Anot krepšininko, Lietuvoje jis jaučiasi gerai, turi daug draugų ir nori padėti „Wolves“ siekti savo tikslų.
„Klubas turi didelių planų, nori iškovoti didelių pergalių ir titulų. Galbūt to nepavyks padaryti šiemet, tačiau visi stengsimės tai pasiekti ir dėl to esame čia“, – sakė aukštaūgis.
– Žaisdamas Lietuvoje pirmą kartą tapote šalies vicečempionu. Kokie tikslai bus „Wolves“ komandoje?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau sezono viduryje ir tada iškovojome medalį Karaliaus Mindaugo taurės turnyre, bronzą lygoje. Kiti metai buvo labai geri. Taurės finalo ketverte nežaidžiau dėl koronaviruso, bet čempionate atlikome puikų darbą ir išspyrėme Kauno „Žalgirį“ pusfinalyje, tad sezonas buvo tikrai nepaprastas. Į „Wolves“ atvykau padėti savo patirtimi ir viskuo, ką turiu. Klubas turi didelių planų, nori iškovoti didelių pergalių ir titulų. Galbūt to nepavyks padaryti šiemet, tačiau visi stengsimės tai pasiekti ir dėl to esame čia. Tikime savimi, dirbame ir žingsnis po žingsnio judame teisingu keliu. Tai mane motyvuoja būti čia. Taip pat man labai patiko Lietuva, jos žmonės ir jos krepšinis. Čia turiu daug draugų, net ir dabartinėje komandoje, nors anksčiau žaidžiau prieš juos. Čia jaučiuosi puikiai.
– Per savo karjerą žaidėte daugelyje skirtingų lygų ir šalių. Ar būna sunku prisitaikyti atvykus į naują vietą?
– Žaidžiau tiek Eurolygos, tiek Europos taurės turnyruose. Kai atvyksti į kitą šalį, sunku viską iš karto suprasti, pažinti žaidėjus. Dabar jau pažįstu didžiąją jų dalį. Man yra lengviau, daug mažiau įtampos, žinau, kas manęs laukia. Naujoje lygoje ar komandoje iš pradžių turi prisitaikyti. Tai yra pirmas ir sunkiausias žingsnis. Ne dėl naujos šalies, kultūros ar tradicijų, o dėl paties krepšinio. Sunku iškart suprasti, ko gali tikėtis iš kiekvieno žaidėjo, nes vaizdo įrašai parodo ne viską.
Jeigu užeitumėte į komandos persirengimo kambarį, išgirstumėte, kad joje esu vienas iš garsiausių. Aš labai mėgstu bendrauti, mėgstu bendrus juokelius. Stengiuosi visus priversti kartu eiti papietauti, pavakarieniauti ar tiesiog išgerti kavos, nes grįžę atgal mes jau turime apie ką kalbėtis. Panevėžyje turėjome tokius santykius, net per laisvas dienas išeidavome kartu atsigerti kavos, buvome kaip šeima. Tuomet aikštėje būna mažesni ego. Esu draugiškas, socialus. Bent jau pats galvoju, kad toks esu. Niekada nekeliu niekam jokių problemų, o jei taip nutinka, viską galime išspręsti kalbantis.
– Ką dar mėgstate veikti be krepšinio?
Mėgstu šaudyti iš ginklų. Suprantama, šiuo metu yra sunku apie tai kalbėti, bet aš į šaudymą žiūriu tik kaip į sportą. Taikiniai padeda man atsipalaiduoti. Labai mėgstu automobilius. Ir, kaip dauguma komandos vaikinų, mėgstu pasėdėti bei išgerti kavos. Tai trys dalykai šalia krepšinio, kurie patinka labiausiai.
– Jaunystėje žaidėte Belgrado „Crvena Zvezda“ komandoje, o vėliau prisijungėte prie to paties miesto „Partizan“. Kokia tai buvo patirtis?
Mano pirmasis profesionalus kontraktas buvo su „Crvena Zvezda“. Visa mano šeima yra jos fanai. Tačiau po to turėjau kelis sunkius metus, o „Partizan“ įžvelgė mano talentą ir pasikvietė į savo komandą. Buvome labai jauni, todėl greitai tapome tarsi šeima, kartu augome. Tuo metu nebuvo didelių pinigų. Jie, tiesą sakant, buvo juokingi. O ir juos vėlavo išmokėti po 4-5 mėnesius. Bet buvome šeima, viskuo dalinomės. Tuo metu pas mus žaidė Joffrey Lauvergne‘as su Leo Westermannu. Visą laiką buvome kartu, kartu leidome laisvalaikį. Fanai mus labai palaikė.
Aš nesu tas, kuris eitų į jų būrį ir dainuotų dainas, bet aš myliu „Partizan“. To nejaučiu „Crvena Zvezda“ komandai, joje nebuvo nieko panašaus. Su „Partizan“ laimėjome titulus šalyje, Adrijos lygoje, kartu žaidėme Eurolygoje. Kai esi jaunas ir eini sunkiu keliu, pamilsti viską ir dėl fanų. „Žalgiris“ turi puikius fanus, bet tuometėje „Pionir“ arenoje, Dieve mano, turėdavai vienas kitą apkabinti, kad galėtumei susikalbėti.
– Serbija yra stipri įvairiose komandinėse sporto šakose. Kodėl pasirinkote krepšinį?
Trečioje klasėje buvau futbolo vartininkas. Kai dėl karo ir visų su juo susijusių istorijų turėjome išsikelti iš Kroatijos, atvykome į Somborą. Čia pradėjau treniruotis tame pačiame klube ir pas tą patį trenerį kaip ir Nikola Jokičius – Milaną Stojkovą. Į treniruotes atėjau, nes pakvietė šalia gyvenę vaikai. Jie sakė, kad neblogai žaidžiu, esu aukštas. Taip mes su broliu pradėjome lankyti treniruotes. Nuo to viskas ir prasidėjo. Mano brolis buvo vyresnis ir jis nuolat buvo kviečiamas į įvairaus amžiaus jaunimo rinktinių stovyklas, todėl aš sekiau jo pėdomis.
Tada persikėlėme į Belgradą, FMP klubą. Iki to, kur esu dabar, buvo ilgas kelias. Bet pradėjau dėl draugų ir savo brolio. Nežiūrėjau į krepšinį taip rimtai, kaip jis. Bet kai brolis gavo traumą, aš jaučiau, kaip jam yra sunku. Tuo momentu manyje kažkas persijungė ir ėmiau krepšiniui atsiduoti visu 100 procentų. Aš tikrai myliu krepšinį, stebėjau tą kartą su Vlade Divacu, Aleksandru Džordževičiumi ir kitais. Taip, mes turime futbolą, jį mylime, bet, galvoju, kad labiau esame krepšinio tauta.