„Labai jau greitai lekia tas laikas. Nespėjau nė sumirksėti. Toks jausmas, kad metai lekia taip, kaip taksi skaitliukas, kai žiūri į skaičius ir nenori mokėti pinigų“, – duodamas interviu „Vakarų ekspresui“ prisipažino sakė M. Paulauskas.
Dar pridūrė: „Širdyje jaučiuosi gerokai jaunesnis, tačiau laikas sparčiai bėga ir nieko jau nepadarysi. Tenka su tuo susitaikyti ir mėgautis tuo, ką duoda gyvenimas“, – sakė M. Paulauskas.
Pasiteiravus apie sveikatą olimpinis čempionas atsakė: „Skųstis negaliu, dar kaip šveicariškas laikrodis dirba visi mechanizmai“.
Jis pasidžiaugė, kad žmona Janina kepa šventinį kugelį ir laukia gimtadienio pietūs.
„Ateis keli draugai, pasėdėsime prie stalo, pabendrausime. Dar šiandien 17 val. laukia rungtynės tarp mano gimtojo miesto „Neptūno“ komandos ir širdies komandos Kauno „Žalgirio“. Laukia smagus vakaras“, – sakė M. Paulauskas.
Pasmalsavus, kurią ekipą palaikys, sukaktuvininkas atsakė: „Aš už gražų krepšinį. Svarbu, kad būtų gražių derinukų, kamuolio perdavimo ir intrigos aikštelėje“.
Išsamų „Vakarų ekspreso“ interviu su olimpiniu čempionu galima rasti čia.
Augo sportininkų šeimoje
M. Paulauską drąsiai galima vadinti viena šlovingiausių krepšinio legendų. Jis krepšinį pradėjo žaisti nuo šešerių metukų ir sparčiai kilo karjeros laiptais.
Modestas augo sportininkų šeimoje. Jo vyresnysis brolis Edmundas kurį laiką žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, vyriausiasis brolis Emanuelis buvo vienas geriausių respublikos disko metikų, o sesuo Elvyra vilkėjo Lietuvos tinklinio rinktinės marškinėlius. 1962 m., būdamas 17 metų, jis, atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ komandai, tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu.
Aštuoniolikmetis jaunuolis jau buvo kviečiamas į Kauno „Žalgirio“ meistrų komandą, o po metų – į Tarybų Sąjungos olimpinę rinktinę.
„Tuomet patekti į „Žalgirio“ komandą buvo kažkas nerealaus. Tiesiog buvo visų krepšininkų svajonė“, – aiškino M. Paulauskas.
Jis 1963 metais Lietuvai atstovavo TSRS tautų spartakiadoje, tais pačiais metais tapo Europos jaunių čempionu. Modestas buvo ne tik šalies rinktinės kapitonas, bet ir rezultatyviausias žaidėjas. Apie jo žaidimą su pasigėrėjimu rašė Italijos spauda.
Nuo 1965 metų M. Paulauskas buvo Sovietų Sąjungos rinktinės narys. Kai debiutavo šioje rinktinėje, M. Paulauskui nebuvo net 20 metų ir tąkart jis tapo Europos čempionu.
Vėliau kaip iš gausybės rago pasipylė vienas po kito skambūs titulai: 1967 m. (Suomijoje), 1969 m. (Italijoje) ir 1971 m. (Vokietijoje) tapo Europos čempionu, 1973 m. (Ispanijoje) iškovojo Europos čempionato bronzos medalį, dukart džiaugėsi Vasaros olimpinių žaidynių aukso medaliais (1968 m. Meksikoje ir 1972 m. Vokietijoje), dukart pasaulio čempionatuose (1967 m. Urugvajuje ir 1974 m. Puerto Rike) kopė ant aukščiausiojo prizininkų pakylos laiptelio, kartą (1970 m. Jugoslavijoje) pelnė pasaulio čempionato bronzos medalius. M. Paulauskas tada buvo vienas iš rinktinės lyderių.
Šis krepšininkas rekordinius 7 kartus (1965, 1966, 1967, 1969, 1970, 1971, 1972 m.) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku. 1965 metais, būdamas vos 20-ies, jis buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato žaidėju. 1991 metais pateko tarp 50 geriausių FIBA pasaulio žaidėjų.
Modestas profesionalaus krepšininko karjerą baigė būdamas 32-ejų.
2004 metais Klaipėdos centre, Puodžių gatvėje, įrengta M. Paulausko vardo krepšinio aikštelė.
