Krepšinio legendai iš Kauno savo laiku teko šaudyti ir automatu, o armijoje įgytus įgūdžius jis dabar panaudoja medžioklėje. Todėl paklaustas, ar esant reikalui galėtų stoti ginti savo šalies, Kurtis nė nedvejoja.
„Dėl automato nežinau. Šaudžiau juo prieš 5-10 metų, bet esu medžiotojas, turiu šautuvų ir savo teritoriją ginsiu“, – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“ ryžtingai sakė treneris.
Buvęs jo bendražygis Aleksandras Volkovas, su kuriuo 1988-aisiais triumfavo Seulo olimpinėse žaidynėse, šiuo metu vilki kamufliažinę aprangą ir rankose laiko automatą.
Neseniai jo šeimos namas Černigove buvo subombarduotas, tad garsiausias visų laikų Ukrainos krepšininkas taip pat įsitraukė į kovą už savo šalį.
„Palaikau kontaktą su A. Volkovu, praktiškai kiekvieną dieną su juo kalbuosi. Jis gyvena šalia Kijevo ir ten budi, nes vyksta ne tik karas, bet dar siautėja ir vadinamieji plėšikai. Kadangi dabar visi apsiginklavę, tai jie plėšia namus. O A. Volkovas su kitais saugo tą rajoną nuo tokių dalykų“, – informacija apie marodierių plėšikavimus Ukrainoje pasidalijo R. Kurtinaitis.
Garsūs Lietuvos krepšinio vardai ir veidai – Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Vladas Garastas, Modestas Paulauskas ir kiti – viešai pasmerkė Rusijos vykdomą agresiją. Kai kurie iš jų tai padarė rusiškai – tam, kad jų žodžiai pasiektų ir tikslinę auditoriją.
Tiesa, puikiai Rusiją pažįstantis Rimas, nors ir sveikina tokį savo bendražygių žingsnį, abejoja jo veiksmingumu.
„Jie paprasčiausiai išsakė savo pilietinę nuostatą, ką ir turėjo padaryti. Bet žinome, kad ten uždarytas ir feisbukas, ir instagramas, ir visa kita. Aišku, kažkiek žinių galbūt vis tiek nueina. O Lietuvoje ir Europoje mes gi patys žinome, kas iš tikro vyksta. Privalome kalbėti, bet abejoju, kad tai pasieks tą galą.
Rusai yra kitokie žmonės, kurie gyvena kitokiame pasaulyje su kitokiu supratimu. Kas mums atrodo, kad jau yra blogai, jiems yra normalu. Tokia jau jų tauta. Rusijoje apie 80 procentų žmonių neturi užsienio pasų ir negali keliauti. Ir tik koks 10 proc., kuriuos sudaro oligarchai ir jų šeimos, važiuoja ilsėtis į Egiptą, Turkiją, Maldyvus ir kokį nors Vietnamą. Tad ir kelionių sankcijos aktualios tik mažai daliai jų“, – komentavo jis.
Svarstydamas, ar, jei stebuklingai Rusija taptų demokratine valstybe, jai iškart turėtų būti panaikintos visos dabar taikomos sankcijos, R. Kurtinaitis buvo atsargus.
„Viskas gyvenime keičiasi. Mes pamename Rusiją prie prezidento Boriso Jelcino, kuri palaikė mūsų nepriklausomybę. Kaip greitai viskas gali pasikeisti? Nesu šioje srityje kažkoks didelis specialistas, bet jeigu nuo ryt jie pradės sakyti, kad jau yra geri, tų sankcijų niekas taip greitai nenuims, vis tiek reikės kokių dvejų, trejų ar penkerių metų tam, kad jie įtikintų pasaulį, jog jų vertybės pasikeitė. Tai užims laiko“, – dėstė buvęs žalgirietis.
R. Kurtinaitis prieš pusantrų metų dar pats plušėjo Rusijoje ir treniravo Eurolygoje žaidusį Maskvos srities „Chimki“ klubą, tačiau jį ištikus finanzinei krizei ir pasipylus pralaimėjimams buvo atleistas.
Kaip jis elgtųsi šiandien, jei vis dar darbuotųsi ten pat?
„Čia nėra ką galvoti, viskas būtų paprasta. Kiekvienas iš mūsų žino, kad yra negerai – vyksta karas. Ir žinome, kuri pusė tą karą sukėlė. Tai čia nėra jokių klausimų, sprendimas būtų labai paprastas: jeigu dar dirbčiau, tai jau nebedirbčiau.
