Atlydėjo visa šeima
„Labai sunku“, – paklaustas, kaip tokiai žemyno krepšinio periferijai kaip Bulgarija įmanoma išugdyti Eurolygos MVP, nė nemirktelėjęs atsako S. Vezenkovas vyresnysis.
Praėjusią savaitę panašių klausimų jis sulaukė ne vieną ir ne du kartus.
Finalo ketverto išvakarėse jo sūnus Kaune buvo inauguruotas pirmuoju bulgaru, pelniusiu naudingiausio Eurolygos žaidėjo apdovanojimą.
Neabejotinai būtų tapęs ir naudingiausiu finalo ketverto krepšininku, jei ne žudikiškas Sergio Llullo dūris likus 3 sek. iki finalo pabaigos.
Madrido „Real“ dramatiškai nugvelbė nugalėtojų taurę iš favoritu laikyto „Olympiakos“, o paskutinis sezono asmeninis prizas nukeliavo čempionų bokštui Walteriui Tavaresui.
S. Vezenkovo statistikos vidurkiai per dvejas rungtynes „Žalgirio“ arenoje siekė 24 taškus, 7,5 atkovoto kamuolio, 3,5 rezultatyvaus perdavimo ir iš viso 26,5 naudingumo balo.
27-erių puolėjas visą sezoną žaidė taip, kad diskusijos dėl Eurolygos MVP išsikvėpė dar žiemą.
Todėl prieš finalo ketvertą Eurolygai nepavyko nustebinti Sašos – kaip, pavyzdžiui, prieš dvejus metus Vasilije Micičiaus, kuris su komandos draugais atėjęs į vaizdo peržiūrų kambarį analizuoti pusfinalio varžovų žaidimo ekrane staiga išvydo savo seserį, pranešusią gerąją naujieną.
Bet tradicijos buvo laikomasi – Eurolygos naudingiausio žaidėjo vardą praėjusį ketvirtadienį pirmoji ištarė Sašos sesuo Michaela, atvykusi į Kauną pasveikinti ir palaikyti brolio kartu su tėvais Saško ir Janka.
„Mano šeima man davė viską, ką turiu krepšinyje, bet pirmiausia suformavo mane kaip žmogų. Sekiau savo tėvo pėdomis, mama būdavo visada ir visur, kai man tik ko prireikdavo, o sesuo buvo idealas, į kurį norėjau lygiuotis. Jiems aš skolingas už viską, ką turiu šiandien“, – žemai lenkėsi laureatas.
Kažin, ar tarp tūkstančių į Kauną suplūdusių graikų aistruolių buvo bent vienas, per lemiamas sezono kovas labiau trypęs kojomis ir grąžęs rankas nei „Olympiakos“ puolimo lokomotyvo tėvas, pats ir nulėmęs sūnaus ateitį.
Savų legendų neturėjo – teko skolintis
Kad ir kaip laiko srovė permainė miestą, 60-mečiui Saško viešnagė Kaune sužadino nemažai prisiminimų.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis čia lankėsi bent tris kartus.
Kaip ir sūnus, Saško profesionaliai žaidė krepšinį – netgi toje pačioje pozicijoje.
Atstovaudamas klubams jis didelių aukštumų nepasiekė, bet su Bulgarijos rinktine tris kartus pasirodė Europos pirmenybėse – 1985, 1989 ir 1991 metais.
Tuo metu žaidėjo, ėjusio ir nacionalinės komandos kapitono pareigas, keliai kryžiuodavosi su Lietuvos krepšinio pažibomis, atstovavusiomis SSRS rinktinei.
„Jie rengdavo treniruočių stovyklas Bulgarijoje, todėl dažnai žaisdavome draugiškas rungtynes. Esu žaidęs prieš Arvydą Sabonį, Rimą Kurtinaitį, kitus“, – kalbėdamas su Delfi, prisiminė Saško.
Kaip ir minėti kolegos, pasibaigus Šaltajam karui jis ilgai nedelsęs paliko socialistinį bloką, tik pasuko ne į Vakarus, o į Pietus.
1991-2002 metais dabar jau žilagalvis buvęs krepšininkas rungtyniavo įvairiuose Kipro sostinės Nikosijos klubuose.
Saulėtoje Viduržemio jūros saloje pasaulį pirmąkart ir išvydo Saša.
