Abu treneriai nesutinka, kad dirbti su vaikais – sunku. L. Galdikienė sako, kad vienintelis sunkumas slypi tame, kad surinkti mergaičių grupę yra gana sudėtinga.
„Mergaičių tėvai nėra tokie motyvuoti kaip berniukų. Aš pati pasiimu vaikus, nusivežu juos į treniruotę ir parvežu namo. Ir tokių trenerių yra ne vienas“, – pasakoja L. Galdikienė.
E. Lukšys prideda, kad sunkiausia – perduoti informaciją taip, kad vaikas ją suprastų ir įsisavintų.
Tokio amžiaus vaikams dažniausiai galvoje būna ne pats krepšinis, o įvairūs žaidimai.
„Tokiame amžiuje daugiau laiko skiriama žaidimams, bet tuo pačiu jie susiję su krepšiniu – kamuolio varymosi tobulinimui, perdavimams ir pan“, – pasakoja E. Lukšys.
„Yra įvairiausių žaidimų. Žaidžiant tą patį kvadratą ar panašius žaidimus lavinamas perdavimas, koordinacija, lankstumas, apgaulingi judesiai. Su kamuoliu dirbi varymo technikai, perdavimams,bet pačio krepšinio – nedaug. Jei ir duodi pažaisti, tai nebūna panašu į krepšinį“, – juokiasi L. Galdikienė.
Treneriai savo auklėtinius dažnai paskatina įvairiais būdais – dovanėlėmis, atleidimu nuo fizinių pratimų ar pan. E. Lukšys juokiasi, kad geras motyvacijos šaltinis – pažadas žaisti arba nežaisti krepšinio. Trenerio manymu, dirbant su vaikais itin svarbu prisitaikyti prie grupės ir būti artimam su vaikais.
Jam pritaria ir L. Galdikienė.
„Reikia mylėti savo darbą ir vaikus. Tokio amžiaus vaikai eina ne į krepšinį, tinklinį ar dar kur, jie eina pas trenerį – bent jau mergaitės. Joms labai svarbus pats žmogus. Vaikai labai jaučia ar myli juos ir savo darbą. Jų nelabai apgausi.“
Abu VKM treneriai išskiria ir bendravimo už aikštelės ribų svarbą – tai sustiprina tarpusavio santykius ir padeda treniruotėse.
„Tu gali žinoti viską – ar susipyko tėvai, kaip sekasi mokykloje, kokie mokytojai, su kuriomis mergaitėmis jos draugauja. Kai jos paauga, aš dažnai žinau daugiau nei tėvai – jos atviresnės man. Kartais tenka skambinti tėvams ir sakyti, kad laikas susirūpinti dėl kažko“, – sako VKM trenerė L. Galdikienė.