Vos tik sulaukęs klubo vadovų sprendimo, M. Nicola buvo kaip reikiant nusiminęs ir atsisakė bendrauti su žurnalistais. Vis tik per mėnesį jis spėjo nuryti karčią piliulę ir sutiko pasidalinti mintimis apie tragišką Lietuvos vicečempionų sezono pradžią.
„Liūdna. Niekada nėra smagu, kai tave atleidžia. Bet kai prezidentas (Gedvydas Vainauskas – Krepšinis.lt) nėra patenkintas rezultatais, jis turi teisę tave atleisti. Toks trenerio darbas“, – pokalbį pradėjo buvęs vilniečių strategas.
Virginijų Šeškų vasario viduryje pakeitęs ir geležinę gynybą žadėjęs M. Nicola kalnų nenuvertė nei praėjusiame, nei šiame sezone, nors vasarą įsigijo norimus žaidėjus: Nicolasą Laprovittolą, Marių Runkauską, Deividą Gailių ir Artūrą Gudaitį.
Tačiau atrodo, kad komanda buvo prakeikta – sezono starte Europos taurėje buvo iškovota vos viena pergalė per penkis turus, o ir vietiniame fronte neprilygta Kauno „Žalgiriui“. Ne gana to, vienas po kito kaip lapai dėl traumų iš rikiuotės iškrito Žygimantas Janavičius, Artūras Gudaitis, Antanas Kavaliauskas.
„Buvo labai sunku, nes kertiniai žaidėjai patyrė traumas. Taip pat buvo labai sunku į žaidimą įtraukti iš rinktinių sugrįžusius krepšininkus, nes jų forma buvo prasta – didžiausia bėda buvo su lietuviais (A. Kavaliausku ir Deividu Gailiumi – Krepšinis.lt).
Buvo sunku juos pastatyti ant kojų, o dar ir traumos užklupo – neradome komandinės dvasios, o laiko laukti jau nebuvo. Po prastų rezultatų Europos taurėje spaudimas didėjo. Turėjome daug rungtynių, todėl laiko taisyti spragas nebelikdavo“, – prisiminimais dalijosi M. Nicola.
Neapsikentę prastų rezultatų, klubo vadovai nusprendė atleisti argentinietį. Vis tik tai jokios naudos neatnešė – „Lietuvos rytas“ antrąsyk nusileido žalgiriečiams, o Europos taurėje patyrė visišką fiasko, net neišsikapstydamas į kitą etapą.
Ne kartą kaltę dėl prastų rezultatų ant žaidėjų vertęs M. Nicola ir toliau laikosi nuomonės, kad tiek dėl pergalių, tiek dėl pralaimėjimų visuomet yra atsakinga visa komanda.
„Jie tikrai pajėgūs, tiesiog privalo tapti gera komanda. Kartais geri žaidėjai nesudaro geros komandos – visa tai priklauso nuo komandinės dvasios, savanaudiškumo, požiūrio. Čia ne tenisas, kur viskas priklauso nuo tavęs vieno“, – aiškino jis.
Vis tik nuoskaudų argentinietis Lietuvos vicečempionams nejaučia ir sulaukęs antros progos vėl kibtų į darbą sostinės ekipoje.
„Man tai buvo fantastiška patirtis. Myliu miestą, mylių klubą, myliu visus su manimi dirbusius žmones. Klubo prezidentas su manimi elgėsi labai gražiai – jis suteikė man galimybę treniruoti komandą, pasirengusią laimėti titulus – man tai buvo puiki galimybė. Ateityje tikrai galėčiau vėl kartu dirbti – man tai būtų proga viską užbaigti pozityviai, ko negalėjau padaryti šiemet“, – vylėsi treneris.
– Jau praėjo beveik mėnuo po jūsų atleidimo. Kokiomis nuotaikomis gyvenate?, – Krepšinis.lt paklausė M. Nicola.
– Liūdna. Niekada nėra smagu, kai tave atleidžia, todėl vis dar jaučiuosi nusiminęs. Bet tai šio darbo dalis.
– O kaip vertinate klubo sprendimą jus atleisti?
– Tikrai jums to nesakysiu. Klubo prezidentas taip nusprendė ir aš turiu su tuo susitaikyti. Kai prezidentas nėra patenkintas rezultatais, jis turi teisę tave atleisti. Toks trenerio darbas.
– Šiemet turėjote galimybę pats išsirinkti žaidėjus, bet mes taip ir nepamatėme tikrojo komandos potencialo. Ar turite paaiškinimą?