O gyvenimas taip susidėliojo, kad man teko daug laiko praleisti Rusijoje, ilgai gyvenau ten. Matyt, buvo taip lemta, kad prieš metus palikau Chimkus“, – ramiai kalbėjo Barselonos ir Atlantos žaidynių bronzos medalininkas.
Jis neslepia, kad „Chimki“ jam liko skolingas ne vieną šimtą tūkstančių eurų, kurių veikiausiai taip ir nebepavyks susigrąžinti.
„Matote, aš manau taip: kada vyksta karas, niekas krepšinio nebežaidžia. Tai nenoriu net kalbėti skolų tema, ten visas tas galas taip ir liko... Daug liko, bet kažkokių vilčių į atgavimą aš nebededu. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad žmonės žūsta, čia yra esmė. Kas tie pinigai – šiandien juos išleisi, rytoj vėl uždirbsi, čia nėra problema“, – filosofiškai į skausmingą finansinį praradimą žvelgė R. Kurtinaitis.
Vertindamas kitų lietuvių pasitraukimą iš savo komandų Rusijoje, kai tik ši šalis užpuolė Ukrainą, Kurtis tikino kito kelio jiems ir nematęs.
„Aišku, tai skausminga finansiškai. Man teko kalbėti ir su Kaziu Maksvyčiu prieš jam priimant sprendimą, nes mes susiskambinome. Kaip ir minėjau, pinigai – dideli, bet tai sąlyginis dalykas. O dar yra etika, moralė ir pilietinis požiūris į visą šitą situaciją, todėl sveikinu, kad jie visi paliko Rusiją. Aš nė neįsivaizduoju, kad lietuviai būtų galėję kažkaip kitaip pasielgti. Neabejoju, kad jie suras savo kelią. Taip, Rusija – didelė šalis, bet likti be jos dar nėra pasaulio pabaiga.
Kurį laiką mūsų sportininkams išvis nereikia ten važiuoti, net jei ir yra likusios galiojančios sutartys. Taip, tai yra šalis, kurioje gali uždirbti pinigų, o sportininko karjera trunka tik iki kokių 35-erių metų ir tai, jei be traumų. Per tą laiką reikia atsidėti gyvenimui. Tačiau įvykiai yra tokie, kad kažką turi aukoti – negali likti nei nuošaly, nei laviruoti per vidurį. Aš su savo pažiūromis ir viskuo paaukojau daug pinigų, kurių jau nesugebėsiu iš Rusijos turbūt niekada atgauti. Bet žmonės Ukrainoje juk aukoja savo gyvybes“, – nesulyginamus dalykus supriešino jis.
Sulaukęs pastebėjimo apie tai, kad ir pats karjeros pradžioje (1981–1983 m.) yra gynęs CSKA garbę, R. Kurtinaitis šios patirties neišsižadėjo.
„Tada buvo kiti laikai, 1980 metai, kita situacija. Sovietų Sąjungoje, jei prastai mokydavaisi universitete ar institute, buvo privaloma tarnyba armijoje. Aš irgi buvau šauktinis. O CSKA buvo SSRS rinktinė, kurioje man paskui teko ir pačiam gal dešimt metų žaisti bei tapti olimpiniu čempionu. Tuo metu visi gyvenome toje pačioje sistemoje.
Mano tėtis visada buvo tampomas saugumo pareigūnų, nes reiškė lietuviškas pažiūras. Jis turėjo daug problemų. Bet ir mane su broliu išauklėjo taip, kad realiai įvertintume visą tą gyvenimą. Tik ne mūsų valia rinktis buvo, toks jau metas. O jeigu žiūrint ir į pliusus, manau, kad žaidimas CSKA man davė impulsą ateičiai, kadangi patekti į tokią komandą buvo didelė garbė. Aš, būdamas jaunas kareivis, ten papuoliau.
Pakartosiu, kad prastai mokiausi ir nebuvau geras studentas, nes man atrodo, kad santvarka net nėra svarbi, kai esi jaunas ir turi daug polėkio. Buvo restoranai, merginos ir visi kiti dalykai, dėl ko ir atsidūriau armijoje, kur atitarnavau metus kaip reikiant, o paskui mane paėmė į CSKA.
Ar gailiuosi? Na, nesigailiu, nes visie tie dalykai, kurie įvyko, jų jau nebepakeisi. Taip jau buvo. Galvočiau, kad mums reikia žiūrėti į priekį. Dabar kas vyksta, tai yra baisu“, – konstatavo 61-erių metų strategas.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
