Gimęs krepšiniui
Eurolygoje tarp galingų bokštų nardantis ir fiziškai tvirtus amerikiečius maudantis ar net iš jų kamuolį vagiantis L. Lekavičius verčia iš nuostabos aikčioti ne vieną. Bet su ūgio stygiumi nuo pat vaikystės susidūręs gynėjas per daugiau nei dešimtmetį jau seniai spėjo užsigrūdinti.
Dar vaikystėje jo tvirtumą kiemo aikštėje testavo net dešimčia metų vyresnis brolis Linas, o ir krepšinio mokyklą Šilalėje Lukas pradėjo lankyti metais vyresnių berniukų grupėje.
„Šilalė – ne Vilnius ar Kaunas, todėl didelio pasirinkimo nėra. Ką turi, tą imi: ir jaunesnį, ir storesnį, – šyptelėjo pirmasis žalgiriečio treneris Gedutis Kukujevas, netrukus prisiminęs ir pirmąjį įspūdį apie jaunąjį savo auklėtinį. – Mažytis, purus, gražus kaip viščiukas, bet talentingas vaikiukas.“
„Mažylyje“ potencialą vyresnysis brolis įžvelgė dar vaikystėje, o ir G. Kukujevas užtruko tikrai ne ilgai. Bet krepšinio specialistui dar didesnį įspūdį paliko berniuko charakteris.
„Lukas – labai kantrus: jeigu jam skauda – jis niekada nedejuos. Ir dar labai užsispyręs – niekada nepasakys, kad nebegali. Čia įgimtos savybės. Prisimenu, prieš vienerias rungtynes vaikinai man sakė, kad Lukas pervargęs, bet kai pats paklausiau autobuse, tai dievagojosi, kad jam viskas gerai.
Buvo kartą susilaužęs kairės rankos nykštį – vis tiek ateidavo į treniruotes ir toliau dirbdavo. Jis gimęs krepšiniui ir jam atsiduoda iš visos širdies“, – dar vaikystėje darbštuolio etiketę Lukui užklijavo G. Kukujevas.
Pasaulio čempionato prizininkas dviratininkas Ramūnas Navardauskas, olimpinės Rio bronzos laimėtoja irkluotoja Donata Vištartaitė-Karalienė, Lietuvos krepšinio rinktinės narys Marijonas Petravičius – vos 6 tūkst. gyventojų turintis miestelis Žemaitijoje jau spėjo išauginti ne vieną ryškiausią šalies sporto žvaigždę.
Į platesnius vandenis gana greitai išplaukė ir L. Lekavičius.
„Nugalėdavome ir Š. Marčiulionio, ir A. Sabonio krepšinio mokyklų komandas. O kai pamatė, ką Lukas prieš Kauną išdarinėja, tai iškart ir sulaukė pasiūlymo“, – pirmą rimtesnį jaunojo šilališkio žingsnį link profesionalo karjeros prisiminė treneris, su Luku pradirbęs septynerius metus.
Lietuvos krepšinio sostine vadinamame Kaune į Arūno Visocko globą patekęs jaunasis gynėjas netrukus ėmė laurus skinti ir tarptautinėse arenose: su 1994 metais gimusių vaikinų karta 16-mečių ir 18-mečių Europos čempionatuose nuskynė sidabrą, o 19-mečių planetos pirmenybėse pasidabino bronzos medaliu.
Liga nebekamuoja
Bet šių pergalių galėjo ir nebūti. Dar būdamas 10 metų Lukas sulaukė negailestingo gydytojų verdikto – reikės pamiršti krepšinį. Kitu atveju gali sekti ir rimtesnės pasekmės. Viso to priežastis – dažna paauglių rykštė Šlaterio liga, pasireiškianti dėl didelio fizinio krūvio.
„Jis lankė, lankė treniruotes ir staiga dingo. Galvojau, kad susirgo, bet vaikai pasakė, jog medikai nebeleido jam treniruotis. Nuėjau pas Luką į namus: jis mane pamatęs verkdamas iš karto pasislėpė. Jam nuolat po didesnio krūvio skaudėdavo kulnus, kelius arba nugarą, o jį apžiūrėję Šilalės medikai liepė nutraukti visus krepšinius, nes kitaip išvis gali likti neįgalus.
