Atrodo, kad 26-erių 196 cm ūgio puolėjas niekaip negali atsikratyti jį persekiojančio traumų prakeiksmo. Sėkmingai pradėjęs sezoną, spalio viduryje vykusiose rungtynėse su Panevėžio „Lietkabeliu“ Ignas Vaitkus pajuto pėdos skausmus.
Tai jam ir komandos medikams buvo pavojaus signalas – jie baiminosi, kad krepšininkas patyrė stresinį pėdos lūžį.
Visgi blogiausio scenarijaus išvengta – I. Vaitkaus pėdos kaulas nebuvo pažeistas, tačiau jo priešakyje vis tiek laukė pusantro mėnesio reabilitacija.
„Tą akimirką, kai patiri traumą, būna labai sunku. Galvoje sukasi įvairios mintys kodėl taip nutiko, gal reikia daugiau nebežaisti, tačiau praėjus porai dienų pradedi į viską žvelgti pozityviau“, – LKL.lt pasakojo I. Vaitkus.
I. Vaitkus jau šį vakarą gali grįžti į aikštę – „Juventus“ namie kovos su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“. Susitikimą nuo 17 val. transliuos DELFI TV ir lkl.lt
Apie tai, kaip jam sekasi ruoštis sugrįžimui ant parketo ir kokį įspūdį palieka sezonas šiuo metu septintoje turnyro lentelės vietoje esančioje „Juventus“ ekipoje, puolėjas pasakojo LKL akademijos studentei Agnei Barbaravičiūtei.
– Į Uteną šią vasarą atvykote iš Šiaulių. Kaip jaučiatės rungtyniaudamas „Juventus“ komandoje?
– Utena yra ramus, gražus ir sutvarkytas miestas. Pasirinkęs šio miesto komandą žinojau, kur einu ir kas manęs laukia. „Juventus“ klube yra suteikiamos visos sąlygos krepšiniui ir asmeniniam tobulėjimui.
Komandos narius pažinojau dar prieš sezoną ir su visais sekasi sutarti gerai. Nors kartais visko pasitaiko, pasipykstam, bet vėliau pasijuokiam ir vėl viskas gerai. Laisvalaikį taip pat leidžiame kartu, net ir už aikštės ribų nenutolstame nuo krepšinio ir stebime rungtynes kitose lygose.
– Kaip matote savo vaidmenį komandoje?
– Aiškaus ar išskirtinio vaidmens neturiu, nes visi žaidėjai yra panašaus lygio. Visi moka ir gali žaisti gerą krepšinį. Treneriai nė vieno neišskiria ir leidžia visiems krepšininkams atsiskleisti. Jei rungtynių dieną sekasi geriau, būsi laikomas aikštelėje ilgiau ir turėsi visas galimybes parodyti, ką moki geriausio. Norint turėti svarbų vaidmenį komandoje, turi jį išsikovoti geru savo žaidimu.
– Kaip sekasi sutarti ir dirbti su treneriu Žydrūnu Urbonu?
– Treneris ir žaidėjai turi skirtingas pareigas, tad akivaizdu, kad turi jam jausti pagarbą. Ž. Urbono keliamos užduotys kiekvienose rungtynėse yra skirtingos, nes priklauso nuo būsimo varžovo. Treneris leidžia improvizuoti, tereikia tik įgyvendinti jo numatytą planą.
Su Ž.Urbonu ir už aikštės ribų sutariame gerai, turime apie ką pakalbėti. Suprantame, kad kas vyksta aikštėje, ten ir lieka.
– Kuo Ž. Urbonas skiriasi nuo Antano Sireikos savo filosofija ir treniravimo stiliumi?
– Ž. Urbonas yra A. Sireikos mokinys, tad kaip ir kiekvienas krepšininkas, taip ir jis iš A. Sireikos pasiėmė viską ką galėjo geriausio. Tačiau kartu jis turi savo metodus ir strategijas.
