„Praėjus šiek tiek laiko po mūsų juodinimo kompanijos dabar galiu pasakyti atvirai – krepšinio federacijos prezidento Vlado Garasto pastangos pavaizduoti geriausią 2003 metų Europos trenerį A.Sireiką didžiausiu nemokša yra, švelniai tariant, žema“, – dienraščiui L.T. sakė G.Krapikas. Jis panoro atversti visas kortas apie praėjusių metų įvykius, susijusius su trenerių pasitraukimu iš komandos.
Skirtingi kriterijai
Iš spaudos ir kolegų kalbų apie vyrų rinktinės pasirengimą Europos čempionatui Ispanijoje žinantis G.Krapikas teigė, kad jam malonu, tačiau ir keista matyti tokį ramų ekipos pasiruošimą pirmenybėms.
„Džiaugiuosi, kad strategui Ramūnui Butautui leidžiama dirbti ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas V.Garastas nelenda į komandos komplektavimo bei vidaus reikalus, – konstatavo G.Krapikas. – Praėjusiais metais buvo kitaip. Jo keistas ir jaunatviškas aktyvumas stebino visą rinktinės trenerių štabą“.
– Kaip tai pasireiškė?
– Pradėsime nuo to, kad V.Garasto iniciatyva buvo iškeltas ir vykdomojo komiteto patvirtintas uždavinys pasaulio čempionate Japonijoje užimti ne žemesnę kaip ketvirtą vietą. Kai pasakėme, jog be pagrindinių žaidėjų tai padaryti neįmanoma, atrėžta, jog po pirmenybių bus atsižvelgta į šį faktorių – manyk, jei bus blogesni rezultatai, visuomenei paaiškinsime, kodėl taip įvyko.
Tačiau po čempionato buvo viskas užmiršta. Nemokšos, nesuprantantys krepšinio ir t. t., kalbėjo V.Garastas. Kokie tikslai keliami šiemet rinktinei? Galbūt prizininkai ir ne žemiau tos vietos, kuri garantuotų galimybę tęsti kovą dėl kelialapio į Pekino olimpiadą, – keisti tie praėjusių ir šių metų reikalavimai...
– Kas dar stebina?
– Nežinau, kodėl, tačiau kai treneris A.Sireika praėjusiais metais leido krepšininkams į stovyklas pasikviesti žmonas, V.Garastas pirmasis žiniasklaidoje rėkė, jog tai ne rinktinė, o pereinamas kiemas – kur matyta, kad žmonos su vaikais ir šuniukais atvažiuoja į stovyklas. Kai R.Butautas leido daryti tą patį, LKF vadovas puolė džiaugtis, kad tai puiki psichologinė priemonė, konsoliduojanti komandą.
Mes tylėjome
– Kaip suprantu, V.Garastas buvo pagrindinis inciatorius, jog po Japonijoje vykusio čempionato neliktų trenerių štabo?
– Tai kad mūsų juodinimo akcija prasidėjo dar rengiantis pasaulio pirmenybėms. Nežinau, kas už jo buvo, tačiau prezidento pastangos kišti pagalius į ratus buvo akivaizdžios. Juk jis nė karto su mumis nesusitiko, nepasikalbėjo apie rinktinę, neklausė apie problemas – tik kritikavo... Man ypač keistas toks V.Garasto elgesys žinant, jog jis pats buvo treneris. Kai 1993 metais mes nepatekome į Europos čempionatą, strategu buvęs V.Garastas be kalbų turėjo atsistatydinti.
– Kodėl jis to nepadarė?
– Todėl, kad ir mes, žaidėjai, prisiėmėme dalį kaltės. Jei darytume tą patį, ką praėjusiais metais darė V.Garastas, galėtume papasakoti, ką jis veikė ir kaip dar per mačus tarėsi, ką teks pasakoti žurnalistams po pralaimėjimų. Oi, turėtume išties nemažai ką papasakoti...
Macas visų kortų neatvėrė
– Tačiau kritika trenerių atžvilgiu buvo ne tik iš V.Garasto pusės, tačiau ir iš žaidėjų. Kaip tai paaiškinsite?
– Žinote, kai nori mušti, pagalį suras. Žiniasklaida gali pakalbinti nepatenkintus treneriais žaidėjus ir viskas dar labiau sutirštės – juk yra sportininkų, kurie treniruojasi, lieja prakaitą, bet tu priverstas su jais atsisveikinti, nes netiko. Taip buvo su Rimantu Kaukėnu. Nė karto nesame sakę, jog šis krepšininkas yra blogas ar per silpnas. Tai išties aukštos klasės žaidėjas, tačiau jam A.Sireika niekaip neatrasdavo vietos savo plane. Tačiau kai prezidentas V.Garastas akcentuoja, jog į ekipą nepaimami būtent tokie geri krepšininkai, o spauda pasigauna šį faktą, užverda konfliktai. Tas pats ir su Arvydu Macijausku.
– O kas su Arvydu?
– Jo pasisakymai po čempionato A.Sireikos atžvilgiu buvo vienašališki. Atrodė, jog jam taip kažkas liepė sakyti. Kodėl Arvydas tada nepapasakojo visos tiesos apie V.Garastą ir jo užkulisinius darbelius? Juk draugams jis viską papasakojo... Lazda turi du galus – Macas pasakė nežinojęs, ką jam Japonijoje daryti aikštėje, trenerių štabas nepaaiškino funkcijų. Tai ką – treneriai liepė lemiamais momentais kamuolį atiduoti varžovams arba mesti sviedinį į užribį? Galiu atvirai pareikšti, jog toks Maco elgesys po pirmenybių Japonijoje buvo lyg peilis į nugarą A.Sireikai. Jis tapo V.Garasto įrankiu siekiant patraukti Antaną...
Palydėtuvių nenori
Jau kurį laiką Lietuvos krepšinio padangėje egzistuoja gan graži tradicija – pasibaigus karjerai rinktinėje, LKL padėkoja jai atstovavusiems sportininkams už pastangas.
– Kartu su A.Sireika prie rinktinės vairo stovėjote penkerius metus. Ar neapima nemalonūs jausmai manant, jog nebuvote pagerbti? – L.T. paklausė G.Krapiko.
– Ne. Ši tradicija išties puiki, bet tinka tik krepšininkams. Jie baigia sporto karjerą ir traukiasi. Tačiau treneriai neišeina visiems laikams. Nepamanykite, kad linkiu bloga R.Butautui – jis puikus žmogus ir strategas, bet ir jis kada nors pasitrauks iš rinktinės vadovo posto. Jei būtų pagerbtuvės – vadinasi, jau daugiau niekada negrįžtumėme į nacionalinę komandą, o taip nėra...
Manau, mūsų laikas dar nepraėjo... Tačiau kartoju – su visais rinktinės žaidėjais mes bendravome penkerius metus ir esame draugai, tad ekipai visada ir visur linkėsiu tik pačios didžiausios sėkmės. Juk aš – lietuvis ir noriu, kad nacionalinė komanda skintų tik pergales.
– Kas iš visos praėjusių metų atstatydinimo odisėjos jums buvo skaudžiausia?
– Aš buvau tik stratego asistentas – visos strėlės krito A.Sireikai. Skaudžiausia, kad federacijos vadovai, kurie stengėsi kuo daugiau apjuodinti trenerius, peržengė padorumo ribas – gerą ir atsidavusį Lietuvos krepšiniui trenerį išvadino nemokša. Tai žema...