„Prastas jūreivis, nenorintis tapti kapitonu. Aš puikiai žinau savo tikslus ir jų siekiu. Kai pradėjau teisėjauti, pasakiau sau: „Noriu būti geriausias Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje.“ Trokštu teisėjauti geriausiose rungtynėse Eurolygoje, Eurolygos finalinio ketverto rungtynėse, pasaulio čempionatuose ir, žinoma, olimpinėse žaidynėse“, – tikino 39-erių metų arbitras.
Geriausias Lietuvos teisėjas švilpia Eurolygoje, FIBA varžybose, o šį rudenį išsirengs jau į trečiąjį savo Europos vyrų krepšinio čempionatą.
J. Laurinavičius neslepia, kad geriausio Lietuvos teisėjo vardas – malonus pripažinimas ir kartu didžiulė atsakomybė: „Sportininkai sako, kad titulą iškovoti lengviau, nei jį apginti. Pasiekęs tokį lygį, negali apleisti savo darbo. Tai įpareigoja.“
Geriausi sezono teisėjai paaiškėjo Lietuvos krepšinio federacijos teisėjų asociacijai atlikus kasmetinę apklausą. Joje dalyvavo visų vienuolikos LKL komandų treneriai, penkiolika LKL komisarų ir penki inspektoriai. Antrąją vietą užėmė Tomas Jasevičius, trečiąją – Gintaras Vitkauskas.
Kruopščiai rengiasi mačui
Geriausias Lietuvos krepšinio arbitras savo mokytojais vadina teisėjo karjerą baigusius LKL generalinį direktorių Romualdą Brazauską ir Krepšinio teisėjų asociacijos prezidentą Kęstutį Pilipauską. „Kadangi, kaip ir K. Pilipauskas, esu kaunietis, daugiau bendravau ir mokiausi iš jo. Man jo teisėjavimo stilius arčiau širdies, nors R. Brazauskas buvo tarp geriausių pasaulyje. Manau, K. Pilipauskas buvo panašaus lygio teisėjas, bet ne visiems pasiseka į savo CV įsirašyti tiek daug nuopelnų – tai vienas iš iki galo neįvertintų teisėjų. Daugiausia gaudavau jo patarimų, jo kritiką analizuodavau ir pergalvodavau“, – pasakoja J. Laurinavičius.
Lietuvoje šį sezoną sau lygių neturėjęs teisėjas įsitikinęs, kad geram arbitrui, be savaime suprantamo puikaus taisyklių mokėjimo, gero fizinio pasirengimo, vienas svarbiausių dalykų – psichologija: „Tai pasiekiama su patirtimi. Labai svarbu mokėti bendrauti, įvertinti ne tik žaidimo, bet ir emocinę situaciją aikštelėje. Šaltais nervais, pasitelkus psichologiją, priimami geresni sprendimai.“ Tad rengdamasis artėjančioms naujoms varžyboms J. Laurinavičius asmeniškai dirba ir su psichologu. „Pradėjau su juo bendrauti ir šį darbą tęsiu, tik kol kas dėl laiko stokos negaliu to daryti tiek, kiek reikia“, – dar kartą psichologinio pasirengimo svarbą pabrėžia arbitras.
Prieš konkrečias rungtynes teisėjai, kaip ir treneriai, studijuoja komandų žaidimo vaizdo įrašus: „Darbo daug. Jeigu rengiesi teisėjauti komandoms, kurių nepažįsti, būtinai stengiesi gauti rungtynių vaizdo įrašą, studijuoji, kaip jos žaidžia, – gynybą, puolimą, kokie žaidėjai ir pan.“
Sirgaliai ir užtrauktukas
„Rungtynes labiausiai atsimenu pagal gerai atliktą darbą arba atvirkščiai – nepasisekus“, – tvirtina teisėjas. Apgalvodamas rungtynes, kuriose jam šiemet teko teisėjauti, J. Laurinavičius kaip įsimintiniausias išskiria sezono pradžioje Utenoje vykusį „Lietuvos ryto“ ir „Juventus“ susitikimą. Tada jį netikėtai užpuolė į aikštę įbėgęs aistruolis. „Tos rungtynės suteikė nemažai psichologinės patirties. Patyrus tokių incidentų reikia kuo greičiau sugrįžti į vėžes, nes negali išeiti į aikštelę nenusiraminęs“, – pamoką prisimena pašnekovas.
