Įspūdingą šuolį iš antrosios Graikijos lygos į Lietuvos olimpinę vyrų rinktinę padaręs 197 cm ūgio gynėjas po Rio sulaukė Rimo Kurtinaičio kvietimo atvykti į Italiją ir apsivilkti Kantu klubo marškinėlius.
Įspūdingą komandos atgaivinimo viziją turėjęs rusų oligarchas Dmitrijus Gerasimenka galiausiai savo pažadų neįvykdė, o per pusmetį komandoje iš trijų lietuvių neliko nė vieno. Fizinio rengimo treneris Sigitas Kavaliauskas buvo atleistas, o R. Kurtinaitis pasitraukė savo noru. Stratego pėdomis pasekti norėjo ir V. Kariniauskas, tačiau niekas jo išleisti nenorėjo.
„Atlyginimai vėlavo kur kas ilgiau nei 45 dienas – žmogaus, kuris turėjo mokėti atlyginimus, nematėme 2-3 mėnesius. Bet klubą palikau ne dėl pinigų, o dėl to, kad manęs netenkino vaidmuo komandoje ir požiūris į mane“, – graudžią situaciją Italijoje aiškino alytiškis, kuris paleidžiamojo rašto sulaukė tik įsikišus FIBA atstovams. Be to, kad galėtų griečiau pasprukti, gynėjas netgi atsisakė nemenkos dalies uždirbto atlyginimo.
Bet dabar vaikinas gali ramiau atsipūsti – baisus itališkas košmaras jau praeityje. Išsiskyręs su Kantu klubu Vaidas labai greitai rado naują darbovietę – nusprendė persikelti į Rumuniją. Nors daugeliui toks žingsnis pasirodė ne itin protingas, tačiau nepopuliarų sprendimų patirties jau turintis gynėjas žino, kas jam geriausia.
„Rumunijos lygos lygis nėra toks kaip Italijos, bet šita komanda žaidė Europoje, – apie Klužo-Napokos „U-Banca Transilvania“ ekipą atsiliepė V. Kariniauskas. – Turiu puikų šansą sezoną užbaigti laimėdamas ir taurę, ir čempionatą – to ir sieksiu. Taip pat tikiuosi susigrąžinti psichologinį pasitikėjimą: visgi nežaidžiau taip, kaip norėjau, todėl normalu, kad jis dingęs.“
Atvirame interviu Krepšinis.lt alytiškis pasidalino ne pačia maloniausia patirtimi Italijoje, papasakojo apie savo kovą dėl laisvės ir prisipažino jaučiantis apmaudą dėl nepateisintų lūkesčių.
– Sakei, kad Kantu klubo tave paleisti prašei dar nuo gruodžio mėnesio. Kodėl nepavyko ištrūkti?, – Krepšinis.lt paklausė V. Kariniausko.
– Stengiausi komandą palikti iš karto, kai tik išeiti nusprendė Kurtinaitis. Bet nepavyko, nes jie vis žaidėjo skirti žaidimo laiko ir sakė nematantys be manęs sezono pabaigos, todėl dar kelias savaites pakentėjau. Tačiau gruodžio viduryje pasakiau, kad noriu išeiti, bet jie manęs vis tiek nepaleido, nors visaip prašiau, kad duotų paleidžiamąjį raštą.
Vėliau jie atleido vieną žaidėją, bet iškart pasirašė sutartį su italu, todėl nuėjau pas trenerį ir pasakiau: „juk turit žaidėją, prašau, leiskit man išvažiuoti – nei aš jums padedu taip, kaip norėčiau, nei jūs man“. Tačiau jis vis tiek nenorėjo paleisti ir aiškino, kad esu reikalingas.
Manęs laukė kelios komandos, skambino, domėjosi, tad tiesiog nusprendžiau pasakyti komandos draugams ir treneriui, kad išeinu. Klubo vadovo nemačiau 2-3 mėnesius, todėl viską išklojau vadybininkui. Nors jis nesutiko, aš daugiau nebegalėjau būti komandoje, tai tiesiog išėjau negalvodamas, kaip bus toliau. Žinote, pasakiau agentui, kad man užtenka tų 5,5 mėnesio – ir taip ilgai iškentėjau.
– Žurnalistas Davidas Pickas skelbė, kad atlyginimo negavai daugiau nei 45 dienas, bet Kantu klubas tai paneigė ir dar apkaltino, kad pats savavališkai nepasirodei treniruotėje. Kaip ten buvo iš tikrųjų?
