Eurolygoje rungtyniaujančios Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ komandos surenka pilnas arenas žiūrovų, o jų tarpusavio rungtynės jau seniai yra tapusios krepšinio švente Lietuvoje.
Bet visuomet yra žodelis „bet“. Jeigu jau vadinamės krepšinio šalimi, tai kodėl tokios pačios vienybės bei palaikymo nėra moterų krepšinyje? Kodėl apie Lietuvos krepšininkes žinome tiek mažai? Kodėl stipriausiame Senojo žemyno turnyre rungtyniaujančios Vilniaus „Kibirkšties–VIČI“ komandos namų rungtynes stebi net 50 kartų mažiau aistruolių nei Lietuvos čempiono „Žalgirio“?
Į šiuos ir kitus su moterų krepšinio populiarumo Lietuvoje problematika susijusius klausimus atsakyti portalui DELFI sutiko viena geriausių visų laikų šalies krepšininkių bei dabartinė „Kibirškties–VIČI“ ekipos trenerė Jurgita Štreimikytė–Virbickienė.
– Visi sako, kad Lietuvoje krepšinis yra antra religija. Ką apie tai manote jūs?
– Vyrų krepšinis – taip, moterų – ne.
– Kodėl taip yra?
- Tai yra normalu, nes mes gyvename patriarchalinėje visuomenėje, kuomet vyras visuomet yra aukščiau už moterį. Pagal vyrų samprotavimą, kur turi būti moterys? Virtuvėje (juokiasi, – DELFI). Jau nuo pat mažens yra skirstoma: mergaitė turi būti graži, liekna, gimdyti vaikus ir būti namuose. Moteris krepšininkė yra pasirinkusi ne tą, kas jai yra nubrėžta visuomenėje. Kitaip sakant, tai yra stereotipų laužymas.
– Prisiminkime 1997 metų Europos krepšinio čempionatą, kuomet iškovojote aukso medalius. Kaip tuomet jus išlydėjo ir kaip sutiko?
– Prieš išlydint juokais mums net pasakė: „atvažiuosite pirmos – mes jums duosime milijoną“. Mumis absoliučiai niekas netikėjo. Mes treniravomės senoje „Kaustos“ salėje, o po treniruočių neturėjome net šilto vandens. Niekas mūsų nelepino: važiavome su autobusu, aprangų sulaukėme tik prieš pat rungtynes. Buvome kaip pelenės. Tai buvo pelenių istorija.
Kai grįžome, dėmesys buvo toks, kokio mums tikrai nereikėjo. Po finalų visuomet vyksta šventinė vakarienė ir pagerbimas bei geriausių žaidėjų apdovanojimai, o mums iškart po rungtynių atsiuntė lėktuvą, kad kuo greičiau grįžtumėm. Niekas mūsų net neklausė: gal mes norėjom ramiai pabūti, pasidžiaugti savo pasiekimu, bet ne – Lietuvoje nusprendė, kad mus reikia pagerbti. Dėl oro uosto kontrolės grįžome tik 6 valandą ryto, bet kas turėjo kantrybės, išlaukė mūsų. Buvo daug žmonių, daug gėlių, daug sveikinimų. Tai visada malonu. Aišku, po to dar buvo visi tampymaisi po Vyriausybę, Prezidentūrą – visi liaupsino, visi fotografavo. Taip buvo 3–4 dienas. Apie tai pašnekėjo dar kokias dvi savaites ir tada visi pamiršo.
– Vilniaus TEO komanda sėkmingiausiais laikais turėjo savo gerbėjų palaikymo komandą. O kaip yra dabar?
– O dabar neturi. Viskas, kas buvo sukurta, dabar yra sugriauta (2010 metais komandos rėmimą nutraukė pagrindinis rėmėjas „TEO LT“, – DELFI). Reikia viską kurti praktiškai iš naujo. Tuo metu mums irgi nebuvo lengva: iš 10–ies sezonų tik trys buvo sėkmingi. Žiūrovus taip pat reikėjo po truputį pritraukti. Lietuvoje gerbėjas tol, kol tu laimi, o kai pralaimi – tai jam nebeįdomu. Tai nėra tikras gerbėjas.
– Per savo karjerą žaidėte Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Kokia moterų krepšinio situacija tose šalyse?
