Per penkerius gyvenimo Kinijoje metus J. Kazlauskas taip perprato chaotiško vietinio eismo ypatumus, kad po daugiamilijoninio Guangdžou miesto gatves galėjo važinėti be asmeninio vairuotojo pagalbos.
Tačiau buvęs skaitlingiausios pasaulio nacijos rinktinės vairininkas europietiškos tvarkos labiau pasigenda ne Kinijos keliuose, o krepšinyje.
„Turiu garantuotą kontraktą kitiems metams ir turėčiau vėl išvažiuoti, bet kartėlio liko. Man reikia truputį pagalvoti, apmąstyti. Ten yra Kinija“, – DELFI pripažino J. Kazlauskas.
Šalies pietryčiuose esančios Guangdongo provincijos sostinės klubas lietuvio pagalbos pirmą kartą paprašė praėjusių metų pradžioje. Vos atvykęs specialistas padėjo „Southern Tigers“ ekipai susigrąžinti Kinijos čempionų titulą ir rudenį pratęsė sutartį dar dvejiems metams.
Vis dėlto šis sezonas 59-erių treneriui nebebuvo vainikuotas laiminga pabaiga.
NBA duonos ragavusių Yi Jianliano, Josho Powello ir Royalo Ivey vedama „Southern Tigers“ komanda reguliariajame sezone dar išlaikė lyderės poziciją, bet pasirodymas atkrintamosiose varžybose J. Kazlausko auklėtiniams baigėsi pusfinalyje.
Dukart NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse dalyvavęs buvęs JAV rinktinės įžaidėjas Stephonas Marbury per mačą vidutiniškai rinko po 33,2 taško, o jo atstovaujama būsimų lygos čempionų Pekino „Ducks“ ekipa dramatiškoje serijoje rezultatu 3:2 nukarūnavo titulą praradusius Guangdongo krepšininkus.
„Kai pernai atvykau į tą klubą, jie visko bijojo: kokį žodį bepasakydavai, viską darydavo, visko klausė, todėl darbas ėjosi lengvai. Tąsyk čempionatą laimėjome net pernelyg lengvai, ir šiemet tai atsirūgo: jautėsi atsipalaidavimas, atseit, vis tiek laimėsime. O kovoti reikia iš naujo. Pekine padarė išvadas, sujungė dvi komandas, gavo du pakankamai gerus žaidėjus iš Kinijos rinktinės, ir mums jau buvo kur kas sunkiau“, – prisiminė J. Kazlauskas.
Tačiau 2004-2008 metais Kinijos rinktinę treniravęs specialistas įsitikinęs, jog „Southern Tigers“ klubui pagalius į ratus kaišiojo ir teisėjai, ir čempionatą organizuojančios Kinijos federacijos atstovai.
„Nebežinau, ar yra prasmė man ten dar dirbti: jei nėra šanso nugalėti, ko tada važiuoti?“ – savęs klausė J. Kazlauskas.
DELFI jis praskleidė Azijos milžinės krepšinio užkulisius, klestintį žvaigždžių kultą ir bandymus kopijuoti NBA, papasakojo, kaip buvo nemaloniai nustebintas Kinijos sirgalių, ir paaiškino, kodėl „Southern Tigers“ klube ėjo neįprastai skambančias vykdančiojo vyriausiojo trenerio pareigas.
– Kodėl ėmėte dvejoti, ar kitą sezoną toliau dirbti Kinijoje? – DELFI paklausė J. Kazlausko
– Kada laimi – viskas būna aišku. O kai pralaimi, abi pusės turi kažkokio nepasitenkinimo. Turiu dar metus galiosiančią sutartį, šiai dienai manęs ten laukia kitą sezoną. Turiu vykdyti sutartį, bet kaip ten susiklostys, bus matyti. Kol kas nesu tiek pailsėjęs, kad norėčiau grįžti. Kinijoje sezonas trumpas, bet labai intensyvus. Kai pradedi dirbti, taip ir ari be poilsio dienų tris keturis mėnesius. Žaidi panašiai kaip NBA: trejas rungtynes per savaitę, į išvykas skraidai ne užsakomaisiais reisais, o vietinėmis linijomis. Vien į oro uostą nuvažiuoti reikia mažiausiai valandos, nuskridus – vėl panašiai, o jei dar kamščiai pasitaiko... Tai labai išvargina.
– Nebesinori važiuoti į Kiniją tik dėl nuovargio ar yra ir kitų motyvų?
– Visokių jų yra, visur tų užkulisinių žaidimų būna. Kinija – ne išimtis. Kai dirbau klube pirmą sezoną, laimėjome čempionatą pakankamai lengvai, per sezoną patyrėme tik vieną nesėkmę. Susidaro vaizdas, kad po tokio mūsų pasirodymo visi susimokė prieš čempionus norėdami įrodyti, jog lyga stipri.
Pirmas dalykas, atkrintamosiose varžybose nebeliko teisėjų iš užsienio. O kinų teisėjavimo lygis – ne pats aukščiausias. Antra, buvo pakeista atkrintamųjų varžybų sistema, namų aikštės pranašumą suteikiant žemesnes vietas reguliariajame sezone užėmusiems klubams. Dėl to Pekino komanda specialiai pralaimėjo dvejas paskutines rungtynes. Trečia, pabaigę reguliarųjį sezoną mes gavome tik vieną dieną pailsėti iki atkrintamųjų pradžios, nusipirkti lėktuvo bilietus. Apie kažkokį pasiruošimą čia net kalbos nebuvo. Tie dalykai susikaupia, pradedi galvoti, kad vienas kariauji su vėjo malūnais, darosi pikta.
– Seni kontaktai Kinijos federacijoje jums nepadėjo su tais vėjo malūnais kovoti?