Ilgai kalbėjomės su mama, nes ir ji matė, kad vaikas buvo nelaimingas. O viskas baigėsi tuo, kad krepšinio trenerė Reda Vaškienė patarė panaudoti kietesnį porolono gabalėlį – gražiai iškirpome ir įdėjome po sportbačio padu. Taip padarėme ir visi skausmai dingo. Bet dabar, kai kalbame prieš kiekvieną naują sezoną, mano pirmas sakinys būna – svarbiausia be traumų“, – dar negirdėta istorija pasidalijo G. Kukujevas.
Prie Luko išgijimo prisidėjo ir faktas, kad liga – nepiktybinė, iš kurios su amžiumi išaugama. Be to, Kaune šilališkį kaip savo sūnų prižiūrėjęs A. Visockas rūpinosi ir menkiausiomis smulkmenomis: nuo specialių padukų iki individualių treniruočių.
„Aš savo fizinio rengimo trenerio karjerą prieš 8 metus kaip tik ir pradėjau dirbdamas būtent su Luko komanda, todėl žinau visus niuansus, – pripažino dabartinis „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Justinas Grainys. – Dabar tokių didelių problemų neturime. Anksčiau dėl krūvių jam būdavo per didelė pėdos apkrova, bet tai ir su brendimu dingo, ir jis jau pats sugeba atlaikyti krūvį.“
Treniruotės sporto salėje Lukui padėjo sutvirtinti savo kūną – tai tarsi pamatas, ant kurio stovi namas. Išlavinęs pagrindus dabar gynėjas silpnumu skųstis nebegali, o ir toliau dirbdamas bei lavindamas savo kūną jis nuolat juda tik pirmyn.
„Jeigu ankstyvame amžiuje dėmesys skiriamas ir mažoms smulkmenoms – taisyklingam bėgimui ar teisingam pėdos statymui – tai ateityje padeda išvengti traumų ir dar labiau tobulėti“, – aiškino J. Grainys.
Prieš trejus metus kvietimo į pagrindinę „Žalgirio“ komandą sulaukęs Lukas pagal pirminį planą turėjo būti paskolintas Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipai, tačiau traumą patyrus Maalikui Waynsui, kuris po to apskritai atsisveikino su Kaunu, Lukui atsivėrė durys į Gintaro Krapiko treniruojamą dvyliktuką. Ir savojo šanso šilališkis vėjais nepaleido.
„Lukas į pagrindinę komandą atėjo būtent dėl savo fizinių duomenų. Jis – tikras darbininkas, sugebantis į aikštę įnešti energijos ir galintis gintis, o jo kraujagyslių sistema – išties galinga: sugeba palaikyti krūvį ir intensyvumą. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad į „Žalgirį“ jis atėjo silpnas, nes jau dublerių komandoje Lukas išsiskyrė intensyvumu, energija ir greičiu – tai ir buvo jo arkliukas, koziris, kuris atvedė į pagrindinę ekipą“, – krepšininko pirmuosius žingsnius Kauno klube prisiminė fizinio rengimo treneris.
Stebuklingas sezonas, kuriame L. Lekavičius netikėtai tapo pagrindiniu „Žalgiriu“ dirigentu, vedusiu komandą iki LKL čempionų žiedų ir LKF trofėjaus, netgi atvėrė duris į Lietuvos vyrų rinktinę. Visgi po metų paaiškėjo, kad galingi šuoliai iš NKL į Eurolygą ir Europos krepšinio čempionatą jaunuoliui buvo kiek per staigūs.
Kitokia vasara
Šokas. Tokia buvo ir daugelio krepšinio sirgalių, ir paties Luko būsena, kai jis net išplėstiniame Jono Kazlausko kandidatų sąraše į Rio olimpines žaidynes neišvydo savo pavardės. Bet gynėjas rankų nenuleido – atsikvošėjęs 2015-ųjų Europos vicečempionas trumpai atsipūtė, pravėdino galvą ir vėl kibo į darbus.
„Kai daug kas sako, kad tu negali kažko padaryti, tai tampa papildomu stimulu įrodyti, kad jie klysta“, – nediduko žalgiriečio stiprybės šaltinį atskleidė jo brolis Linas Lekavičius.