– Italijoje moterų krepšinis praktiškai egzistuoja tik mažuose miestuose, kur nėra vyrų krepšinio arba aukštoje lygoje žaidžiančios futbolo komandos. Lygiai tokia pati situacija ir Prancūzijoje. Moterų krepšinio rungtynės ten vyksta savaitgaliais. Mažuose miesteliuose tai tampa, tarsi, atrakcija. Visi žino, kad vyksta rungtynės, todėl jie ir renkasi. Nesvarbu tu laimi ar pralaimi: jie diskutuoja apie tai. Tai yra kaip pramoga. O JAV tai visai kitas dalykas. Ten yra šou. Ten daug žmonių dirba šalia krepšinio. Viskas paremta marketingu. JAV visai kitas požiūris. Žiūrovai nėra krepšinio specialistai – jie ateina pasėdėti, pavalgyti. Reikia paploti – paplos. Reikia parėkt – parėks.
– O jeigu Lietuvoje būtų juodaodė krepšininkė, kuri dėliotų iš viršaus – ar tai pritrauktų daugiau žiūrovų?
– Būtų trumpalaikis susidomėjimas. Norėjo krepšininkes aprengti aptemtomis aprangomis ir panašiai, bet visa tai yra laikinas dalykas. Pamatai kartą, du ar tris ir viskas. Pripranti ir tau nebeįdomu – norisi vėl kažko naujo. Be to, moterims fiziškai neįmanoma kiekvienose rungtynėse dėlioti.
– Kodėl moterų krepšinis nepritraukia tiek daug žiūrovų?
– Visi apsisprendžia dar net neatėję į moterų krepšinio rungtynes: „ai, bobų krepšinis – man neįdomu. O tu buvai? Ne, nebuvau, bet man neįdomu ir aš neisiu“. Eilinis stereotipas: nors nė karto neatėjo, bet jam bobų krepšinis nėra įdomus. Reikia ateiti vieną, du, tris kartus ir ieškoti, kuo jis tau įdomus gali būti.
– Kuo moterų krepšinis gali būti įdomus?
– Jis yra kitoks: moteriai reikia spręsti daug problemų – ji juk nepašoks ir neįkraus į krepšį – jai reikia sugalvoti, kaip būnant 1.70 m ūgio nusigauti iki krepšio ir įmesti. Yra daugiau taktikos, techninių dalykų ir emocijos visai kitos. Jos viską daro nuoširdžiai. Būna žmonių, kurie pirmą kartą ateina į moterų krepšinio rungtynes ir po jų sako: „vau, o čia visai nieko“. Kiti sako, kad juos kabina. Kabina emocijos, kabina taktinės gudrybės, komandinis žaidimas. Moterims reikia spręsti daugiau problemų. Vyras juk gali nuo tritaškio linijos daryti driblingą ir jis jau po krepšiu, o moterims sudėtingiau. Pačios moterys išreiškia daugiau emocijų: ir pyktį, ir neviltį. Vyrui nepatinka – jis prieis ir agresyviai niuktels. Moteris galvoja: kaip čia subtiliau padaryti, kad teisėjas nepamatytų, kad ir atrodytų šiek tiek gražiau (juokiasi, – DELFI).
– Man labai įstrigo jūsų pasakyta citata po pralaimėtų rungtynių „Galatasaray“ komandai (39:90): „Kai mes nueiname į treniruoklių salę ir daugiau dirbame, tai merginos iškart bijo, kad jų raumenys matysis. Tai reikia apsispręsti kuo nori būti – modeliais ar krepšininkėmis“. Tai gal būt problema slypi pačių merginų požiūryje?
– Čia yra eilinis visuomenės stereotipas. Atsiverskime bet kokį žurnalą ar įsijunkime televizorių. Kokia yra moteris? Liekna, graži. Niekada moterų žurnaluose nebus sportiško moters kūno. Man asmeniškai tai yra labai gražu. Aišku, nesakau, kad turi būti kalnai raumenų. Ir niekas pas mus kalnais raumenų nedaro. Bet yra stereotipas – mergina turi būti liekna: jokio raumenuko, sijonukas aptemptas. Grožis turi būti būtent toks. Jis toks pristatomas. Todėl merginos į tai ir kreipia dėmesį.