Šį sezoną nevaldomą aistruolių pyktį lietuviui teko pajusti ir teisėjaujant Europos taurės rungtynėse Juodkalnijoje, Podgoricoje, tarp vietos „Budučnost“ ir turkų Bandirmos „Banvit“ komandų. Tada į aikštę įsiveržęs Juodkalnijos klubo gerbėjas stumtelėjo Turkijos ekipos žaidėją. „Kai pasitaiko tokių išpuolių, nemalonu, nelengva. Abu incidentai – ir Utenoje, ir Juodkalnijoje – kilo iš niekur. Iš kur žmonės turi tiek pykčio? Mes Lietuvoje gyvename kaip Dievo ausyje. Štai Graikija, Serbija – šiose temperamentingose šalyse kitaip. Bet norėčiau ten“, – ne lengvesnes, o tokias rungtynes, kurios suteiktų neįkainojamos patirties, rinktųsi geriausias Lietuvos arbitras.
Vyras nebijo prisipažinti, kad klaidų teisėjaudamas daro ir jis: „Tokių, kurios nulemtų rungtynių baigtį ir visą laiką graužtų, nepadariau. Bet yra dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti.“
Nutinka teisėjams ir linksmų istorijų. J. Laurinavičius šypsosi prisiminęs, kaip prieš vienas rungtynes iširo kelnių užtrauktukas: „Teisėjai turi nerašytą taisyklę – visada su savimi pasiima mažą siuvimo reikmenų rinkinėlį. Greitai nubėgau į rūbinę ir ten užtrauktuką prisiuvau. Tik per pristatymą komisaras pasigedo trečio teisėjo. Paskui viskas klostėsi gerai.“
Džentelmenai ir spaudimas
Vienas sunkiausių dalykų dirbant arbitro darbą – nustatyti, ar krepšininkas pasitelkia vaidybą. Praėjusį sezoną už vaidybą J. Laurinavičius iš viso atseikėjo 4–5 technines pražangas. Arbitras įsitikinęs, kad teisingai įvertinti krepšininkų gebėjimus vaidinti – sunki užduotis teisėjams, todėl tai jų meistriškumo išbandymas: „Labai svarbu patirtis ir kaip teisėjas jaučia kontaktą. Šiuo klausimu diskutavome ir su treneriais. Pavyzdžiui, NBA tuo teisėjai neužsiima – už vaidybą skiriamos piniginės baudos. Mums sunkiau, bet tai reikia suvaldyti. Kuo daugiau nešvaraus žaidimo, tuo sunkiau teisėjams ir kitiems krepšininkams, sirgaliams. Žaidimas turi būti sąžiningas.“
Kaip aikštės džentelmeną Lietuvoje J. Laurinavičius įvardija ir oficialiai džentelmeniškiausio krepšininko titulą pelniusį „Lietuvos ryto“ gynėją Mindaugą Lukauskį. Į vieną gretą su juo arbitras stato ir Laimoną Kisielių, Rashauną Broadusą. „Ne visiems vienodai su visais sekasi bendrauti. Aš, pavyzdžiui, šiais metais puikiai sutariau su Martynu Mažeika iš „Neptūno“, nors buvo įvairių žaidimo situacijų. Tai žmogiškasis faktorius – kaip bendrausi su žmogumi, taip ir turėsi“, – įsitikinęs J. Laurinavičius, „nešvarių“ žaidėjų savo veiksmais aikštelėje ar teisėjų atžvilgiu nepanoręs vardyti – juk niekam nevėlu keistis.
Teisėjams tenka atlaikyti ir trenerių daromą spaudimą. Pasak arbitro, trenerių spaudimas – žaidimo dalis, pasirinkta taktika: „Mokėti daryti spaudimą nėra blogai – taip siekiama naudos komandai. Mūsų reikalas – mokėti susitvarkyti su tuo spaudimu.“ Kaip labiausiai mokantį piršti savo taktiką teisėjams iš Lietuvoje dirbusių strategų J. Laurinavičius išskiria buvusį „Neptūno“ vyr. trenerį Kazį Maksvytį. „Šarūnas Jasikevičius buvo tarptautinės klasės žaidėjas, aikštelėje mąstantis krepšininkas, lygiai toks pat jis ir treneris – trenerio darbas ne tik pasakyti, kur, kaip ir ką daryti, bet ir bendrauti su teisėjais, mokėti paspausti, žinoti, dėl ko galima daryti spaudimą“, – krepšinio užkulisius praskleidžia arbitras.
