Ketvirtadienį 37-erių veteranas Vilniaus „NBA Basketball School“ arenoje spaudė ranką Artūrui Jomantui. Atstovaudami „Ryto“ klubui šie vyrai 2008–2009 m. laimėjo visus įmanomus titulus Lietuvoje ir Europoje.
Jau rytoj, šeštadienį, Tomo Purlio vadovaujamas „Stekas“ namuose priims „Kretingos“ klubą, kurio garbę gina Martynas Mažeika. Atstovaudami Klaipėdos „Neptūnui“ J. Sinica ir M. Mažeika užfiksavo aukščiausius klubo rezultatus istorijoje – pirmą kartą pateko į Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalą ir sportiniu principu išsikovojo vietą Eurolygoje, kurioje taip pat pasirodė itin solidžiai.
„Dar turbūt reiktų prisiminti Prienus ir žaidimą su broliais Ballais. Sakyčiau, kad mano karjera buvo įdomi. Kauno sporto halėje net monetą į galvą teko gauti. Buvo visko – ir liūdesio, ir džiaugsmo“, – šypsodamasis sako J. Sinica.
Kelis sezonus Prancūzijoje legionieriaus duoną valgęs snaiperis namo sugrįžo su aiškiu tikslu – iškovoti Regionų krepšinio lygos (RKL) titulą.
Simboliška, kad 2022 m. balandžio vakarą būtent J. Sinicos tritaškiai Prienų arenoje įtvirtino Vilniaus klubo triumfą RKL pirmenybėse. Arenoje, kur dar prieš 5 metus išdykavo garsieji broliai LaMelo ir LiAngelo Ballai.
„Atkovoję kamuolį ar jį išsimetę iš užribio duodavome perdavimą į priekį, o jie ten puolime jau išdykaudavo. Va toks būdavo žaidimas. Pripažinsiu, tada laukdavau, kad tos 40 min. kuo greičiau pasibaigtų“, – atvirauja J. Sinica.
Interviu metu „Steko“ krepšininkas apžvelgė pirmąjį NKL ratą, pasidalino mintimis apie ryškiausius savo karjeros prisiminimus ir atskleidė komiškus nutikimus atstovaujant Baltarusijos čempionui Minsko „Cmoki“ klubui.
„Kokie įspūdžiai po pirmojo „Steko“ rato NKL čempionate?, – paklausėme J. Sinicos.
– Dvejopi. Turėjome neblogą startą, bet dabar esame įkritę į duobelę – mažais skirtumais pralaimėjome kelias rungtynes iš eilės ir dabar ta vieta turnyrinėje lentelėje neatrodo labai gražiai. Vis tik NKL čempionatas yra labai lygus – 6–12 vietas skiria tik viena pergalė, todėl visa kova yra dar priešakyje. Šiaip nieko blogo nematau – atsigriebsime.
– Kokios jūsų užduotys aikštėje?
– Išplėsti aikštelę, atkovoti kamuolius, patarti. Man pačiam tenka pažaisti ir penktoje pozicijoje. Kažkiek tikrai neįprasta, bet prisitaikai ir žaidi. Varžovams gynyboje turbūt irgi nesu patogus, nes esu metantis ir jiems dažnai tenka „pakilti“ gana aukštai
Visi turime daryti tai, ką mokame geriausiai. Pavyzdžiui, Paulius Semaška puikiai veržiasi. Aišku, tobula, kai aukštaūgiai pataiko iš toli ir tai išplečia aikštę, bet Karolis Brusokas tikrai nepradės mesti tritaškių, nes jo stiprioji pusė – žaidimas po krepšiu (šypsosi). Gerai, kad turime skirtingus aukštaūgius, kurie gali pasiūlyti skirtingus dalykus.
– Kur pats matote „Steko“ vietą Vilniaus ir Lietuvos krepšinio žemėlapyje?
– Visų pirma, gerai, kad Vilniuje natūraliai kyla papildomas klubas ir tai visiems yra nauja paspirtis. Tų komandėlių sostinėje turėtų būti ir daugiau – didelis miestas, daug žmonių ir t. t. Galbūt kažkada klubas galėtų išeiti į LKL lygą. Iš esmės šios komandos konceptas ateityje galėtų būti keli veteranai ir daug jaunimo. Panašus konceptas, koks kažkada buvo „Sakaluose“.
– NKL turnyrinėje lentelėje pirmas trejetas atrodo gerokai atitrūkęs nuo kitų. Ar galite pakovoti su pačiomis geriausiomis komandomis dėl pergalių jau šiame sezone?