Kipre krepšinis – ne ką labiau įsitvirtinęs nei Bulgarijoje. Bet Eurolygos MVP tėvas ginasi nevertęs atžalos žengti tuo pačiu keliu.
„Tiesiog tokios buvo gyvenimo aplinkybės. Nuo trejų metukų jis visą laiką leisdavo greta krepšinio aikštės. O būdamas maždaug ketverių jau žinojo visų Europos ir NBA žvaigždžių pavardes“, – šypsosi Saško.
Tarp jų – ir lietuviškas: tėvas mėgdavo pasakoti apie geriausius savo karjeros metus, kai varžėsi su žemyno elitu.
Saško žodžiais, bepigu auginti talentus tokiose šalyse kaip Lietuva, Slovėnija ar Serbija – pamėginkite tai padaryti Bulgarijoje ar Kipre.
„Neabejoju, kad Sašai užaugti geru krepšininku čia, Lietuvoje, būtų buvę žymiai lengviau. Čia eidami į treniruotes vaikai jau žino, kad ir jiems įmanoma pakilti iki aukščiausio lygio, nes kiti prieš juos tą jau padarė. Prieš akis jie visada turi pavyzdžius, į kuriuos galima lygiuotis, mato sėkmės istorijas.
A. Sabonis, R. Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Šarūnas Jasikevičius – tokie vardai traukia į krepšinį vėlesnes kartas. Aš pats apie tuos vaikinus Sašai esu ausis išūžęs, pripasakojęs daugybę istorijų.
Bulgarija tiesiog neturi savų idealų, kurių pėdomis būtų galima sekti. Na, neturėjo iki šiol. Tikiu, kad Saša kaip tik ir tapo tuo sektinu pavyzdžiu Bulgarijos vaikams, ir tai yra be galo svarbu“, – įsitikinęs krepšinio veteranas.
Ankstyvas katalonų pasiūlymas
Žaisti krepšinį S. Vezenkovas pradėjo po tėvo sparnu – Nikosijos APOEL klubo jaunimo komandoje.
Bet greitai jų keliai ilgam išsiskyrė. Saško sulaukė pasiūlymo grįžti į tėvynę – 2002-aisiais jis tapo istorinio Bulgarijos krepšinio flagmano Sofijos „Academic“ vadovu, epizodiškai ėjo ir klubo vyriausiojo trenerio pareigas.
Kažin, ar Nikosijoje su mama likęs Saša dabar būtų linksniuojamas viso žemyno krepšinio mėgėjų, jei ne persikėlimas į Salonikus, kurį žaidėjo tėvas vadina lemtingu karjeros žingsniu.
Sulaukęs 14 metų S. Vezenkovas prisijungė prie „Aris“ jaunimo komandos ir pagaliau pateko į krepšiniu kur kas giliau kvėpuojančią aplinką.
„Graikijoje susiformavo jo pasaulėžiūra, charakteris, ten ir prasidėjo jo karjera“, – neabejoja Saško.
Sofiją nuo Salonikų skiria mažiau nei 300 km, tad tėvas ėmė dažniau matyti sūnų – atvažiuodavo aplankyti kartą ar du per savaitę. Ne taip, kaip pastarajam dar gyvenant Kipre – sykį grįžęs pas šeimą Saško apsižiūrėjo, kad jo įpėdinis išstypo net 17 cm.
O po kelerių metų krepšinio žvalgai ir agentai jau pradėjo žymėtis S. Vezenkovo pavardę riebiais brūkšniais.
„Saša nuo mažens turėjo išskirtinę krepšinio nuovoką. Jis puikiai suprato žaidimą ir labai gerai įsisąmonindavo, ties kuo jam reikėtų padirbėti, kaip tobulinti savo kūną“, – teigia Saško.
2011-aisiais jo atžala debiutavo Graikijos čempionate, 2013-aisiais buvo išrinktas geriausiu jaunuoju lygos žaidėju, o dar po dvejų metų jau buvo rezultatyviausias ir naudingiausias pirmenybių krepšininkas.
Netrukus atkeliavo „Barcelona“ pasiūlymas, kuriam šeima nepajėgė atsispirti – nors galbūt ir vertėjo.
