir dabar sustoti nereikia. Visuomet reikia galvoti apie tai, kai tapti dar geresniems.
– Užbaikite frazę. „Kai baigsite sezoną, būsite patenkintas jeigu...“
– Jeigu būsime pirmi. Be jokių abejonių. Tai būtų didžiulė laimė. Dėl to ir esame Barselonoje, kad laimėtume.
– Į Barselonos klubą atvykote po ilgos pertraukos. Ar jis labai pasikeitė nuo jūsų žaidimo metų čia?
– Taip, nemeluosiu. Klubas išgyveno prastą epochą, visi laukiame kovo 7-osios, kai vyks rinkimai į prezidento postą. Tikrai norisi, kad klubui viskas klostytųsi sėkmingai, kad sirgaliai būtų patenkinti.
– Ko prašytumėte naujojo prezidento?
– Klubo sporto sekcijose turime pačių geriausių pasaulio atletų, yra puikių trenerių. Ir norisi, kad būtent sportas rūpėtų treneriams ir žaidėjams, kad įsivyrautų ramybė. Kad galėtume dirbti tą, dėl ko čia ir susirinkome. Ir kad valdžia rūpintusi tuo, kuo ir turi rūpintis – įvaizdžio klausimais, marketingu... Aišku, esu pajuokavęs ir dėl to, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti krepšiniui.
– Sirgaliai jus greitai pamilo, kaip savo laiku pamilo futbolo komandą treniravusį Josepą Guardiolą. Ar patinka toks palyginimas?
– Nemeluosiu, tikrai kad patinka. Tačiau iki Guardiolos man dar labai labai toli...
– Svetislavas Pešičius, Aito Garcia Renesesas... Ar įsivaizduojate save dar dirbantį būnant jų amžiaus, ar ši veikla pernelyg išsunkia?
– Tiesa, kad ši veikla labai išsunkia ir faktas, kad treneris realiai gali galvoti tik apie tai, kaip išgyventi artimiausią savaitę. Tai labai sunkus darbas ir aš puikiai suvokiu, kur ir kodėl atsidūriau. Kadangi nebegaliu žaisti... dabar treniruoju.
– Paskutinis klausimas. Ką šiai komandai gali duoti Pau Gasolis?
– Yra du su šiuo klausimu susiję dalykai. Pirmasis yra tas, kad Pau, atvykdamas į Barseloną, iš karto yra didžiulis privalumas visam klubui, sirgaliams, klubo istorijai. Antrasis, ir galvoju, kad jis yra esminis – Pau fizinė forma. Jis nežaidė beveik dvejus metus ir mes nuoširdžiai turėsime įvertinti, kuo krepšininkas mums gali padėti, kokia jo forma – svarbiausia čia yra tai, kad pats Gasolis tai puikiai supranta. Esu įsitikinęs, kad Pau bus nuoširdus su manimi ir kartu mes padarysime geriausia, ką galime padaryti ir jam, ir visam „Barcelonos“ klubui.
Šį vakarą „Barcelona“ Eurolygoje žais 29-ojo turo rungtynes – namuose priims Vitorijos „Baskonia“ ekipą su Roku Giedraičiu ir Tadu Sedekerskiu. Nors P. Gasolis jau yra atvykęs į Barseloną, šiame susitikime legenda dar nežais.