– Bet jeigu merginos nuo pat vaikystės nori būti krepšininkėmis ir yra pasirinkusios tokį kelią, tai gal čia tada trenerių problema, kurie nesugeba merginų paruošti psichologiškai?
- Merginos pačios dar neapsisprendžia, ko jos nori. Jeigu jau mergina pasirenka būti krepšininke, ji turi pamiršti kitus dalykus ir susidėlioti prioritetus. Galbūt pas jas bus kojos raumeningesnės, galbūt rankos, bet jeigu ji tikrai nori būti krepšininke – jai to reikia. Žaisti krepšinį vien begalinio talento neužtenka.
– Tai Lietuvoje moterų krepšinis nėra populiarus dėl pačių sportininkių požiūrio?
– Ne vien dėl to. Lietuvoje trūksta konkurencijos. LMKL (Lietuvos moterų krepšinio lyga, – DELFI) užtenka būti tokiai. Užtenka turėti minimaliai raumenų, minimaliai talento ir įdėti šiek tiek daugiau darbo nei kitos merginos. Ir tu būsi čia karalienė.
– O kodėl nėra noro pakilti į aukštesnį lygį?
- O va, kai atsiranda tas noras, jos galvoja, kad tokios pačios jos gali žaisti ir aukštame lygmenyje. Ir tuomet, kai jos ateina į Eurolygą ir atsimuša į sieną, pradeda galvoti: o kas dabar? Ir aš manau, kad būtent tuo metu jos tikrai pradeda rinktis: ar nori eiti toliau, ar gal užteks būti karalienėmis čia. Tik atsitrenkus į stipresnes varžoves prasideda mąstymas. Tačiau kol jos apsisprendžia gali praeiti metai, dveji ar net treji. Tam ir reikalingos aukšto lygio rungtynės. Aš jau matau, kad maniškės nusprendė žengti toliau. Bet jų negalima spausti. Kasdien reikia stengtis, kad merginos eitų po du žingsnelius į priekį ir vieną atgal – ir vėl du į priekį ir vieną truputėlį atgal. Nes jeigu spausi, joms paprasčiausiai atšoks fantazijos ir sakys: nebegaliu, jau bloga man čia darosi.
– Palyginus ankstesnius laikus ir dabar: jaunų mergaičių noras žaisti krepšinį sumažėjo ar nepasikeitė?
– Kai aš pradėjau sportuoti, niekada negalvojau, kad bus toks dalykas kaip profesionalus sportas. Niekas negalvojo, kad galima bus iš to gyventi. Aš pradėjau sportuoti, man patiko, tada tapau geresnė už kitas ir tik paskui atėjo pinigai. O dabar merginos, kai tik pajaučia, kad yra geresnės, jos iš karto pradeda skaičiuoti. Jos dar nepasiekusios gero lygio pradeda klaidingai mąstyti: aha, aš esu gera, reiškiasi galiu paprašyti. Tai pajunta ir agentai, kurie stovi joms už nugarų. Kitaip sakant, per anksti užauga sparnai. Tuomet reikia jas nuleisti ant žemės. Bet po to joms jau sunku vėl iš naujo pradėti dirbti.
– LKL čempionas „Žalgiris“ net sunkiais laikais deklaruoja surinksiantis 15 mln. litų. LMKL čempionės „Kibirkšties-VIČI“ biudžetas – 1 mln. litų. Ar galima sakyti, kad krepšinyje populiarumas lygu pinigai? Ir jeigu moterų krepšinis turėtų daugiau pinigų, ar populiarumas išaugų?
– Pati turtingiausia moterų krepšinio komanda yra Jekaterinburgo UMMC iš Rusijos. Ten nežmoniški pinigai. Ir ne metus, ne dvejus, o dešimt metų. Yra žvaigždės. Ir kas iš to? Kiek jos kartų Eurolygoje liko be apdovanojimų? Gal 5–6 kartus. Rusijoje liko antros gal 5 kartus iš eilės. Pas mus jau seniausiai būtų nusibodę. Visi sakytų, kiek galima mesti pinigus ir neskinti laurų. Bet jie jau kelis metus iš eilės turi pačias geriausias žaidėjas. Žvaigždynas. Aš galiu duoti 90 proc., kad jos šiemet tikrai apgins Eurolygos čempionių titulus (2013 metais jos finale 82:56 sutriuškino Stambulo „Fenerbahce“ krepšininkes, – DELFI).
