32-ejų D. Motiejūnas šį savaitgalį pasitiks vieną didžiausių karjeros iššūkių – bandys tapti Eurolygos čempionu gimtajame Kaune. Lietuvio atstovaujama „Monaco” Eurolygos finalo ketverto pusfinalyje žais su Pirėjo „Olympiakos”.
Pastaroji yra laikoma pirmojo pusfinalio favorite. Remiantis krepšinio analitiko Mykolo Stumbrio surinkta informacija bballytics.com puslapyje, graikams suteikiama 82 proc. tikimybė įveikti monakiečius.
Beveik visi statistiniai skaičiai – „Olympiakos“ pusėje, tačiau jau dukart šiame sezone D. Motiejūnas su kompanija juos paneigė.
Prognozuoti nelinkęs ir V. Mikalauskas – į krepšinį pasukęs buvęs lengvaatletis, dirbęs fizinio rengimo treneriu Lietuvos rinktinėje, Vilniaus „Ryto” ir užsienio klubuose.
„Geriau būti ne iki galo įvertintam, nei perspaustam. Reikia daryti savo darbą. Žmonės nėra robotai, veiks ir didelis psichologinis faktorius, komandoje be Mike’o Jameso daugiau nėra žaidusių finalo ketverte. Jeigu bus vienybė, visi kausis, bus gera energija, visko gali nutikti. Ypač, kai žaidi vienas rungtynes. Reikės didelės savitvardos, juodo darbo, kantrybės, pagalbos vienas kitam. Prognozės yra labai blogas dalykas, kartais nuo jų labai nudegi. Svarbiausias dalykas yra pastangos ir noras. Jeigu padės širdis ant parketo, kad jos plazdėtų, tada gali būt teigiamas rezultatas”, – vertino treneris.
Tačiau tada krepšininką sustabdė sunki nugaros trauma ir ją apgaubusi nežinomybė. Greitai jam neliko vietos greitai besisukančiame NBA pasaulyje, o krepšinio visuomenė spėjo nurašyti D. Motiejūną, kuris apsitvarkęs sveikatos bėdas pasuko į Kiniją.
Daug kas skeptiškai vertino šį žingsnį – lyg tam tikrą karjeros pabaigą, bet šis sprendimas galiausiai tapo lemtingu, leidusiu dabar D. Motiejūnui būti ten, kur yra.
Būtent Kinijoje jis susipažino su V. Mikalausku, dirbusi Šandongo komandoje. Netrukus V. Mikalauskas tapo asmeniniu D. Motiejūno treneriu ir ėmė rūpintis išskirtinai tik juo.
Etapas Kinijoje užtruko ketverius metus, kurių metu kalbos aplink D. Motiejūną vis tiek netilo – vieni norėjo matyti jį žaidžiantį Eurolygoje, kiti vis plakė liežuviu, kad šis lygis jam – jau per aukštas.
Taškas kalboms padėtas prieš dvejus metus – prabėgus lygiai dešimčiai metų D. Motiejūnas sugrįžo į Eurolygą su ambicingą projektą pradėjusia „Monaco” ekipa, o dabar sieks čempiono titulo, būdamas svarbiu šio tikslo sraigteliu.
Per pastaruosius du sezonus D. Motiejūnas Eurolygoje iš 78 komandos rungtynių praleido vos vienerias ir demonstruoja stabilumą bei kokybę, aikštėje praleisdamas apie 20 minučių per mačą. Nepamirškime ir itin fiziškų Prancūzijos pirmenybių, tad per vieną sezoną sužaidžiamų rungtynių kiekis – ir įspūdingas, ir alinantis.
„Abu stengiamės, kad jis kuo ilgiau būtų sveikas ir produktyvus aikštėje. Aikštėje praleidžiamos minutės man visiškai nerūpi. Visada jam sakau, kad jeigu gausi vieną minutę – turi išlupti vieną parketlentę, ją sulaužyti ir išmesti. Jeigu gausi dešimt minučių – tada dešimt išlupsi. Šiuo principu mes gyvename. Jis neturi žiūrėti, ką komanda jam duos, o žiūrėti, ką jis gali duoti. Tada galima nueiti net iki finalo ketverto. Aišku, turi sukristi daug aplinkybių – tai nutinka ne kiekvieną sezoną, bet kai įvyksta, reikia tuo pasinaudoti”, – įsitikinęs V. Mikalauskas.