Atlygis ir išpūstas burbulas
Temidės tarnų darbas krepšinio aikštelėje vertinamas nevienodai. Štai atlygis už teisėjavimą vieneriose reguliariojo sezono rungtynėse Eurolygoje, „Sporto“ duomenimis, solidus – 1 100 eurų. Palyginimui: Europos taurės rungtynėse teisėjas uždirba 600 eurų, FIBA vasaros turnyruose, čempionatuose mokoma ne už rungtynes, o už teisėjavimą visame čempionate. Pavyzdžiui, Kaune vykstančio U-16 čempionato teisėjai gaus po 650 eurų.
Palyginus su tarptautinėmis rungtynėmis, LKL teisėjų piniginė plona – už reguliariojo sezono rungtynes teisėjas gauna 87 eurus. Tad nenuostabu, kad dauguma LKL teisėjų į krepšinio aikštę žengia sugrįžę iš pagrindinių darbų.
Sulaukęs pripažinimo Lietuvoje ir Europoje, geriausias mūsų šalies arbitras gali sau leisti atsidėti krepšinio teisėjo karjerai. Tačiau jis nepuola smerkti kolegų, kuriems darbas krepšinio aikštelėje – antraeilis užsiėmimas. J. Laurinavičius apskaičiavo, kad vidutiniškai LKL dirbantis arbitras per metus uždirba apie 4348 eurus, t. y. 464 eurus per mėnesį. Už tokį atlyginimą gyventi ir išlaikyti šeimą – nerealu.
„Daug kalbama apie tai, ar trukdo kitas darbas teisėjauti, ar ne. Bet už kiekvieną darbą turi būti mokama. Jeigu norisi, kad teisėjai dirbtų labai gerai, reikia pagalvoti ir apie padorų, orų atlyginimą už darbą. Be to, teisėjai dirba pagal individualios veiklos pažymą, mokesčius moka patys, o jeigu, pavyzdžiui, patiri rimtą traumą, iškrenti pusei metų ir lieki be jokio pajamų šaltinio“, – teisėjų gyvenimo aktualijomis dalijasi J. Laurinavičius.
Žinoma, menkas atlyginimas neatleidžia į aikštę žengiančių teisėjų nuo pareigos sąžiningai atlikti savo darbą: „Teisėjui reikia tuo gyventi, tai turėtų būti jo siekis. Galbūt yra žmonių, kurie mano: ateisiu, pateisėjausiu, užsidirbsiu. Bet reikia turėti šiek tiek daugiau. Užsispyrimo ir, svarbiausia, noro.“
Pasitraukus Lietuvos krepšinio arbitrų vyresniajai kartai, į jaunąją kartą ėmė lėkti kritikos strėlės dėl suprastėjusio teisėjavimo lygio. Pripažindamas, kad 2013-2014 m. sezono teisėjavimo lygis išties buvo smukęs, apie pasibaigusį sezoną J. Laurinavičius to pasakyti negali: „Visi stengėmės padaryti geriau, daug bendravome su treneriais. Šis sezonas buvo gana nuoseklus. Aišku, klaidų pasitaikė, bet teisėjavimo lygis buvo geras. Nors teisėjai dažnai kritikuojami, tačiau ir treneriai, ir žaidėjai nežiūri į savo daržą – reikėtų pradėti nuo savęs. Manau, kad tai labiau išpūstas burbulas.
Gerai, kad Lietuvos moterų rinktinės vyriausiasis treneris Mantas Šernius atkreipė dėmesį į teisėjų darbą Europos moterų čempionate. Žinoma, nemalonu, kai kritikuojamas kolegų darbas, nors ir ne Lietuvos. Bet tai tik rodo, kad mūsų šalyje dėl prastos teisėjavimo kokybės perdedama.“