Ispanijoje laukė žymiai didesnė konkurencija ir ribotos galimybės pasireikšti.
„Galbūt žingsnis į „Barcelona“ Sašai buvo pernelyg ankstyvas, gal jis dar nebuvo iki galo pasiruošęs tokiam lygiui. Bet šios istorijos moralas būtų toks: kai reikalai pakrypsta ne taip, kaip tikėjaisi, problemų reikia ieškoti ne aplinkoje, o kritiškai įvertinti save patį.
Nėra ko keiksnoti trenerių, teisėjų, komandos draugų, klubo vadovų, nereikia ieškoti kaltų – visada naudingiau pačiam ieškoti išeičių. Žinoma, lengviau, kai atsiduri tarp žmonių, kurie tavimi tiki. Bet nėra nė vieno trenerio, kuris specialiai neleis į aikštę žaidėjo, galinčio jam atnešti rezultatą. Iš kitos pusės, jeigu pats nečiupsi pasitaikiusios progos, kas dar galėtų tai padaryti už tave?“ – dabar svarsto Saško.
Galimybė prisijungti prie D. Sabonio
Galbūt treji metai Katalonijoje, kur reikėjo tenkintis daugiausiai gynybines funkcijas atliekančio atsarginio vaidmeniu, irgi savaip formavo jauno žaidėjo asmenybę.
Dabar S. Vezenkovas laikomas džentelmenu tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
„Kiekvienas įžymus žmogus – vis kitoks. Bet Saša tikrai yra būtent toks, kokį jį matote – geras, paslaugus, mandagus vaikis, tikras komandos žaidėjas. Jo charakteris labai jam pasitarnavo ligšiolinėje karjeroje ir, manau, dar padės ateityje. Svarstau, kad galbūt įtakos čia turi ir jo aikštėje užimama pozicija – juk jis pats nežaidžia su kamuoliu, yra priklausomas nuo komandos draugų.
Ar tapus Eurolygos MVP Sašai negresia žvaigždžių liga? Čia jau ir mūsų, šeimos, atsakomybė. Ypač mano, kaip tėvo – turiu pasistengti, kad taip nenutiktų, priminti Sašai, kokios yra jo vertybės, kokiu žmogumi jis buvo augintas, neleisti jam pakilti į padebesius.
Mano manymu, šiuo aspektu gal būtų sudėtingiau, jei Saša gyventų Bulgarijoje – būtų lengviau išpuikti. O kas yra Saša Pirėjuje šalia Kosto Papanikolaou ar Kosto Slouko, šalia tokių praeities legendų kaip Vassilis Spanoulis ar Georgios Printezis? Tokioje iškilioje ir tituluotoje kompanijoje Saša nėra kažkuo ypatingas, kad galėtų pasijusti geresnis už kitus“, – samprotavo 206 cm ūgio taikliarankio puolėjo tėvas.
Galbūt S. Vezenkovo ateityje laukia ir kitokios kompanijos – kaip kone kiekvienas Eurolygos MVP apdovanojimo laureatas, jis iškart pateko į kalbų apie NBA sūkurį.
Bulgarą 2017-ųjų naujokų biržoje vieną paskutiniųjų pasirinko Bruklino „Nets“ klubas, o šiuo metu teisės į jį priklauso Sakramento „Kings“, kuriam atstovauja Domantas Sabonis.
„Turbūt kiekvienas žaidėjas svajoja apie NBA. Bet mes šiuo klausimu žinome tą patį, ką esate girdėję jūs – neturime daugiau informacijos nei skelbiama viešai. Šiuo metu Saša yra „Olympiakos“ žaidėjas, jo sutartis galios dar dvejus metus, tad ir visas dėmesys atitenka šio klubo reikalams. Didžiausias mūsų visų noras – iškovoti svarių trofėjų su „Olympiakos“, – aiškino S. Vezenkovas vyresnysis.
Rinktinei nebūna nei pavargęs, nei užsiėmęs
OLY lyderis turi ne tik Bulgarijos, bet ir Kipro bei Graikijos pilietybes.
Jo vyresnė sesuo Michaela, kuri taip pat profesionaliai žaidė krepšinį, netgi buvo Kipro rinktinės kapitonė.