Nuopelnų neprisiima
Už atgaivintą karjerą ir sutvarkytas sveikatos bėdas krepšininkas ne kartą viešai išreiškė padėką V. Mikalauskui, tačiau pats treneris prisiimti nuopelnų neskuba.
„Neprisiimu aš tų nuopelnų. Smagu iš Donato girdėti, kad jis taip vertina, taip mąsto. Čia yra didžiulis postūmis ir pagarba man. Bet aš taip to nesureikšminu – jis nebuvo tokios būklės, kad jį reikėtų nuo kažko gelbėti. Jis tuo metu buvo po reabilitacijos ir nežaidęs gal metus laiko. Reikėjo vėl padėti pajusti komandinį krepšinį, surasti ritmą ir pradėti rimtai treniruotis.
Jeigu jam nesiseka, tai ir man nesiseka, jeigu jis gauna kritiką – lygiai taip pat ir aš gaunu kritiką. Jeigu jam sekasi, aš stengsiuosi neafišuoti savęs, džiaugiuosi kažkur tyliai kampe, nes jis padarė tą darbą. Man nerūpi maudytis Donato sėkmės spinduliuose. Kam reikia, tas žino, kas su kuo dirba”, – sako jis.
Nuolatinės papildomos treniruotės D. Motiejūnui tapo kasdienybe. Net ir dabar su V. Mikalausku kalbėjomės po individualių pratybų, kurias D-Mo atliko prieš komandos treniruotę.
„Po tos traumos NBA kito kelio nelieka, jeigu jis nori žaisti krepšinį aukščiausiu lygiu ir išlikti sveikas kuo ilgiau – reikės dirbti visą likusią karjerą, – pabrėžė V. Mikalauskas. – Aišku, išvengti smulkių traumų neįmanoma, nes krepšinis yra kontaktinis sportas. Kažkas įspiria, nustumia, ne taip nusileidžia. Jam yra sukurta sistema pagal visą komandinį, varžybinį krūvį, žaidžiamas minutes, turimus testavimus. Jį testuoju per kiekvienas rungtynes, matau krūvį, psichologinį ir fizinį nuovargį, simetrijas, perkrovas ir pagal tai viską koreguoju.
Turi būti išskirtinis žmogus, kuris turi motyvaciją ir stimulą, kad nereikėtų treneriui versti ir reikalauti. Kitaip gal būčiau ir nesiryžęs palikti komandinės krepšinio rinkos ir dirbti tik su vienu žaidėju. Viskas priklausė nuo Donato įpročių, supratimo ir noro. Man, kaip treneriui, taip pat labai pasisekė. Dirbant su Donatu pavyko labai paaugti”.
Vienas žmogus viskame
Visas D. Motiejūno sezono planas yra sudėliotas iki smulkmenų, o tuo pasirūpina V. Mikalauskas.
„Turime pasiruošimo rutinas prieš kiekvienas rungtynes, treniruotes. Matau, ką reikia daryti, yra sudėliotas planas – jam tereikia ateiti laiku ir viskas būna paruošta. O man nereikia pergyventi, kad jis neateis ar atėjęs niurzgės. Yra daug žaidėjų, kurie niurzga ir atrodo, kad tik tiems treneriams reikia dirbti, o jiems patiems – ne. Pas mus su Donatu tai neegzistuoja.
Pirmiausia aš iš savęs labai daug reikalauju kaip žmogus, kaip treneris, lygiai taip pat reikalauju ir iš jo – kad būtų disciplina, darbo etika, atsidavimas, pagarba. Kito kelio nėra ir kitaip nėra prasmės vargti ir neturėti komforto zonos. Aš jam tikrai nesuteikiu komforto zonos, nes jos atsiradimas yra pirmas žingsnis į nesėkmę. Kada Donatas baigs karjerą, tada turės tą komforto zoną”, – dėsto treneris.
Komforto zonoje neatsiduria ir pats V. Mikalauskas. Užtenka pamatyti D. Motiejūno įrašus socialiniuose tinkluose ir atliekamus išskirtinius pratimus, galinčius nustebinti net visko mačiusius.