Jeigu vietoje milijono mes turėtumėme tarkim 5 milijonus, būtų visai kita komanda. Aišku, atsirastų kita problema: nebeliktų lietuvių. Daugiausiai - dvi. Na, dar nebent tiek, kiek lieptų LMKL nuostatai. Bet jeigu mes turėtumėme pinigų pirkiniams, savaime aišku, kad reikėtų rezultato – todėl reiktų pirkti užsienietes.
Vis dėl to, kai nuvažiuoji į Rusiją ir pralaimi varžovėms 30 taškų skirtumu, kalbi su treneriais ir sakai: atsiprašau, kad nesudarėm konkurencijos. O jie atsako: pas jus bent vietinės, o pas mus...princesės užsienietės. Tuomet ir pagalvoji: galbūt tinkama linkme einame.
– Neįmanoma būtų „Kibirkšties-VIČI“ komandą sudaryti iš Lietuvos rinktinės žaidėjų? Juk ir komanda būtų stipri ir joje žaistų lietuvės.
– Čia yra mano svajonė. Tyliai apie tai mąstau. Juk kitame Europos čempionate rinktinės kovos dėl vietos olimpinėse žaidynėse, kur Lietuvos moterų krepšinio rinktinė niekada dar nėra žaidusi. Norėčiau po atrankos varžybų į Europos čempionatą sukviesti stipriausias Lietuvos žaidėjas į Vilnių, kad jos kartu žaistų ir treniruotųsi, o vėliau Europos čempionate pasiektų aukštų rezultatų ir galėtų žaisti olimpiadoje. O be to, taip daug lengviau ir žiūrovus prisitraukti. Gali sakyti: ateikit, juk lietuvės žaidžia. Tačiau viskas remiasi į finansus.
– O kodėl taip sunku moterų komandai sulaukti paramos?
– Kiek aš esu susidūrusi, tai ne kiek patys vyrai, bet organizacinis viršus jaučia konkurenciją iš moterų krepšinio pusės. Įsivaizduokime situaciją: pas merą ateina vyrų komanda ir moterų. Ir kam jis skirs rėmimą? Aišku, kad vyrams. Moterų krepšiniui reikalinga bendra strategija: tarkim ateini į federaciją ir sakai: skirkit mums daugiau dėmesio. O jie sako: kaip mes jums galim skirti, tai po to ir koks „Zanavykas“ užsimanys. Tai palaukite, kur prioritetas: ar moterų komanda, žaidžianti Euolygoje, ar vyrų komanda iš NKL lygos? Bet ne: kaip aš duosiu moteriai, nuskriausdamas vyrą. Va čia ir yra problema.
Kita problema yra autoritetas. Jauni vaikinai turi į ką lygiuotis, o jaunos merginos – ne. Jos nemato tikslo, kodėl turėtų tobulėti. Aišku, mes niekada nebūsime labai aukštam lygyje, bet jei nuolatos išsilaikytumėme, tarkime, tarp Eurolygos vidutiniokių, kartas nuo karto patektumėme į aštuntuką, mergaitės turėtų į ką lygiuotis ir turėtų tikslą dėl kurio galėtų sportuoti. Matydamos, kad yra gera Eurolygos moterų komanda Lietuvoje – jos norėtų į ją patekti. O dabar 16–metėms užsienyje per anksti, o Lietuvoje nebėra kur tobulėt. Tuomet jos susiranda vaikinus, išteka ir tuo viskas baigiasi.
– O žiniasklaida? Per mažas jos dėmesys taip pat kliudo moterų krepšiniui augti?
– Tai aišku. Iš tikrųjų viskas po truputį auga. Kiekviena komanda turi turėti marketingo sistemą, savo atstovus spaudai. Kaip jūs galvojat, kodėl Lina Pikčiutė šiemet buvo išrinkta geriausia krepšininke? Todėl, kad visuomet, kuomet yra naujiena apie mūsų komandą, figuruoja jos nuotrauka. Žmonės net nežino, kaip ji žaidžia, bet prisimena ją iš nuotraukos.
– Ar Lietuvos moterų krepšinis turi augantį jaunimą?