– Kinijoje viskas yra kitaip. Ten vieni žmonės atsakingi už rinktinę, kiti – už čempionatą, teisėjus. Jie vieni nuo kitų nepriklauso.
– Galbūt federacijai maloniau turėti čempionus iš šalies sostinės?
– Tame yra tiesos. Kinijoje labai didelę įtaką turi rėmėjai, čia sukasi labai dideli pinigai. Federacija turi sutartį su tarptautine „Infront“ kompanija, kuri valdo visą lygą. Kiek ji užsidirba, tiek ir turi, todėl jiems reikia, kad čempionai keistųsi, kad būtų konkurencija ir panašiai.
– Esate pasakojęs, kad prie S. Marbury teisėjai pusfinalio serijoje neleisdavo net prisiartinti. Taip buvo elgiamasi tendencingai ar teisėjai tiesiog saugo garsenybes?
– Kinai bando kopijuoti NBA lygą. Niekam nepaslaptis, kad ten teisėjai irgi saugo žvaigždes. Bet kai tai daro profesionalūs, labai geri arbitrai – viena. Kas kita, kai saugo vidutinio lygio arba prasti teisėjai. Kinijoje būna atvejų, kai kažkas nurodoma iš viršaus, ir tuomet kovoti būna labai sunku. Kada vienas S. Marbury meta daugiau baudų nei visa tavo komanda, kyla klausimas, kas vyksta. Pernai, kada teisėjavo ne kinai, buvo kažkiek paprasčiau, o šiemet dirbo vietiniai arbitrai, ir buvo labai daug problemų.
– Kada ketinate apsispręsti dėl kito sezono?
– Su klubu vyksta tam tikri pokalbiai, bet dabar pas juos – štilis. Aš irgi nenoriu priimti sprendimo „ant karštųjų“, žiūrėsime, kaip čia viskas išsirutulios. Aš žiūriu, ar yra prasmė man ten dirbti: jei nėra šanso nugalėti, ko tada važiuoti?
– Praėjusį mėnesį buvo pasklidę gandų, kad jus prisiminė Rusijos klubai. Galite grįžti dirbti į Europą?
– Europos klubai manęs niekad nebuvo pamiršę, bet nenoriu komentuoti gandų – kartais jūs patys jų paleidžiate ir paskui bandote kažką išgauti.
– Minėjote, kad Kinijos krepšinyje sukasi nemaži pinigai. Kokie lyderiaujančių klubų biudžetai?
– Jei vietiniai man sako tiesą, tai pagrindinių komandų biudžetai yra 15-19 mln. JAV dolerių, o mūsų klubo biudžetas pagal dydį buvo šeštas ar septintas lygoje.
– Vadinasi, kinų finansinės galimybės panašios kaip daugumos Eurolygos komandų. O krepšinis smarkiai skiriasi nuo įprasto Europoje?
– Kinijos krepšinis – visiškai kitoks nei Eurolygoje. Kinai kopijuoja NBA, jie žaidžia „bėk ir mesk“ krepšinį, daug mažiau dėmesio kreipia į gynybą. Europoje krepšinis – kur kas labiau organizuotas, susistemintas. O Kinijoje yra žvaigždžių kultas kaip NBA. Yi Jianlianas ar Shipeng Wangas savo tėvynėje yra labai didelės žvaigždės, juos visur pažįsta, sunku būna gatvėje praeiti. Kai oro uostuose juos pasitinka, atrodo, tarsi kažkokie dievai ant žemės nusileido.
– Kokio žiniasklaidos dėmesio sulaukia Kinijos čempionatas?
– Mes klube specialiai patvarkėme, tegu ir kažkiek dirbtinai, kad aš būčiau vykdantysis vyriausiasis treneris, o mano kolega – vyriausiasis treneris. Kinijoje yra tokia tvarka: prieš kiekvienas rungtynes vyksta teisėjų ir vyriausiųjų trenerių susirinkimas. Jeigu į juos vaikščiočiau, turėčiau praleisti mažiausiai pusę komandos treniruotės. Toliau, po kiekvienų rungtynių vyriausiasis treneris televizijai turi duoti tiesioginį interviu. Aš kalbu angliškai, reikia vertėjo, kyla šiokių tokių problemų. Todėl ir įvedėme tą papildomą pareigybę, kad kitas treneris vietoje manęs atliktų tas funkcijas.
O apie žurnalistus galiu pasakyti tokį pavyzdį: kai treniravau Kinijos rinktinę, į Azijos čempionatą atvažiavo trys ar keturios Kinijos televizijos kompanijos ir maždaug 150 žurnalistų. Tiek pasaulio čempionate, tiek olimpiadoje, tiek Azijos žaidynėse pasibaigus spaudos konferencijai anglų kalba, dar valandą laiko kalbėdavomės vien su Kinijos žiniasklaida.
– Kinijos krepšinio gerbėjai taip pat gausiai renkasi į rungtynes?
– Tribūnos būna pilnos, palaiko savas komandas. Vietinių sirgalių geriau neerzinti, nes būna ir piktų, gali visko pasitaikyti. Man keistas kitas dalykas. Su tuo pirmą kartą susidūriau ir tikiuosi daugiau niekada nesusidurti. 2008 metų Pekino olimpinės žaidynės, pirmos rungtynės, Kinijos rinktinė žaidžia prieš JAV. Ir pirmą kartą salė palaiko ne saviškius, o svečius. Man tai buvo kažkas nesuprantamo. Ar jūs įsivaizduojate, kad lietuviai nepalaikytų Lietuvos rinktinės, net jei ji žaistų su superžvaigždėmis? Tai parodo, kaip gerai Kinijoje dirba NBA, kaip ten sudievinti žaidėjai. Dėl to ir su tuo pačiu S. Marbury sunku kovoti.