Lietuvos vaikinų iki 20 metų krepšinio rinktinė Juodkalnijos sostinėje Podgoricoje vykusiame Europos čempionate iškovojo sidabro medalius. Mindaugo Noreikos auklėtiniai sekmadienį vykusiame finale 61:69 (17:26, 20:16, 18:13, 6:14) pralaimėjo bendraamžiams iš Ispanijos.
Šis sidabro medalis – pirmasis vaikinų krepšinyje iškovotas apdovanojimas per penkerius metus. Tuo pačiu buvo įvykdytas Lietuvos krepšinio federacijos iškeltas tikslas – turnyre užimti 1-6 vietas.
„Jaučiamės labai pavargę. Iki finalo žaidėme dar tris finalus. Kiekvienos rungtynės buvo kaip paskutinės. Nebuvome užtikrinti, kad turime persvarą. Kiekvienose rungtynėse žaidėme iš paskutinių jėgų ir atėjome į finalą labai išsekę. Ten kovojome iki galo, kaip galėjome“, – Vilniaus oro uoste po skrydžio kalbėjo M. Noreika.
– Kur šios rinktinės stiprybė?
– Džiaugiuosi už vaikinus. Kas mums pavyko, tai padaryti juos geresniais, stipresniais, suradome harmoniją, gerą koncentraciją. Ačiū jiems.
– Į čempionatą vykote be kelių lyderių, pradėjote čempionatą dviem pralaimėjimais, kur suradote jėgų?
– Apibendrinant, norime padėkoti sirgaliams, fanams, labai dėkojau galimai krepšinio ekspertams.
– Jie jus „užvedė“?
– Tegu jie patys pagalvoja, ką jie padarė, ko nepadarė. Bet tariu galimai ačiū.
– Kokių nuogirdų girdėjote?
– Patys viską girdite. Mes stengiamės kiek galima atriboti žaidėjus, bet tai yra neįmanoma. Jie skaito, žiūri, gal nesigilinkime. Mes padarėme iš savęs tai, ką galėjome.
– Kada atėjo pajautimas, kad rinktinė gali kovoti ir dėl aukso?
– Kažkas sakė, ką tas treneris čia pasakoja. Nuo pat pradžių sakiau, kad gali. Aš lietuvis, bet gal netipinis lietuvis. Negaliu žaidėjams sakyti, kad atvažiavome pabūti. Atvažiavome žaisti ir laimėti. Man nepatinka, kad mes, lietuviai, kažkur „buksuojame“ šioje vietoje. Kodėl? Komanda tiki ir nori. Pradžia nebuvo lengva, netgi sudėtinga. Kažkur skaičiavome, dėliojome taktiškai, darėme keitimus, taupėme jėgas.
Pradžioje nesisekė. Paskui žaidėjai patikėjo, suprato, ko norime mes, treneriai. Per trumpą laiką turime sulipdyti daug žmonių į vieną krūvą. Džiaugiuosi, kad mums pavyko, kad jie patikėjo. Mes neturime kažkokios pozicijos stiprių žaidėjų. Turime žaisti tokį krepšinį, kokį galime su tais žaidėjais, kuriuos turime. Tokį krepšinį, kokį žaidėme Europos čempionate, jie buvo nežaidę. Jiems patiems reikėjo patikėti, kad tai veikia. Nuopuolis, tie pralaimėjimai pastūmė mus į kampą. Jie neturėjo kito varianto, kaip patikėti ir mes pradėjome žaisti tokį krepšinį, kokį matėte jau iki pabaigos.
– Lietuvos jaunimas iškovojo pirmą medalį po penkerių metų pertraukos. Ar patys suvokiate, kad tai didelis laimėjimas?
– Yra geras posakis, kai laimi aukso medalį, šventi čia ir dabar, o kai laimi antrą vietą – šventi po trijų valandų. Mums užtruko ilgiau, bet mes švenčiame.
– Kaip apibūdintumėt tą krepšinį, kokį žaidžiate?
– Trumpai negaliu. Ilgas kelias iki jo ir net žaidėjai to nesuprato greitai. Intensyvi gynyba, spaudimas, greitai bėgti į puolimą. Mes mažesni, mūsų stiprioji dalis – žemoji žaidėjų grandis.
– Ką galite pasakyti apie lyderiu tapusį Mantą Rubštavičių?
– Apie jį negaliu nieko pasakyti, galiu pasakyti apie visus. Treneriai sugebėjome daugeliui žaidėjų atsiskleisti, padėti atsiskleisti. Mantas pasiėmė tai ir kiti žaidėjai daug pasiėmė, apie kuriuos niekas nekalbėjo. Pagarba Mantui, bet nenorėčiau vien jo išskirti. Dėkingas esu visai komandai.
– Tokie titulai geras postūmis ir jūsų karjerai?
– Didelis impulsas. Neturiu daugiau ką pridėti.
– Kaip švęsite?
– Mes jau atšventėme. Galimai kažką kažkur.
Mantas Rubštavičius tapo rezultatyviausiu viso turnyro žaidėju, vidutiniškai per rungtynes pelnęs 19,7 taško, atkovojęs 4,4 kamuolio ir atlikęs 1,3 rezultatyvaus perdavimo. Ketvirtfinalio dvikovoje su prancūzais jis pelnė 38 taškus ir surinko 40 naudingumo balų.
„Sunku žodžius rinkti, tiek kamerų. Emocijos pačios geriausios. Gal truputį pritrūko jėgų paskutinėse rungtynėse, bet didžiuojuosi šia komanda. Čia buvo praleistas pats geriausias laikas“, – sakė rezultatyviausiu turnyro žaidėju tapęs M. Rubštavičius.
Jis taip pat buvo išrinktas į simbolinį Europos čempionato starto penketą.
„Po tų dviejų pralaimėjimų jautėme, kad žmonės nebetiki mumis, bet mes žinojome, kad galime žygiuoti daug toliau. Žaidžiau kaip ant sparnų visą čempionatą. Prie to labai prisidėjo komanda, manimi pasitikėjo. Pasirašiau kontraktą prieš čempionatą su Panevėžio „Lietkabeliu“, tai buvau ramus. Šiuo metu pajutau tą dėmesį, tikrai gaunu daug žinučių“, – kalbėjo M. Rubštavičius.
Apskritai lietuviai Europos vaikinų iki 20 metų finale žaidė pirmą kartą nuo 2016 metų. Aukso medalius šio amžiaus grupės jaunuoliai laimėjo vienintelį kartą 2012 metais Slovėnijoje.
Lietuvos rinktinė Europos čempionate startavo dviem pralaimėjimais – Ispanijai (65:75) ir Ukrainai (69:71), bet 108:66 sutriuškino Čekiją ir C grupėje užėmė antrą vietą.
Aštuntfinalyje lietuviai 75:70 palaužė vokiečius, o ketvirtfinalyje 89:79 nugalėjo bendraamžius iš Prancūzijos, o finalą žengė 67:63 įveikę turnyro šeimininkus Juodkalnijos krepšininkus.