– Buvo labai sunku, nes kertiniai žaidėjai patyrė traumas. Taip pat buvo labai sunku į žaidimą įtraukti iš rinktinių sugrįžusius krepšininkus, nes jų forma buvo prasta – didžiausia bėda buvo su lietuviais (Antanu Kavaliausku ir Deividu Gailiumi – Krepšinis.lt). Buvo sunku juos pastatyti ant kojų, o dar ir traumos užklupo – neradome komandinės dvasios, o laiko laukti jau nebuvo. Po prastų rezultatų Europos taurėje spaudimas didėjo. Turėjome daug rungtynių, todėl laiko taisyti spragas nebelikdavo.
– O ar jūs turėjote kokių nors nesutarimų su žaidėjais?
– Ne. Problema buvo ta, kad rungtynių planas ne visada suveikdavo. O asmeninės problemos turi likti komandos rūbinėje, todėl negaliu tokių dalykų jums sakyti. Buvo momentų, kai komanda klydo, bet mes stengėmės jas taisyti, tobulėti. Mums tiesiog reikėjo daugiau laiko.
– Galbūt komanda turi psichologinių problemų?
– Buvo labai didelis spaudimas. Ši komanda buvo surinkta laimėti titulus ir pasiekti didžių tikslų, o tam reikia būti pasiruošus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tiek taktiškai. Reikia turėti charakterį ir jį rodyti aikštėje, bet tai daryti nėra lengva. Kai pradedi klupinėti, spaudimas tik didėja, todėl kartais kai kurie žaidėjai nesugeba jo atlaikyti. Toks skirtumas tarp gerų ir puikių žaidėjų.
– Trenerio vairą iš jų perėmė Aurimas Jasilionis, vėliau jį pakeitė Arvydas Gronskis, bet „Lietuvos rytas“ vis tiek patyrė fiasko ir net neįveikė grupės etapo. Tai galbūt komandoje yra didesnių problemų nei treneris?
– Neįsivaizduoju. Aš jau mėnuo kaip nesu su komanda – nežinau, kas ten įvyko man išvykus. Tikrai nežinau, kodėl jie vis dar neišsprendžia problemų ir kodėl nesugebėjo pasiekti savo pagrindinio tikslo. Bet tai ne mano problema.
– Dabar „Lietuvos rytui“ beliko tik Karaliaus Mindaugo taurės turnyras ir LKL čempionatas. Ar klubas vis dar pajėgus nugalėti „Žalgirį“?
– Jie turi kovoti ir toliau stengtis. Ant parketo žaidžia ne prezidentas ir ne treneris, o žaidėjai – jie privalo tapti stipresni. Jie tikrai pajėgūs, tiesiog privalo tapti gera komanda. Kartais geri žaidėjai nesudaro geros komandos – visa tai priklauso nuo komandinės dvasios, savanaudiškumo, požiūrio. Čia ne tenisas, kur viskas priklauso nuo tavęs vieno. Jie privalo tapti komanda – juk ir laimi, ir pralaimi kaip komanda – visada.
– Kokie jūsų tolimesni karjeros planai?
– Laukiu naujos galimybės vėl būti treneriu.
– O ką šiuo metu veikiate Italijoje?
– Padedu savo geram draugui, kuris turi krepšinio mokyklą – treniruoju 11 metų vaikus. Myliu krepšinį, mėgstu savo žiniomis dalintis su kitais, todėl sulaukęs prašymo padėti, aš neatsisakiau. Myliu trenerio darbą, todėl man nėra skirtumo treniruoti vaikus ar profesionalus.
– O jeigu sulauktumėte pakvietimo sugrįžti į „Lietuvos rytą“, ar jį priimtumėte?
– (juokiasi) Žinoma, kodėl gi ne? Aš buvau labai patenkintas darbu „Lietuvos ryte“. Man tai buvo fantastiška patirtis. Myliu miestą, mylių klubą, myliu visus su manimi dirbusius žmones. Klubo prezidentas su manimi elgėsi labai gražiai – jis suteikė man galimybę treniruoti komandą, pasirengusią laimėti titulus – man tai buvo puiki galimybė. Ateityje tikrai galėčiau vėl kartu dirbti – man tai būtų proga viską užbaigti pozityviai, ko negalėjau padaryti šiemet. Aš atviras visiems pasiūlymas, todėl be problemų galėčiau treniruoti bet kokią komandą.