Neįtikėtina. Tik taip galiu apibūdinti tai, kas įvyko universiadoje Taivane. Per tą trumpą laikotarpį ten, įmečiau karjeros metimą ir iškovojau karjeros pergalę. Jausmas, kuris apėmė, tapus universiados čempionais – fantastiškas. Nors dabar turbūt dar iki galo nesuprantame, ką padarėme. Galbūt tas suvokimas ateis vėliau.
Po finalo mačo su JAV buvau euforijoje. Visas sunkus darbas, kurį įdėjome, atsipirko. Mėnesį praleidome Azijoje – iš pradžių Kinijoje, vėliau Taivane. Per pasiruošimo ciklą ir čempionatą sužaidėme išvis 18 mačų, patikėkite, tai atima begalę tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų.
Bet tai niekis, nes aš savo rankose laikau aukso medalį.
Prieš finalą visa komanda galvojome, kad visai neblogai jau ir sidabras. JAV buvo favoritai, o mes tiesiog ėjome kovoti, nejautėme spaudimo. Treneris Tomas Masiulis prieš mačą ant lentos rašė: „Tikėkite savimi. Tikėkite tuo, ką darote“. Patikėjome ir nukalėme JAV.
Aš nemėgstu skaityti komentarų internete, bet yra komandos draugų, kurie tai daro. Iš jų išgirdau, kas ką sako, kas ką rašo. Ir, aišku, atsirado tokių, kurie nusprendė, kad mūsų pasiekimas nieko vertas, JAV rinktinė nieko verta, o universiada – vidutinio lygio. Į tuos, kurie žiūri taip neigiamai, aš nekreipiu dėmesio. Galiu tiesiog ramiai pasakyti: „Aš – universiados čempionas“. Viskas. Man rūpi mano artimų žmonių, šeimos nuomonė. Man rūpi tie, kuriems įdomu, ką mes darome.
O sveikinimų po finalo mačo sulaukiau begalės. Kai baigėsi rungtynės, dar porą valandų negalėjau paimti telefono į rankas, vyko dopingo kontrolė. Kai pagaliau telefonas atsidūrė pas mane, patyriau lengvą šoką. Daugybė sveikinimų. Daugybė palinkėjimų, net ir iš žmonių, kurių nepažįstu. Tikrai, labai malonu.
Kai žaidi finale, o tave stebi 13 tūkstančių žiūrovų, jauti nenusakomus jausmus. Dar labiau žodžiais negali paaiškinti tų jausmų, kuriuos patiri, kai laimi.
Bet lygiai taip pat aš buvau visiškoje ekstazėje, kai pataikiau lemiamą metimą ketvirtfinalyje prieš Argentiną. Tai buvo savotiškai grąžinta skola mano komandai, kai grupės mače pramečiau metimą, galėjusi mums atnešti pergalę prieš Australiją. Beje, tai buvo vienintelės rungtynės, kurias pralaimėjo per visą universiadą.
Mače su Argentina buvo likusios 6,6 sekundės. Mes atsilikome 69:70. Treneris T. Masiulis lemiamą ataką patikėjo man. Sakė: „Žaisk vienas prieš vieną. Jei varžovai spausis, kamuolį atmesk, jei ne – užbaiginėk“.
Veržiausi pro kairę pusę, apėjau varžovą ir man atrodo per anksti patikėjau, kad pataikysiu. Staiga kamuolys dingo iš mano rankų, aš net nesupratau, ar jis išslydo, ar kažkas jį išmušė. Turėjau vienintelę mintį: „Reikia kuo greičiau susigrąžinti kamuolį ir įmesti“.
Kamuolį susigrąžinau ir griūdamas iš dešinės pusės mečiau. YRA! Atsidūriau komandos draugų glėbyje.
Tiesa, tai dar buvo ne viskas. Teisėjai nusprendė varžovams palikti 0,3 sekundės, bet Argentinos treneris už ginčus su teisėjais buvo nubaustas technine pražanga. Viskas. Pergalė buvo mūsų.
„MVP, MVP, MVP“, - man skandavo komandos draugai.
Po rungtynių treneris dar draugiškai pašiepė, kad gal ir gerai, jog praradau kamuolį. „Jeigu būtum metęs iš kairės, vėl būtum prametęs“, - juokavo.
Džiaugiuosi, kad treneris lemiamą ataką patikėjo man. Tokius metimus turiu pataikyti. Esu stiprus žaidžiant vienas prieš vieną, turiu greitą pirmą žingsnį. Ir pats treneris sakė: „Tave sunku sustabdyti“. Tokie žodžiai tikrai pridėjo man pasitikėjimo savo jėgomis.
Universiadoje žaisti buvo sunku. Visi jauni, visi nori laimėti. Kiekviena komanda turi savo „nešvarių“ momentų. Pavyzdžiui, ukrainiečiai labai mėgsta stumdytis, „eiti į kontaktą“, griuvinėti. Izraelis, prieš kuriuos žaidėme pirmą mačą, labai emocingi. Jie rėkauja, šokinėja, provokuoja. Jau per pirmą mačą tarp Izraelio krepšininko ir Tomo Dimšos kilo konfliktas. Varžovas kažką jam pasakė, o T. Dimša šoko ant jo. Abu gavo technines. Gerai, kad viskas gerai baigėsi, bet po tų rungtynių treneris pasakė: „Tokių momentų bus dar daug, privalome nekreipti dėmesio“.
Manau, kad mūsų susitvardymas buvo vienas iš faktorių, atvedusių iki nugalėtojų pakylos.
Po finalo, aišku, ėjome pašvęsti. Nors laiko labai daug neturėjome. Mačas su JAV baigėsi vėlai, o jau kitą dieną, 4 valandą ryto, turėjom palikti miestelį ir vykti į oro uostą. Kartu pasikvietėme ir merginų komandą. Bet prieš šventimą treneris pasakė labai gerą frazę: „Mokate žaisti ir laimėti, mokėkite ir švęsti“.
Iš Taivano parsivežu pačius geriausius įspūdžius. Kai kurie iš jų nublanks, kai kurie pasimirš, bet vienas iš jų gyvuos amžinai.