Ir juos dar pernai įvedusi Lietuvos krepšinio federacija (LKF) tuo apsiriboti neketina. Planuose – dar mažiausiai du pakeitimai, kuriuos netrukus svarstys Meistriškumo komisija.
Artimiausiame LKF posėdyje bus diskutuojama dėl poros naujų taisyklių: pirma jų uždraustų vienam žaidėjui valdyti kamuolį ilgiau nei 5 sekundes (net ir rungtynių pabaigose, kai norima padeginti laiką), o antra dar griežčiau pakoreguotų žaidėjų penketukų praleidžiamas minutes aikštėje (moksleivių krepšinyje yra įvesti specifiniai reikalavimai, – pvz. pirmą kėlinį turi žaisti vienas žaidėjų penketas, antrą – kitas, o laisvė varijuoti sudėtimi treneriams būdavo suteikiama tik po pertraukos).
Jeigu šios naujovės, skirtos vaikų krepšiniui iki 15-os metų, bus patvirtintos, už jų pažeidimus, kaip ir dabartinių taisyklių išskirtinumų atvejais, lauktų tokios sankcijos: už pirmą pažeidimą – įspėjimas treneriui ir kamuolio perdavimas varžovų komandai, už antrąjį – techninė pražanga treneriui, už trečiąjį – jo pašalinimas.
LKF teigia, kad šiais taisyklių pakeitimais siekia skatinti jaunuolių kūrybingumą ir pagerinti žaidimo vienas prieš vieną įgūdžius, tačiau krepšinio visuomenės nuomonė šiuo klausimu – gana prieštaringa, o kai kurie specialistai yra kategoriškai prieš visus apribojimus ir apie tai diskutuoja socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje.
Ar LKF jau įvesti ir naujai ruošiami taisyklių draudimai jaunimo krepšinyje tikrai yra logiški, DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ aiškino Lietuvos jaunimo rinktinių vyriausiasis treneris Rolandas Radvila.
– Rolandai, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė smuktelėjo į aštuntą vietą FIBA reitinge. Panašu, kad savo pozicijas praras ir dvejus metus nė vieno medalio neiškovojusios mūsų jaunimo vaikinų rinktinės, kurios, pagal senus duomenis, pasaulyje pagal pajėgumą yra antroje vietoje – iškart po JAV. Kažkiek išgyvenate dėl to ar visgi ramiai žiūrite į dabartinę situaciją?
– Kaip čia pasakyti: medalių tai norisi vienareikšmiškai, būtų juokinga teigti, kad kaip yra, taip ir gerai. Be abejo, kad mes norime tų medalių ir kad nėra smagu kristi žemyn – daug geriau būti viršūnėje. Bet mes truputį atsižvelkime ir į realius skaičius. Juk suprantame, kad mūsų Lietuvėlėje žmonių tikrai nedaugėja, o mažėja, todėl išsilaikyti toje pačioje pozicijoje yra be galo sunku. Kaip ir konkuruoti tiek finansiniais, tiek žmogiškaisiais ištekliais su Prancūzija, Turkija ar Ispanija. Aš jau nekalbu apie stipriausias valstybes už Atlanto.
Galiu net palyginti: pas mus oficialiai registruota žaidžiančių krepšinį yra apie 10 tūkstančių žaidėjų, o Ispanijoje – 407 tūkstančiai. Bet medalių vis tiek norisi ir yra neramu, todėl ir ieškome tų kelių ir resursų, kuriuos dar galėtume ištraukti. Išsilaikyti tame pačiame lygyje nėra paprasta, tačiau mūsų tradicijos – labai gilios, o didelis kovingumas ir entuziazmas bei geras darbas ir pati sistema tą rezultatą duoda. Nors pasaulis irgi vietoje nestovi.
Kitas dalykas, net jei tu ir laimėsi jaunimo medalį, nedaug kas tai pastebės. Bet jeigu paruoši būsimą rinktinės žaidėją, kuris atstovaus Lietuvai Europos, pasaulio čempionate ar olimpiadoje, tai – jau didelis pasiekimas. Tie patys ispanai per visą istoriją NBA lygai davė 17, o mes 12 žaidėjų. Tad skirtumas gal nėra jau toks ryškus? Tai įsivaizduokite, ką tai pasako apie kokybę, kaip mes, visi mūsų treneriai ir mokyklos dirbame. Todėl nemanyčiau, kad dabar reiktų labai dejuoti ar verkti.
– Treneri, o ko tada siekiate tais įvairiais draudimais jaunimo krepšinyje? Žinome, kad MKL čempionatuose iki 15-os metų draudžiama baudos aikštelėje stovėti ilgiau nei 3 sekundes, draudžiama statyti bet kokias užtvaras ir draudžiama dviguba gynyba ne baudos aikštelėje. Kodėl tie apribojimai priimti?
– Po kiekvienos vasaros mes turime trenerių ataskaitinį susirinkimą. Ir praktiškai kiekvienas treneris reikalavo, kad būtų daroma kas nors, jog auklėtiniai būtų mokinami varytis kamuolį, apžaisti, mesti tritaškį, nes rinktinėse laukiama stiprių ir universalių bei su aukštu krepšinio intelektu žaidėjų. Tai kam pradedančius vaikus mokyti tų taktikų?
Niekas nesako, kad nereikia užtvarų ar komandinio žaidimo, mes – tiktai už tai. Bet pirmiausia reikia žaidėjų universalumo. Todėl ir ieškome tų būdų, kad nebūtų taip, jog nuo pat pirmų žingsnių ir pirmojo čempionato dominuotų taktika. Pirmiausia reikia išmokti greitai judėti, sustabdyti savo kūną, taip pat klaidinančių judesių arsenalą, varymąsi, perdavimus ir taip toliau. O kai vyksta žaidimas pagal derinį du prieš du, ten iš karto prasideda taktika.