Praėjusią vasarą Žemaitijoje praleidęs šilališkis savo įgūdžius lavino į pagalbą pasikvietęs trenerį Martyną Stankovičių. Vieno iš NKL lyderio Klaipėdos „Nafta-Uni-Akvaservis“ klubo trenerio asistentu dirbantis specialistas krepšinio pasaulyje sukasi jau dešimtmetį, o vasaromis savo laiką skiria individualiai plušėdamas su Lietuvos krepšininkais.
Jo pamokomis jau pasinaudoti spėjo Eimantas Bendžius, Simas Galdikas, Arvydas Eitutavičius, Deividas Gailius, Laimonas Kisielius ar tas pats Linas Lekavičius.
„Luko brolis – sunkiausiai dirbantis krepšininkas, kokį esu matęs. Kai su juo dirbau, Lukas dar buvo dublerių komandos narys, todėl jo žaidimo nebuvau matęs. Bet kai jis perėjo į „Žalgirį“, pamačiau jo judesius, metimus ir pagalvojau: jeigu jis yra toks pats darbininkas, koks ir jo brolis, tai čia yra krepšininkas, su kuriuo labiausiai norėčiau padirbėti“, – prisipažino M. Stankovičius.
Norui įgyvendinti prireikė vos poros metų. Vienas Lino skambutis, ir Lukas – jau šio trenerio rankose. L. Lekavičius tris savaites (dvi savaitės darbo, viena – lengvo poilsio ir dar savaitė darbo) rytais treniruodavosi krepšinio salėje, o vakarais kartu su fizinio rengimo treneriu Laurynu Gendvilu kilnodavo svarmenis ir bėgiodavo.
„Konkrečių ir didelių pageidavimų jis neturėjo, bet mes pasidarėme planą, užsibrėžėme tikslus ir jų siekėme. Labiausiai norėjome pagerinti kamuolio varymo ir perdavimų techniką, taip pat atakų užbaigimus iš po krepšio, po kontakto, driblingo ar pikenrolo. Taip pat mačiau, kad jis labai mėgsta mesti floater'ius, todėl dirbome ir ties jais. Dar atlikdavome ir šiek tiek gynybos pratimų, kad nepasimirštų: kreipėme dėmesį į kojų darbą, kad jas greitai keistų ir galėtų greitai judėti pristatomu žingsniu“, – pagrindinius treniruočių akcentus vardijo M. Stankovičius.
Ir darbo vaisiai buvo matomi plika akimi: pirmųjų treniruočių kadrus pamatę sirgaliai netruko pastebėti Luko išvaizdos pokyčių, o pagerėję žaidimo įgūdžiai atsispindėjo nuo pirmųjų žingsnių aikštėje. Gerokai sustiprėjęs ir patobulėjęs L. Lekavičius tapo nuo suolo kylančiu „Žalgirio“ varikliuku, kuris komandą kovai prikelti jau sugebėjo net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Tenka net stabdyti
16 taškų ir 21 naudingumo balas žaidžiant prieš Tel Avivo „Maccabi“. 17 taškų ir 25 naudingumo balai akistatoje su „Barcelona“ žvaigždėmis. 29 taškai ir 32 naudingumo balai mače Bamberge prieš „Brose“ vyrukus.
Praėjusį penktadienį Lukas „Žalgirį“ iš vokiško pragaro išnešė ant savo pečių. Bet nekyla ranka parašyti, kad gležnų.
„Tai – tikrai nėra vienos vasaros įdirbis. Lukas seniai pasižymėjo savo sunkiu darbu – vasarų metu jis daug laiko investuoja į savo fizinį pasirengimą, o dabar jau atsirado išryškėjimas ir visas vizualus vaizdas“, – apie tendencingai vykusį Lietuvos krepšinio deimančiuko šlifavimą užsiminė J. Grainys.
And it's career-high for Lekavicius 🔥#7DAYSMagicMoment #BROZAL pic.twitter.com/CJbsaBcueG— EuroLeague (@EuroLeague) February 24, 2017
L. Lekavičius net tris kartus šiame Eurolygos sezone pagerino savo rezultatyvumo ir naudingumo rekordus, taip pat pasiekė atkovotų kamuolių (8) ir rezultatyvių perdavimų (8) rekordus. Bet tarp šių rekordinių statistinių rodiklių įsiterpdavo ir kiek prastesnės rungtynės, po kurių klaidas gynėjas taisydavo individualiose treniruotėse. Tiesa, dažnai ne tik neskaičiuodamas laiko, bet ir netausodamas savęs.