„Aš gal vienas iš tų pirmųjų, kuris pradėjo taikyti dinaminius funkcinius pratimus, ypač rotacinius, erdvinius rotacinius, kitus pratimus, kuriais giliai įeinama į kūno sistemas ir jie reikalingi specifinėms sporto šakoms, šiuo atveju krepšiniui. Tikrai turiu numatyti, matyti, žinoti, suspėti su metodikomis ir teorijomis, eiti į priekį, kitaip aš atsiliksiu. Kitaip neprogresuosiu kaip treneris, o tada neprogresuos ir žaidėjas”, – pastebi V. Mikalauskas.
Suspėti su naujovėmis, gilinti žinias ir jas pritaikyti konkrečiam asmeniui – tik viena trenerio darbo pusė: „Aš turiu būti vienas žmogus viskame – patarėjas, psichologas, guodėjas, motyvatorius ar stabdytojas. Jis yra žmogus, turintis šeimą ir kitus dalykus. Turiu gyventi Donato gyvenimą kartu, nes kitaip niekas nepavyktų. Kitaip nepažinsi žmogaus, nejausi jo. Turiu gyventi su gera ar blogesne emocine būkle, su sėkme ir nesėkme”.
D. Motiejūno ir V. Mikalausko ryšys – išskirtinis. „Monaco” centras yra vienintelis krepšininkas Europoje, turintis asmeninį trenerį, kuris viso sezono metu gyvena ir būna šalia.
Atlygį D. Motiejūnas moka iš savo kišenės.
„Reikia suprasti vieną aspektą – jis ne tik nori ir turi, bet ir investuoja į tai. Net komandos kartais nesupranta, kad žmogus pats investuoja į specialistą, kuris jam padeda. Jam už tai klubas nesumoka, jis moka pats asmeniškai. Kiek teko domėtis, Europoje nelabai daugiau kas turi savo trenerį, kuris kartu gyventų ir dirbtų. Atvejai, kai atvažiuoji, pora dienų padirbi, išvažiuoji ir vėl atvažiuoji po mėnesio, mano manymu, nėra sistema. Tu turi matyti žmogų, pažinti, matyti kūno kalbą, girdėti balso tembrą, matyti veido išraišką. Yra daug dalykų. Aš kitaip nemoku dirbti – dirbti bet kaip man netinka ir aš nenoriu”, – pasakoja treneris.
D. Motiejūno investicijos į sveikatą čia nesibaigia.
„Donatas labai daug investuoja į atsigavimo priemones, turime naujausias technologijas. Aš nežinau ar dar yra nors vienas žaidėjas, kuris taip investuotų į atsigavimo inventorių”, – teigia V. Mikalauskas.
Ar D-Mo – daugiausiai dirbantis krepšininkas Europoje?
„Apie apimtis nereikia kalbėti, nes mes kiek klaidingai suprantame išsireiškimą „daugiausiai dirbantis”. Sakyčiau, sistemingai ir protingai. Man smagu, kad žmonės iš šalies mato ne buką, o protingą darbą. Man yra pasisekę, nes turiu labai daug technologinių priemonių, su kuriomis net keliaujame, ypač kai buvome Kinijoje. Keliaudavome su visa aparatūra, o po rungtynių nueidavome miegoti tik 1-2 valandą nakties, nes jeigu nepadarytume atsigavimo rutinos, nebūtume produktyvūs treniruotėje, rungtynėse”, – atskleidė V. Mikalauskas.
Stipriai patobulino gynybą
D. Motiejūno gebėjimai puolime nekelia jokių klausimų – jis vertinamas kaip vienas geriausiai nugara į krepšį žaidžiančių Eurolygos centrų, tačiau krepšinio ekspertai dažnai beda pirštu į gynybą, kuri šiais laikais reikalauja didelio mobilumo ir gero kojų darbo.
V. Mikalauskas su šia kritika nėra linkęs sutikti.
„Šiais metais absoliučiai nesutinku. Jis padarė didžiulį progresą ir pasidarė daug mobilesnis. Man, kaip treneriui, reikia laiko pažinti Donatą, išsiaiškinti fizines, fiziologines, biomechanines galimybes – čia susideda daug dalykų. Aš žinau, kur galiu truputėlį rizikuoti, o kur neturiu teisės to daryti. Šiais metais mums pavyko padaryti ir psichologinį persilaužimą, kad taškai nėra svarbu, svarbiausia – atidirbimas gynyboje. Turime atsiminti, kad jis jau ne jaunuolis – jam 32 metai ir norint kažką pakeisti reikia kantrybės, užsispyrimo ir juodo darbo. Manau, kad jis tą įrodinėja labai puikiai”, – įsitikinęs V. Mikalauskas.