– Aišku, kad galime. Taip, pirmasis trejetas atitrūkęs ir tai ne atsitiktinumas. Faktas, kad „Žalgiris-2“ yra labai gera komanda. Ten yra daug talentų ir žaidėjų siekiamybė yra patekti į LKL klubus. Telšiai ir Marijampolė tradiciškai stiprios komandos, bet tikrai galima kovoti su visais.
– Jūsų vienmetis M. Mažeika šiuo metu solidžiai atrodo „Kretingos“ komandoje. Ar laukiate akistatos su juo?
– Žinoma, kad laukiu. Visada smagu sutikti gerus draugus. „Kretinga“ žaidžia visas rungtynes išvykoje, todėl jiems yra dar sunkiau. Nors, pripažinsiu, išvykos į Žemaitiją labai vargina. Gerai, kad savo jau beveik „atvažinėjome“ (šypsosi).
– Kalbant apie jūsų karjerą, kokius momentus išskirtumėte? Penki titulai su „Rytu“, sezonas Eurolygoje su „Neptūnu“?
– Visi sezonai yra įdomūs ir skirtingi. „Ryte“ buvo titulai, o „Neptūne“ buvo smagu dėl to, kad „iškėlėme“ komandą, rinkosi pilna arena, žaidėme Eurolygoje. Dar turbūt reiktų prisiminti Prienus ir žaidimą su broliais Ballais. Sakyčiau, kad mano karjera buvo įdomi. Buvo visko – ir liūdesio, ir džiaugsmo.
– Kur norėtumėte grįžti, jeigu tokia galimybė būtų?
– Visada smagu grįžti ten, kur tavo namai. Jau daug metų mano namai ir šeima yra Vilniuje, todėl labai džiaugiuosi, kad žaidžiu būtent šiame mieste.
– „Ryte“ teko dirbti su Rimu Kurtinaičiu. Kokie prisiminimai iš mačo su Marijampolės klubu, kai treneris jums liepė žaisti be kamuolio varymo?
– Buvo tikrai įdomu tuos du kėlinius palakstyti be driblingo. Buvo tokia taisyklė – jeigu sumuši vieną kartą kamuolį, po rungtynių turėsi daryti 10 atsispaudimų. Vis tiek tą kamuolį teko 1–2 kartus sumušti ir tuos atsispaudimus, nori nenori, teko daryti.
Toks buvo Marijampolės komandėlės lygis – po 2 kėl. jau pirmavome 20 ar 30 taškų skirtumu ir treneris nusprendė duoti mums pasunkinimą. Niekur anksčiau per rungtynes nebuvau to patyręs. Tiesa, tai buvo mėgstamas Rimo pratimas per apšilimą, todėl labai nenustebome. Tai buvo įdomi naujovė – mokaisi atsidengti, būti agresyvesnis, turi sugalvoti, kaip geroje vietoje paduoti perdavimą. Aišku, gal Marijampolei buvo kažkiek nesmagu, bet tokia buvo realybė. Dabar tokių dalykų LKL čempionate tikrai nebūtų.
– Jonas Vainauskas yra pasakęs, kad R. Kurtinaitis yra gerų žaidėjų treneris. Suprask, jam reikia aukšto lygio žaidėjų, kurie galėtų išpildyti jo derinius. Kiek jausdavosi tas reiklumas?
– Manau, kiekvienas treneris norėtų turėti aukšto lygio žaidėjus (šypsosi). Iš tikrųjų, jeigu gerai išpildai derinį 2x2, tau daugiau nieko nereikia. Kartais krepšinis gali būti labai paprastas žaidimas. Aišku, kiekvienas treneris yra skirtingas ir tas reiklumas detalėms pas Rimą tikrai jausdavosi. Mane Rimas tada „statydavo“ ketvirtu numeriu, nors daugiausiai karjeroje teko žaisti trečioje pozicijoje. Tada aukštaūgių grandyje turėjome ir Donatą Zavacką, todėl buvo tikrai gerai.
– Ko galėjote pasimokyti iš tokių krepšininkų kaip Chuckas Eidsonas, Stepas Babrauskas?
– Iš Stepo – kovingumo, iš Chucko – ramumo.
– Jums išties teko būti labai spalvingų laikų epicentre. Pavyzdžiui, 2010 m. LKL finalo serijos metu Kauno sporto halėje „Žalgirio“ sirgaliai aplink areną nešiojo plakatą „Buratiną – į durnyną“, skirtą tuometiniam klubo savininkui Vladimirui Romanovui..