– O aš nežinau. Kiek pakalbu su treneriais, tai jeigu krepšinio mokykloje karpomi etatai, tai pirmiausia valandas sumažins merginų krepšiniui. Ir taip merginas sunkiau pritraukti sportuoti, o dar ir valandas mažina. Dažniausiai geriausios krepšininkės iškyla iš mažų miestelių, nes didmiesčiuose kyla daug pagundų. Didžioji dauguma merginų pasirenka mokslus. Bet labai norint galima viską suderinti. Pavyzdžiui, mūsų komandoje tam yra sudaromos sąlygos. Šiemet net keturios merginos baigs bakalauro mokslus. Ir ne bet kokius: ekonomiką, filosofiją, arabų kalbą ir internetinį verslą.
Kita problema yra bendradarbiavimo trūkumas tarp krepšinio mokyklų ir profesionalių klubų. Jeigu norėčiau pasiimti jauną mergaitę, treneriai nenorėtų jos atiduoti, nes bijotų prarasti gerus mokyklos rezultatus, o naują talentą užsiauginti reiktų dar 5–6 metų.
– Ką reikėtų daryti, kad moterų krepšinis pradėtų populiarėti?
– Amerika mane išmokė: kalbėjimas su žiniasklaida yra tavo darbo dalis. Tu nekalbėsi – niekas pas tave neis. Niekas neateis žiūrėti – kaip tu gyvensi? Į sportininko gyvenimą įeina ne vien treniruotės, miegas ir valgymas. Taip pat priklauso pokalbiai su žurnalistais, vaikščiojimai į mokyklas, parodomosios treniruotės. Pamenu, Prancūzijoje klubas man davė automobilį „Peugot“. Tai kiekvieną kartą, kai pasirodydavo naujas modelis ar vykdavo koks renginys, turėdavau stovėti ir šypsotis. Niekas neklausdavo, ar tu pavargusi, ar negali. Toks buvo darbas. Tai yra marketingas. Kuo labiau būsi žinomesnė visuomenėje – tuo daugiau galimybių, kad ateis į tave ir salėje pažiūrėti.
– Ar įmanoma, kad Lietuvoje į moterų krepšinio rungtynes rinktųsi po 5 tūkstančius žiūrovų?
– Ne. Žiūrovus pritraukia asmenybės. Katie Douglas – kas ji buvo? Taip, gera žaidėja, bet ji buvo ir asmenybė. Jos charakteris buvo ohoho. Ir tu jos nesulaikysi. Per rungtynes būdavo smagu žiūrėti, kaip iš jos emocijos trykšdavo.
Nors nebent po tų metų, kai su TEO laimėjome bronzos medalius (2005 metais, – DELFI), jeigu ir toliau būtumėme demonstravusios tokius rezultatus, manau, kad žiūrovų tikrai būtumėm pritraukusios, tačiau tikrai ne tiek daug. Iš vis moterų krepšinio varžybas Eurolygoje daugiausiai stebėjo 7 tūkstančiai žiūrovų. Tai buvo šiemet, kai Košicėje (Slovakija, – DELFI) vietos „Good Angels“ krepšininkės priėmė Jekaterinburgo UMMC komandos žvaigždyną. Bet tada ir buvo fantastiškos rungtynės, kuomet Rusijos komanda tik rungtynių pabaigoje palaužė slovakes (72:68, – DELFI).
Bet pas mus tiek nesusirinktų. Nebent tokios žvaigždės atvažiuotų kelis kartus iš eilės, o žmonės vieni kitiems sakytų, kad tikrai buvo įdomu, einam pasižiūrėti. Mums svarbu verbalika. Nesvarbu, kad parašyta. Jeigu draugas pasakys „einam, verta“, tai gal ir nueis. Šiemet mes laimėjome pirmas varžybas, laimėjome antras, kuomet niekas iš mūsų nesitikėjo, ir jeigu būtumėme laimėjusios ir trečias, va tada būtų susidomėjimas išaugęs.
– Ar ateityje kils moterų krepšinio populiarumas?
– Dabar – sudėtingai. Tam reikia daug darbo. Reikia po truputėlį dirbti. Jau dabar jis būtų normaliame lygyje, jei nebūtų viskas sugriauta, kas buvo pasiekta su TEO komanda. O dabar viską reikia lipdyti iš naujo. Nes dabar moterų krepšinį stebi tik giminių ratas.