Taip pat Europos čempionas žvelgė į Lietuvos krepšinio problemas bei pasakė, kas galėtų perimti Lietuvos rinktinės vairą.
– Rugsėjo 17-ą dieną vyks Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento rinkimai. Kurį kandidatą palaikote? Mindaugą Balčiūną ar Robertą Javtoką ir kodėl?, – A. Sireikos paklausė laidos vedėjas Vaidas Čeponis.
– Aš turiu išganingą mintį. Tai nėra pataikavimas nei vienam, nei kitam kandidatui. Aš norėjau, jog Mindaugas ir Robertas kartu eitų į šiuos rinkimus, bet taip nėra. Neturiu didelių priekaištų nei vienam iš kandidatų.
Robertas – mano vaikas, į krepšinį per mano rankas atėjęs. Su Mindaugu santykiai irgi visada buvo geri. Nežinau už ką atiduočiau balsą. Už abu.
– Ar tai lygiaverčiai varžovai? Galbūt įžvelgiate minusų kandidatuose, jog R. Javtokui trūksta patirties, o per M. Balčiūno vadovavimą federacijoje rinktinė nepasiekė didesnių pergalių? Ar įžvelgiate tik teigiamus dalykus?
– Ne. Žinau paprastą gyvenimo tiesą – nėra nei tobulų žmonių, nei tokių, kurie neklysta. Abiems yra priekaištų. Robertas turi mažiau patirties, bet naujesnės jo mintys galėtų pakeisti kažką, nes pokyčių mūsų krepšinyje akivaizdu, kad reikia. Tikrai liūdna, kad priėjome iki tokio lygio, nes man tikrai nėra kuo džiaugtis.
Nepatekome į dvi olimpiadas iš eilės, nieko nelaimim. Dabar ir jaunimas nustebino, kad nieko nelaimėjo. Kažkur tikrai yra nutrūkusi mūsų krepšinio grandinė.
Aš nesiryžčiau kritikuoti M. Balčiūno ar V. Gedvilo, kurie šią kadenciją vadovavo Lietuvos krepšinio federacijoje. Taip pat nesiryžčiau kritikuoti kaip Vladas Garastas apie R. Javtoką. Robertas yra autoritetingas, labai garsus žmogus. Sunku pasakyti kaip būtų, jei jis vadovautų federacijai, bet niekas nestovi vietoje, niekas negimė žvaigžde. Ja yra tampama, lygiai taip pat kaip tampama vadovais.
– Minėjote, jog norėtumėte, kad jie kartu dirbtų krepšinio labui, bet ar tai įmanoma po tokių pasisakymų, kaip M. Balčiūnas pareiškė, jog padėjo R. Javtokui parūpinti universiteto diplomą? Įsivaizduojate šią sąjungą?
– Čia tikrai negražūs santykiai. V. Garastas irgi sakė, kad R. Javtoką Kauno „Žalgiris“ atleido iš darbo. Čia yra nesąmonės. Negali būti tokio atviro diplomatinio kritikavimo. Žmonės yra gyvi ir tai giliai nusėda į širdį. Reikia galvoti ką sakai. Dabar aš jų neįsivaizduoju dirbant kartu, nes jie yra iš priešiškų stovyklų.
– Ką reikėtų keisti federacijos darbe ir kaip vertinate V. Gedvilo ir M. Balčiūno trejų metų kadenciją?
– Per šį laikotarpį į normalų gyvenimą buvo įsiveržęs Covid-19 virusas, kuris trukdė darbui, neleido žiūrovams ateiti į rungtynes, renginius. Pamenu ir treniruotis negalėdavome, tai slaptai bandydavome susirinkti pasiruošti rungtynėms. Gyvenimas tikrai buvo sutrikęs.
Bet visame darbe buvo ir tam tikrų skylių, kaip trenerio skyrimas ir toks neteisingas vertinimas, jei rezultato nėra, tuomet iš karto kaltas treneris. Aš manau, jei skiri trenerį šiam darbui, tai turi pasitikėti jo kompetencija.
Jeigu olimpinėse žaidynėse būtų susitraumavę Stephenas Curry ir LeBronas Jamesas. Ar būtų JAV rinktinė laimėjusi auksą? Tikrai ne, aš tai žinau. Tuomet būtų užpuolę trenerį? Tokia yra tikrovė, reikia atsižvelgti, kokia yra sudėtis, o ne tik užsipulti trenerius. Ne taip reikia dirbti.
– Kokios galėtų būti esminės priežastys, dėl ko smuko Lietuvos krepšinio lygis? Galbūt tai yra jaunųjų krepšininkų neparengiamumo problema?
– Dar kai aš dirbau treneriu buvo tų bandymų kažką keisti, neleisti užtvarų statyti. Dabar mes atsiliekame individualiai. Manau, kad buvo priimta neteisingų sprendimų. Negalima nueiti nuo darbo, kurį dirbai anksčiau. Anksčiau Lietuva, Serbija, Kroatija garsėdavo savo kamuolio dalinimosi, bet tada pamatėme NBA lygoje individualų meistriškumą. Užtenka vien pamatyti į LKL atvykstančius amerikiečius, kurie vienas prieš vieną yra stipresni.
Ir tada iškart mes irgi bandome keisti savo krepšinio supratimą ir nueiname nuo to, ką kurėme daug metų. Reikia mąstyti kompleksiškai, ar gerai yra dirbama. Mes amerikiečių niekada nepavysime fiziniu pasirengimu ar individualiu meistriškumu, bet ne tame problema.
Man anksčiau labai nepatikdavo, kuomet aukštiems žmonėms neleisdavo mesti tritaškių, bet kaip tada atsirado toks Dirkas Nowitzki? Kaip atsirado Porzingis? 220 cm ūgio žmogus, kuris meta tritaškius geriau nei žaidžia arčiau krepšio.
Čia ir treneriams reikia įvertinti, kur yra krepšininko stipriosios savybės, reikia mažiau vadovautis stereotipais.
Logika veikia paprastai, jeigu neturime greitų, aukštai šokančių krepšininkų, tuomet ieškok kitų būdų kaip rungtyniauti. Ieškokime to plyšelio, jei negalime per tvorą peršokti, tai bandykime per apačią pralysti. Aš labai stebėdavausi šiemet JAV rinktine, kuri labai daug papildomų perdavimų atlikdavo. Jau atrodo laisvas gali mesti, bet vis atlikdavo dar vieną perdavimą. Tai parodo, kad galima ieškoti išeičių ir mums, o ne vien kliautis individualumu.