– Visko ten buvo... Halėje labiau viskas girdisi, žmonės yra labai arti. Ant suoliuko sėdint teko net monetą gauti į galvą. Ko tik ten nebuvo. Esu tikrai dėkingas likimui už visas patirtis, nes ne kiekvienam krepšininkui skirta tiek patirti.
– Ar matėsi, kad K. Maksvytis turi potencialo tapti Eurolygos ir Lietuvos rinktinės treneriu?
– Tikrai taip. Su juo sėkmingai žaidėme Lietuvoje, Europos taurėje, Eurolygoje, VTB lygoje. Jis tobulėjo ir sulaukė savo šanso. Tai labai pagirtina ir to reikia siekti visiems treneriams.
– O kokie prisiminimai apie brolius Ballus Prienuose?
– Ten buvo cirkas. Iš vienos pusės, buvo įdomu pamatyti, kaip dirba kameros, kaip viską galima sumontuoti taip, kaip reikia, nors iš tikrųjų yra visai kitaip. Būdavo taip, kad broliai atsistoja į aikštelės vidurį, imituoja, kad ginasi, praleidžia varžovą ir gaunasi, kad ginamės „3 prieš 5“. Atkovoję kamuolį ar jį išsimetę iš užribio duodavome perdavimą į priekį, o jie ten puolime jau išdykaudavo. Va toks būdavo žaidimas. Pripažinsiu, tada laukdavau, kad tos 40 min. kuo greičiau pasibaigtų.
– Prieš 10 metų tapote Baltarusijos čempionu. Kokį įspūdį tuomet paliko ši šalis?
– Politiškai iš esmės ten niekas nepasikeitė. Tada, kaip ir dabar, buvo tas pats prezidentas Lukašenka. Nustebino tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, reikėjo pasirašyti, kad gavai aprangą, o po sezono ją reikėjo grąžinti. Vykdavo toks atsiskaitymas, kad viskas būtų tvarkinga „popieriuose“. Sakiau, kad norėčiau pasilikti marškinėlius, parvežti vaikams dovanų, bet buvo atsakyta, kad „ne, būtinai, reikia grąžinti“ (juokiasi).
– O aukso medalį leido pasilikti?
– Taip, šitą leido. Bet net nežinau, kuris jis yra, nes jis man nėra labai svarbus. Ta lyga buvo labai silpna. Su kai kuriomis komandomis buvo galima žaisti be driblingo. Bet ten atvažiavau todėl, nes klubas žaidė VTB lygoje. Patys suprantate, kad ten buvo kitas lygis. Ten jau mūsų klubas turnyro lentelėje buvo „prie galo“.
– Lietuvos ir Baltarusijos sostines skiria mažiau nei 200 km. Dažnai grįždavote iš Minsko į Vilnių?
– Taip. Važiuodavau autobusu ar traukiniu, nes taip išvengdavau stovėjimo muitinėje. Važiuojant automobiliu kelionė užtruktų 8 valandas. Atsisėdai į autobusą ar traukinį, tave greit patikrino ir po 2 valandų esi Vilniuje.
– Buvo sunkiau tapti RKL ar Baltarusijos čempionu?
– Sakyčiau, kad RKL.
– „Steko“ treneris T. Purlys pergalingo RKL finalo ketverto metu komandą stengėsi užkurti motyvacinėmis kalbomis. Kiek jos svarbios patiems krepšininkams?
– Svarbios. Užsivedimas visada svarbu. Tik kiekvienas krepšininkas užsikuria skirtingai. Vienam reikia ramybės, kitam reikia pasakyti kažką garsiau. Jeigu nebūsi užsivedęs, tai matysis aikštėje – tingėsi, nepadarysi visko iki galo ir pan.
– Kokia jūsų motyvacija, atmetus finansinį klausimą, žaisti krepšinį toliau?
– Žaisti krepšinį man vis dar yra smagu. Smagu būti komandos dalimi, krepšinis mane vis dar džiugina. Žiūrėsime, kaip viskas dėliosis. Galbūt patrauks trenerio darbas. Jau dabar šiek tiek pasibandau, patariu Tomui ir žiūrėsime, kaip viskas dėliosis. Tačiau tikrai nesakau, kad šie metai jau paskutiniai.
– Galbūt turite vilniečiams žinutę, kodėl verta atvykti į „Steko“ namų rungtynes?
– Visada norėtųsi, kad tų sirgalių būtų daugiau. Turime gražią, didelę, patogią ir naują salę – vietos visiems tikrai užteks. Įėjimas nemokamas, tad tikrai raginu ateiti, palaikyti Vilniaus komandą ir pabūti kartu su savo draugais ar šeima. Pasidžiaukite renginiu.