Tai norime, kad bent per pradinius iššūkius – pirmus du varžybinio rengimo sezonus ir pirmąsias oficialias rungtynes – būtų kuo minimaliau tos taktikos ir kuo daugiau trenerio indėlio į vaiko individualų tobulėjimą. Juk mums reikia tokių žaidėjų kaip Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Macijauskas, Rimantas Kaukėnas, Ramūnas Šiškauskas, Saulius Štombergas ir kiti, teisingai? Nes dabar būna, kad rinktinių treneriai, net ir vyrų nacionalinės komandos, gauna žaidėjus, kurių vienas gali tik mesti, o kitas tik gintis. Tai mes tą universalumą dabar ir bandome akcentuoti.
– O kodėl tuos draudimus buvo nuspręsta priimti būtent dabar? Ar pastebėjote, kad mums trūksta universalių žaidėjų, kūrėjų?
– O jūs nepastebėjote? Be abejo, jų trūksta. Maloni mūsų rinktinės išimtis – tik Marius Grigonis, kuris yra universaliausias: ir apžaisti vienas prieš vieną gali, ir tritaškį ar iš vidutinio nuotolio pataikyti. Štai kokių žaidėjų mums reikia! Matome, kad kitose komandose tokių yra, o pas mus jų vis mažėja.
Tuos draudimus priėmėme dėl to, kad bandome kaip nors išjudinti mūsų trenerių kolektyvą. Ir matome, kad viskas eina į gerą pusę, nes jaunesni treneriai tą jau supranta. Nes nuo tų laikų, kai buvo išugdyti Arvydas Sabonis ir Š. Marčiulionis, krepšinis, patikėkite manimi, pavažiavo į priekį – greičiai ir technika jau kitame lygmenyje ir mes turime prie to prisitaikyti.
Jei kalbėtume apie kitas šalis, kai kuriose jų tų apribojimų irgi yra, bet jie skirtingi, o kai kur, pavyzdžiui, Ispanijoje – beveik visai nėra. Tačiau kas įdomu, kad jų treneriai sąmoningi ir taip ar taip nežaidžia to „pikenrolo“, nes apsilanko koks Pablo Laso ir pataria, kad to tokiame amžiuje nereikia. Tai nors ir leidžiama, jie jo nežaidžia.
– Rolandai, bet krepšinio visuomenė gana kontroversiškai sutiko tuos taisyklių apribojimus. Treneris Steponas Kairys teigia, kad dabar „faktiškai žaidimas vyksta vienas prieš vieną, o likusieji išsidėsto aikštelės kraštuose ir stovi“ ir dar, kad „tos „genialios“ sistemos žala yra daroma formuojant gynybos, kuri ne mažiau svarbi už puolimą, įgūdžius“. Gal galite pakomentuoti tokius priekaištus?
– Tai – ne federacijos nuoroda, kad taip reikia žaisti, kai aštuoni kampuose tik stebi, kaip tuo metu žaidžia vienas prieš vieną. Čia yra tiesiog neteisinga interpretacija arba prasto trenerių darbo rezultatas. Mes visiškai sutinkame su S. Kairio mintimis ir norais – kad turėtume tokį žaidėją, kuris ir individualiai galėtų nulemti vieną ar kitą momentą, ir tuo pačiu nepamirštų komandinio žaidimo.
– Dar vienas kritikų argumentas ir akmuo į jūsų daržą lekia dėl to, kad visas savo skambiausias pergales Lietuvos vyrų rinktinė pasiekė būtent dėl to, kad propagavo komandinį, o ne individualų žaidimą. Tas pats Šarūnas Jasikevičius savo laiku galbūt būtų buvęs tik eilinis vidutiniokas, jei ne užtvaros ir žaidimas du prieš du. Ką apie tai manote?
– Tai pirma mes išmokykime, kad žaidėjas būtų kuo universalesnis. Ar Š. Jasikevičius dabar nenori individualiai stiprių žaidėjų? Jis jų nori, bet jeigu jų neturi, ieško, kaip kuo geriau išnaudoti tai, ką šie sugeba. Padarykime, kad treneriai turėtų kuo daugiau ginklų. Mes gi nesakome, kad negalima atlikti derinių, tik norime, kad prioritetas būtų investuoti į vaikus ir jų universalumą.
Juk ar blogai bus, jei aukštesnis vaikas mokės atsikovojęs kamuolį persivaryti aikštę ir įmesti tritaškį? Įsivaizduokite Joną Valančiūną, žaidžianti kaip Dirkas Nowitzkis, ar tai būtų blogai?
– Gerai, bet jeigu tam pačiam jūsų paminėtam J. Valančiūnui dabar būtų 12 metų, tai prieš jį varžovai MKL čempionate negalėtų dvigubinti gynybos ne baudos aikštelėje. Tai argi jam nebūtų lengva rinkti taškus?
– Mes norime, kad 12-metis J. Valančiūnas mokėtų varytis kamuolį, žaisti veidu į krepšį, keisti kryptį, mesti iš vidutinio nuotolio ir tritaškio zonos, turėtų apgaulingų judesių. O po krepšiu jį galėtų dvigubinti, prašau, ten ir penki gali būti.
Mūsų tikslas nėra bausti, tikslas – pakelti trenerių sąmoningumą. Pagrindinis siekis – ne pergalės U12 amžiaus grupėje, o vyrų rinktinės rezultatai. Tegul vaikiukai išmoksta gintis, judėti, kalbėti aikštėje, kitų įgūdžių, nes tokiame amžiuje ne laimėjimai svarbiausia.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.