„Kai vyksta tiek daug rungtynių – kartais net trys per savaitę, tai mes didesnį akcentą dedame net ne treniruotėms, o kūno atsistatymui: tempimo pratimai, ledo vonios, sūkurinės vonios, vakuuminės kojinės, procedūros ir visa kita.
Bet tikrai yra buvę situacijų, kai sakydavai Lukui: „eik iš treniruoklių salės, nes tau to nebereikia“. Žinote, jis ateina ryte daryti individualių krepšinio treniruočių ir dar vakare atlaiko bendrą fizinį krūvį. Tikrai kartais tik reikia paspausti ranką ir pasakyti „ačiū, Lukai, šiandien užteks – eik pailsėk ar pasidaryk procedūras“, – šyptelėjo žalgiriečius muštruojantis fizinio rengimo treneris.
Ir tokių istorijų yra toli gražu ne viena. Jų pripasakoti galėjo ir septynerius metus su Luku dirbęs G. Kukujevas, ir vos tris savaites krepšininką treniravęs M. Stankovičius.
„Nori papasakosiu istoriją?“, – suintrigavo jis.
„Po trijų savaičių treniruočių susirinkome į paskutinę – jau mačiau, kad visiems buvo sunku, todėl nusprendžiau ją padaryti intensyvią, bet trumpesnę: ne dviejų valandų, o pusantros. Paskutinis pratimas buvo skirtas metimams, kurį jie visi atliko blogai. Tada Lukas ir sako: ei, chebra, pakartojam, padarom gerai. Visi pakartojo. Ir vėl blogai. Lukas toliau ragino kartoti. Po trijų kartų visi jau norėjo baigti, bet Lukas toliau visus ragino, kol galiausiai iš septinto karto visi padarė taisyklingai. Pasižiūrėjau į laikrodį – treniruotė užtruko tris valandas“, – nusijuokė treneris.
Darbas darbu, bet be pasitikėjimo ir žaidimo laiko Lukas savo potencialo atskleisti tikrai negalėtų, o būtent tai ir yra didžiausias Š. Jasikevičiaus nuopelnas. Vienas geriausių visų laikų Europos krepšininkų savo pamokomis praturtina L. Lekavičiaus žaidimą, be to, jau sugebėjo gynėjui įdiegti nieko nebijančio „žudiko“ instinktą.
„Agresija, – esminį šio sezono Luko bruožą po pergalės prieš „Barcą“ išskyrė Š. Jasikevičius. – Jis labai agresyvus. Man dirbant jis žaidžia jau trečią sezoną, todėl teko ne kartą kalbėtis – zyziau visus trejus metus. Bet žinote, zyzti tam, kuris tikrai nori, yra labai lengva.“
„Jasikevičius – tai išvis deimantas, – kad jo auklėtinis pateko į geras rankas, džiaugėsi G. Kukujevas. – Kiek patarimų duoda! Kai kalbėjome paskutinį kartą, tai Lukas pasakojo, kad treneris jam sakė: mesk, Lukai, nebijok. Ir matome, kad padėjo – visai normaliai pataiko.“
Pabaigai norėtųsi šiek tiek nukrypti nuo krepšinio. Klausantis ne už ilgo 63-ejų gimtadienį švenčiančio G. Kukujevo pasakojimų, nesunku išgirsti trenerio džiaugsmą dėl nepaprasto jo ir krepšininko tarpusavio ryšio – pirmąjį savo krepšinio mokytoją Lukas prisimena ne tik per šventes.
„Kiekvieną savaitę po kartą susiskambiname ir pakalbame. Jis kartais palieka bilietus, tai aš važiuoju į Kauną pažiūrėti krepšinio. Prieš Naujuosius metus padovanojo man džemperį su „Žalgirio“ užrašu, dar kalendorių – va, ir dabar Lukas iš kalendoriaus į mane žiūri, – šyptelėjo vyriškis. – Turiu kamuolius su visais „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės žaidėjų parašais, taip pat jo marškinėlius, su kuriais žaidė Europos čempionate. Gražiai bendraujame ir tikiuosi, kad toliau taip bendrausime.“