– Atlyginimai vėlavo kur kas ilgiau nei 45 dienas – kaip minėjau, žmogaus, kuris turėjo mokėti atlyginimus, nematėme 2-3 mėnesius. Bet klubą palikau ne dėl pinigų, o dėl to, kad manęs netenkino vaidmuo komandoje ir požiūris į mane. Visi mane suprato, tik ne vadybininkas, kuris norėjo man kaip įmanoma pakenkti – netgi rašė straipsnius. Tačiau kai išsiuntėme laiškus FIBA, jis ėmė atsiprašinėti ir prašė nesikreipti į FIBA Arbitražo teismą – paleidžiamąjį raštą gavau, kai FIBA įvertino visą situaciją.
– R. Kurtinaitis, kuris tave ir pasikvietė į Italiją, komandą paliko lapkričio pabaigoje. Ar tavo noras taip pat išeiti yra su tuo susijęs? Galbūt nebelikus Rimo ir komandoje kitaip į tave žiūrėjo?
– Nemanau, kad būčiau bandęs išeiti, jeigu Rimas būtų likęs. Jam išvykus niekas per daug nesikeitė, išskyrus žaidėjai. Net nežinau, kodėl Rimui neleido pasikviesti naujų žaidėjų, nes mes neturėjome ketvirtos pozicijos krepšininko, keli komandos draugai buvo traumuoti – tekdavo kviestis jaunimą, kad treniruotėse galėtume žaisti penkiese prieš penkis. Esmė, kad kai tik atleido Rimą, iškart atsirado du naujokai, po to dar du.
Įdomiausia, kad jie iš pat pradžių atleido Sigitą Kavaliauską (fizinio pasirengimo trenerį – Krepšinis.lt), o po to ir daktarą. Tai jam išvis nieko nesumokėjo, be to, klubas net nesugebėjo nei bilieto nupirkti, nei nuvežimo į oro uostą suorganizuoti, tai mes su Zabianu Dowdellu jį nuvežėme. Tada trūko Rimo kantrybė ir jis pasitraukė.
– Rimas prisipažino, kad tikėjosi greitesnio tavo progreso. Kaip pats įvertintum Italijoje praleistą laiką?
– Kiekvieną patirtį vertinu pozityviai, kad ir kokia bloga ji būtų. Stengiausi išlikti stiprus, nes tikrai nėra lengva psichologiškai, kai įdedi labai daug darbo, bet vis tiek nesiseka. Bet jeigu jie nenorėjo manęs paleisti, vadinasi, nebuvo viskas taip blogai. Ačiū Dievui dabar tai jau istorija. Bloga, bet istorija. Žengiu toliau ir nežadu dairytis atgal.
– Ar teko bendrauti su pačiu Dmitrijumi Gerasimenka?
– Neteko, tik minimaliai prieš sezoną, todėl nespėjau susidaryti jokio įspūdžio apie jį.
– O kokios apskritai Kantu ekipoje buvo sudarytos treniruočių sąlygos?
– Sąlygos nebuvo tragiškos, bet ir nebuvo geriausios – treniruodavomės vienoje salėje, o žaisti rungtynių važiuodavome į kitą. Bet viskas buvo daugmaž kaip visur – gana neblogai.
– Karjerą nusprendei tęsti Rumunijoje. Po Lietuvos rinktinės ir Italijos čempionato tai atrodo tarsi žingsnis atgal...
– Rumunijos lygos lygis nėra toks kaip Italijos, bet šita komanda žaidė Europoje (FIBA Europos taurės turnyre – Krepšinis.lt). Tai tikrai nėra bloga komanda – Rumunijoje viena geriausių. Ir organizacija puiki, arena talpina 9 tūkst. žmonių, kurie noriai renkasi į rungtynes. Viskas tikrai atrodo neblogai.
O kalbant apie mano žaidimą, tai žaisiu konkurencingoje komandoje, be to, turiu puikų šansą sezoną užbaigti laimėdamas ir taurę, ir čempionatą – to ir sieksiu. Taip pat tikiuosi susigrąžinti psichologinį pasitikėjimą: visgi nežaidžiau taip, kaip norėjau, todėl normalu, kad jis dingęs.
– Stebėdami tavo žaidimą daugelis jau po truputį braukia tavo pavardę iš rinktinės kandidatų sąrašo. Ar neapmaudu, kad po Rio nepavyko pateisinti lūkesčių?
– Apmaudu, bet čia tik 5,5 prasti mėnesiai. Taip jau būna: vienas sezonas prastas, kitas – geresnis. Svarbiausia kiekvieną dieną dirbti ir su laiku ateis taškai, ritmas, pasitikėjimas. Reikia rasti savo vietą ir tikiu, kad šiuo metu Rumunijos komanda man yra gera vieta. O vasarą turėsiu puikią galimybę daug laiko skirti treniruotėms ir pasiruošimui kitam sezonui.
– Ar teko bendrauti su Dainiumi Adomaičiu? Kokį įspūdį paliko šis specialistas?
– Teko su juo dirbti studentų rinktinėje. Tai puikus žmogus, puikus treneris. Tikiuosi, kad jam ir Lietuvai pasiseks Europos čempionate.