Nors S. Vezenkovas praverstų ir žymiai pajėgesnei Graikijos nacionalinei komandai, nuo pat paauglystės jis atstovauja Bulgarijai ir yra tikras tėvų gimtinės patriotas.
Karjeros pradžioje Saša žibėdavo įvairių amžiaus grupių Europos pirmenybėse – nors kautis dėl medalių bulgarai nebūdavo pajėgūs, kai kada tekdavo pasikamuoti ir žemesnių divizionų turnyruose.
2015-aisiais debiutavęs tarp vyrų, S. Vezenkovas nepraleisdavo ne tik didžiųjų turnyrų, į kuriuos Bulgarijai pavykdavo prasimušti, bet ir atrankos varžybų – kai tik jo atstovautos Eurolygos ekipos uždegdavo žalią šviesą.
Praėjusiame Senojo žemyno čempionate S. Vezenkovas buvo pirmas pagal atkovotus kamuolius (vid. 12,2) ir trečias pagal rezultatyvumą (vid. 26,8 taško). Šioje kategorijoje jį aplenkė tik NBA žvaigždės Giannis Antetokounmpo ir Lauri Markkanenas, kiek atsiliko Luka Dončičius ir Dennisas Schroderis.
Vis dėlto tarp 24 komandų galutinėje rikiuotėje Bulgarija liko vos 20-a.
Kad ir kokie būtų rezultatai, žaisti rinktinėje S. Vezenkovas nepavargs niekada, tikina jo tėvas.
„Saša kiekviena proga žais Bulgarijos rinktinėje, jeigu tik nebus kažkokių reikšmingų kliūčių, sveikatos problemų. Vienas didžiausių Sašos siekių yra išgarsinti Bulgarijos vardą krepšinio pasaulyje. Toks jau žmogus jis yra.
Man apskritai nesuprantama, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos rinktinė gali keliauti į pasaulio čempionatą be savo pagrindinių žvaigždžių. Ir visoje Europoje – tos pačios bėdos. Pats laikas Tarptautinei krepšinio federacijai ir Eurolygai pradėti kalbėtis, susitarti, kaip spręsti šiuos iššūkius. Niekas iš to nelaimi“, – šių laikų tarptautinio krepšinio realijomis stebisi Saško.
Beje, iš lietuvių iki šiol naudingiausiu Eurolygos krepšininku buvo išrinktas vienintelis Ramūnas Šiškauskas. Tokios garbės puolėjas susilaukė 2008-aisiais po sezono Maskvos CSKA.
Daugiausiai sykių – keturis – nuo 2005-ųjų teikiamas apdovanojimas nukeliavo Ispanijos krepšininkams.
Visi naudingiausi Eurolygos sezono žaidėjai
2005 m. Anthony Parkeris (JAV, Tel Avivo „Maccabi“)
2006 m. Anthony Parkeris (JAV, Tel Avivo „Maccabi“)
2007 m. Theodoros Papaloukas (Graikija, Maskvos CSKA)
2008 m. Ramūnas Šiškauskas (Lietuva, Maskvos CSKA)
2009 m. Juanas Carlosas Navarro (Ispanija, „Barcelona“)
2010 m. Milošas Teodosičius (Serbija, Pirėjo „Olympiakos“)
2011 m. Dimitris Diamantidis (Graikija, Atėnų „Panathinaikos“)
2012 m. Andrejus Kirilenka (Rusija, Maskvos CSKA)
2013 m. Vassilis Spanoulis (Graikija, Pirėjo „Olympiakos“)
2014 m. Sergio Rodriguezas (Ispanija, Madrido „Real“)
2015 m. Nemanja Bjelica (Serbija, Stambulo „Fenerbahče“)
2016 m. Nando de Colo (Prancūzija, Maskvos CSKA)
2017 m. Sergio Llullas (Ispanija, Madrido „Real“)
2018 m. Luka Dončičius (Slovėnija, Madrido „Real“)
2019 m. Janas Vesely (Čekija, Stambulo „Fenerbahče“)
2020 m. apdovanojimas neskirtas nutraukus sezoną dėl COVID-19
2021 m. Vasilije Micičius (Serbija, Stambulo „Anadolu Efes“)
2022 m. Nikola Mirotičius (Ispanija, „Barcelona“)
2023 m. Saša Vezenkovas (Bulgarija, Pirėjo „Olympiakos“)