Pagrindiniai skirtumai, kuriuos išskirčiau, yra tai, kad Ž. Urbonas yra jaunatviškesnis, jam priimtinas šiuolaikiškesnis žaidimas. Todėl jo treniravime svarbų vaidmenį užima griežtos taisyklės puolime ir gynyboje, kurių turime laikytis. Būtent šio trenerio vadovavimas man labiau patinka, nes viskas yra aišku. A. Sireikai labiau patinka improvizacijos ir vienas kito supratimas. Dažniausiai tai mums, jauniems žaidėjams, yra sunku išpildyti.
– Kokios emocijos užplūdo, kai šį sezoną pirmąkart teko žaisti prieš buvusią komandą?
– Žaidimo prieš „Šiaulių“ komandą labai nesureikšminau. Tiesiog norėjome pergalės ir ją gavome. Suprantama, kad buvo papildomo jaudulio, nes Šiauliuose dauguma mane pažįsta, bet įžengus į aikštę jaudulys dingo ir žaidžiau savo žaidimą.
– Kaip psichologiškai išgyvenate besikartojančias traumas? Kaip po jų sekasi grįžti į žaidimą?
– Tą akimirką, kai patiri traumą, būna labai sunku. Galvoje sukasi įvairios mintys kodėl taip nutiko, gal reikia daugiau nebežaisti, tačiau praėjus porai dienų pradedu žvelgti pozityviau. Puikiai suprantu, kad niekas nevyksta be priežasties. Sunkią akimirką mane palaiko šeima, klubas ir kiti darbai, kuriuos galiu atlikti.
Džiaugiuosi, kad šįkart pėdos trauma nėra labai rimta ir ilgam nereikės iškristi iš ritmo. Žinau, kad mano silpnoji vieta yra pėdos, jos turbūt genetiškai trapios ir dėl to niekaip nepavyksta pabėgti nuo problemų.
Tačiau „Juventus“ klubas labai prižiūri ir rūpinasi žaidėjų sveikata. Per šį laiką supratau, kodėl tokios traumos vyksta ir ką reikia daryti, kad jos nebepasikartotų.
Akivaizdu, kad po traumų grįžti į aikštelę nėra lengva. Kadangi šįkart trauma nėra labai rimta, tai galėjau ir mėtyti, ir fiziškai ruoštis, todėl nesijaučiu nusilpęs. Jaučiuosi gerai ir treniruojuosi su komanda, o ji mažais žingsneliais mane įtraukia į žaidimą. Jei seksis gerai, galbūt per ateinančias rungtynes galėsiu kelioms minutėms išbėgti į aikštę.
– Ar po nemalonaus išsiskyrimo su „Šiauliais“ norėjosi įrodyti, kad esate geras ir komandai naudingas žaidėjas?
– Sveikas šį sezoną sužaidžiau vos trejas rungtynes, kurių metu statistiniai rodikliai buvo normalūs (vid. 8,8 tšk. ir 4 atk. kam.). Man žymiai svarbiau yra komandos pergalės nei asmeniniai rodikliai. Vieną dieną būna geriau, kitą sekasi blogiau, bet svarbiausia misija yra atlikti savo darbą.
– Kokius uždavinius šį sezoną keliate sau?
– Jokių specialių uždavinių nei sau, nei komandai neturiu. Man svarbiausia aikštėje jaustis gerai ir būti sveikam. Kai būsiu toks, tuomet bus geras žaidimas, rodikliai ir rezultatai.
– Kaip apskritai vertinate „Juventus“ sezono pradžią?
– Suprantama, kad sezono pradžia nėra tokia, kokia buvo planuota. Komandos stebina savo sudėtimis ir pajėgumu. Turnyro lentelės rezultatai po pirmojo rato dar nėra reikšmingi, nes dabar atrodo, kad visi gali žaisti prieš visus.
Džiaugiuosi, kad mūsų žaidimas eina gera linkme. Atsiranda mūsų tarpusavio supratimas ir suprantame, ko nori treneris. Žaidimą belieka dar labiau gerinti, analizuoti varžovus ir taisyti savo klaidas. Laikas parodys, kaip seksis toliau.