Didelio puolėjo pažeidžiamumo vertinant visą „Monaco“ ekipos žaidimą, nerodo ir analitiniai skaičiai. Su D. Motiejūnu aikštėje „Monaco“ praleidžia viso labo dviem taškais daugiau nei tada, kai šis įvykius stebi iš šalies. Tai – beveik identiškas pokytis kaip ir vertinant „Monaco“ žvaigždės Mike’o Jameso skaičius.
Atkrintamosiose D. Motiejūno skaičiai pasikeitė kardinaliai ir jis tapo vienu svarbiausių „Monaco” žaidėjų, dariusiu milžinišką įtaką penkerių rungtynių pareikalavusioje serijoje su Tel Avivo „Maccabi”.
Su lietuviu puolimo reitingas pagerėdavo 3,1 taško, o gynybos – net 18,3. Tai buvo absoliučiai geriausias rezultatas visoje komandoje.
D. Motiejūno kertinį vaidmenį ketvirtfinalyje iliustruoja ir išaugęs žaidimo laikas – prieš „Maccabi” aikštėje jis praleisdavo po kiek daugiau nei 21 minutę ir rinkdavo 12,2 naudingumo balo – pastarąjį skaičių centras išaugino kiek daugiau nei dviem balais, lyginant su reguliaraus sezono kovomis.
Paaukotas laikas su šeima
D. Motiejūnas „Monaco” ekipoje milžinišką įtaką daro ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
„Donatas daro didžiulią įtaką komandos aplinkai. Taip dirbti, kaip dirba jis, kantrybės vienam gal užteks savaitei, kitam – mėnesiui, bet jis tą daro dešimt mėnesių. Žmonės tą mato, tai juos motyvuoja, pastumia. Gal kai nelabai nori ateiti padirbėti, vis tiek ateina, nes pastebi, kaip šitas žmogus dirba. Manau, kad jis yra didžiulis pavyzdys ir jauniems žaidėjams”, – išskyrė treneris.
Auka ir atsidavimas šioje situacijoje – abipusis. V. Mikalauskas jau daugelį metų praleidžia toli nuo šeimos ir savo energiją paskirdamas darbui su D-Mo. Itin sunkūs buvo paskutiniai metai Kinijoje.
„Turėjome patirtį, kai vieną sezoną negalėjau išvažiuoti į Kiniją ir dirbome per atstumą – reikėjo keltis ir trečią ryte, žiūrėti rungtynes, kalbėtis po jų, daryti treniruotes. Tie metai prieš etapą Monake tikrai buvo sunkūs. Man kaip žmogui, tai buvo sekinantys metai, bet adaptavausi ir pripratau, atrodė, kad tai tapo rutina”, – prisiminė jis.
Dėl to, kad gali aukoti asmeninį ir šeimos gyvenimą, V. Mikalauskas yra ypač dėkingas žmonai.
„Aš jau atbukęs, bijau šeimai tuos dalykus priminti. Esu labai laimingas, kad mano šeima iš manęs nereikalauja kitų dalykų nei to, ką darau dabar. Nereikalauja, kad su jais važiuočiau atostogauti, žinau, kad šeimą labai nuskriaudžiu. Esu laimingas, kad turiu tokią žmoną, kuri per mano beveik dvidešimties metų karjerą užsienyje nė karto neišreiškė pretenzijų, kad kartu nenuvažiavome ilsėtis ar panašiai. Šiuo klausimu man yra labai pasisekę, todėl aš noriu dirbti, kol turiu tą darbo kokybę, o vėliau skirti visą laiką šeimai. Per gyvenimą aš nelaimėsiu visų titulų ir neuždirbsiu visų pinigų. Kartais vertybės turi persidėlioti ir laiku susidėti į lentynas taip, kaip turėtų būti”, – sako jis.
„Delfi Plius“ pristato dokumentinį filmą „Pirmas kartas Kaune“, pasakojantį apie Eurolygos finalo ketverto turnyro organizavimą bei jo atspindžius miesto istorijoje. Žiūrėti filmą galite čia.